7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Atvira, aktyvi ir tarptautinė aukštoji meno mokykla

Vilniaus dailės akademijos naujuoju rektoriumi išrinktas iki tol laikinai pareigas ėjęs grafikos dizaino specialistas, profesorius Audrius Klimas. Po intensyvių mokslo metų, diplominių darbų gynimo ir stojamųjų egzaminų šurmulio ištuštėjusiuose Akademijos senuosiuose rūmuose vidurvasarį susitikome pasikalbėti apie ateities iššūkius, planus ir, žinoma, dizainą. Tai – studentų atostogų laikas ir kartu intensyviausias naujojo VDA rektoriaus veiklos planų, projektų, sumanymų brandinimo metas...

Kino naujienos trumpai

Iš „Twitter“ susirašinėjimo paaiškėjo, kad būsimo filmo apie detektyvą Kolombą scenaristas Gary Whitta kultinio personažo vaidmeniui siūlo Marką Ruffalo. Aktorius atsakė Whitta’i mielai sutiksiąs. Kol kas neaišku, ar „Universal“ planuoja filmą, ar serialą, tačiau Kolambo gerbėjai jau pradėjo atakuoti studiją, kad būtų kuriamas pilnametražis filmas. Kol nauji Kolambo tyrimai dar tik planuojami, TV1 penktadieniais (21 val.) siūlo prisiminti serialą, kuriame Peteris Falkas suvaidino savo garsiausią vaidmenį.

Kirtis puikybei

Kai parodos autorės paprašiau nuotraukų, ji primygtinai pageidavo negailėti, kritikuoti ir iš anksto temperamentingai pasidžiaugė, kad bus suduotas kirtis jos puikybei. Sunku nuvilti menininkus, kita vertus, jei labai pasistengčiau ir man pavyktų pagaminti reikiamą dozę kritikos nuodų, sulaukčiau pykčiu žaibuojančių akių jūros iš choro „Langas“, kur Lina Ringelienė yra pelniusi nepajudinamą meno žmogaus autoritetą ir savo kasdiene laikysena įgyvendino ne vieną gyvenimo performansą. Kitaip tariant, tai menininkė, turinti savo auditoriją ir glaudų ryšį su ja. Kritikės tarpininkavimas čia nebūtinas jokia forma, nebent patvirtinimo. Beje, šiame chore gieda / giedojo ir daugiau talentingų kūrėjų: Eglė Gineitytė, Patricija Jurkšaitytė, Sigita Maslauskaitė, todėl kompetencijos stoka šio kolektyvo taip lengvai neapkaltinsi. Kadangi kritikas įpratęs būti apkasuose, kaip visada, teks elgtis savo nuožiūra.

Meistrais negimstama

Vasarą tik ir žiūrėti serialus, nes laikas lyg teka lėčiau, o mintys – tingesnės. Nors serialų gerbėjai, ypač tie, kurių netenkina šiuolaikinis kinas, mano kitaip. Tačiau jų mėgstamus HBO serialus pas mus rodo retai. Dominuoja kiti. Pagal tai, kokius serialus žiūri vienos ar kitos šalies žiūrovai, matyt, galima spręsti ir apie šalį. Lietuviški kanalai rodo daug pigių rusiškų serialų, nors jų su kaupu prigrūsti ir kabeliniai. Kodėl rusiški serialai tokie populiarūs, nežinau. Gal norime geriau pažinti iš naujo atrastus priešus? Galiu tik įtarti, kodėl padaugėjo turkiškų serialų – esame tokia pat patriarchališka ir konservatyvi tauta, juk net Prezidentės inauguraciją Seime pradėjo kunigas, lyg valstybė dar praėjusiame amžiuje nebūtų atskirta nuo Bažnyčios. Be to, mėgstame tai, ką masinė kultūra vadina „egzotika“.

„Trubadūras“ kaip „Rygos kariai“

Giuseppe’s Verdi „Trubadūras“, trijų dalių drama. Pasaulinė premjera – 1853 m. sausio 19 d. „Apollo“ teatre Romoje. Naujo pastatymo Latvijos nacionalinėje operoje premjera – 2014 m. gegužės 30 d. Taip prasideda spektaklio programėlė.
 
Operos premjera, kaip ir viskas šiais metais Rygoje, regima programos „Ryga – Europos kultūros sostinė“ šviesoje. Juo labiau kad neseniai, liepos 6 d., LRT transliavo šios programos koncertą „Gimę Rygoje“, surengtą priešais Latvijos nacionalinę operą. Ir, tiesą sakant, bene pusę koncerto sudarė operinė muzika, atliekama tarptautinių operos žvaigždžių (ryškesnių ar bent jau mums mažiau žinomų), savo kelią pradėjusių šiame teatre. Įdomi detalė: koncertą vedė aktorius Juris Žagaras (lietuvių ir latvių kalbų giminingumas bei „Google vertėjas“ leido suprasti, kad „Diena.lv“ interneto komentatoriams bene labiausiai ir užkliuvo koncerto vedėjas), o daugelis TV ekrane matytų operos solistų buvo „išprodiusuoti“ ir į tarptautinę sceną palydėti kaip tik šio aktoriaus brolio, operos režisieriaus ir ilgamečio LNO vadovo Andrejo Žagaro.

Kad būtų toks, koks savaime yra

Pasikalbėti su Karolina Žernyte susitikome vieną karščiausių šios vasaros dienų Trakuose – pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Semeliškių, kur vasarodama ji ruošiasi naujiems darbams. Karolina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokėsi aktorių lėlininkų kurse, porą metų dirbo Kauno lėlių teatre, o dabar režisuoja: praėjusių ir šių metų pavasariais stačiusi spektaklius Rusijoje, šiuo metu ji planuoja būsimus projektus ir Rusijoje, ir Lietuvoje.

Apie muzikos ir ekologijos, vabzdžių ir meno dermę

Lietuvos festivalių jūron šiemet vėl įsiliejo liepos 6–11 d. Neringoje vykusi „Nepaklusniųjų žemė“. Įsiliejo, bet nepaskendo, išliko savito veido ir originalios dvasios reiškiniu, gyvuojančiu jau dešimt metų. Būtent reiškiniu, nes nuo pat pradžių, 2005-aisiais pretendavo būti kur kas daugiau nei muzikos ir ekologijos festivaliu, kaip įvardyta šio renginio pavadinime. Kokia ji – „Nepaklusniųjų žemė X“? Pasidalysiu dar neataušusiomis karštos festivalio savaitės impresijomis.
 
Simboliška, jog šiemet sukurtoje festivalio vėliavoje šviečia užrašas „Nepaklusniųjų žemė“ ir tiek, nedetalizuojant, kas tai yra. Susidūrusieji su šia žeme ir jos gyventojais (vadinamais „Nepaklusniaisiais“) netrunka pajusti patekę į teritoriją, kur alsuoja nepaklusnumas rutinai, kur sustabarėti neleidžia improvizacija, kur viskas šiek tiek nenuspėjama ir panašu į nuolatinį kūrybinį vyksmą... Čia muzika siejama su gamtosauga, o nešvariai išgrota nata ar paplūdimyje rasta šiukšlė tampa akstinu valytis ir kurti grožį. Abejingi aplinkai ar prie taisyklių prisirišę ir vargiai netikėtumus pakeliantys asmenys čia sunkiai prigyja. Bet gyvybė „Nepaklusniųjų žemėje“ ir be jų knibždėte knibžda, ir kažkokia magiška trauka sujungia šios žemės gyventojus nematomais giminystės saitais.

Iš kokios tu civilizacijos?

Matto Reeveso „Beždžionių planetos aušra“ („Dawn of the Planet of the Apes“, JAV, 2014) – prieš kelerius metus pasirodžiusio „Beždžionių planetos sukilimo“ (rež. Rupert Wyatt) tęsinys. Nuo pirmame filme rodytų įvykių praėjo dešimt metų, žmonija patyrė katastrofą – nežinomas virusas išnaikino didžiąją populiacijos dalį. Išlikusieji vėl kuriasi įspūdingais medžiais ir krūmais apaugusiame San Franciske. Žmonėms reikia energijos, todėl Malkolmas (James Clarke) su grupele bendraminčių bei sūnumi išsirengia anapus Auksinių vartų tilto, kur kadaise stovėjo elektrinė, kad ją suremontuotų. Tačiau žmonėms iškyla netikėta kliūtis. Tai vešliuose miškuose įsikūrusi beždžionių bendruomenė. Jai vadovauja pirmame filme Jameso Franco herojaus įvaikinta talentinga kalbanti beždžionė Cezaris. Tai jis davė ypatingų vaistų mokslo eksperimentų aukoms – nelaimingoms beždžionėms ir jas išlaisvino. Dabar Cezaris – tikras alfa patinas. Jis išmintingas vadas ir rūpestingas tėvas. Jo vadovaujamos beždžionės prisijaukino ugnį, išmoko medžioti žvėris, įvaldė gestų kalbą (bet nepamiršo ir žmonių), jauniklius jos leidžia į mokyklą, kur ant sienos puikuojasi užrašas (tiesa, žmonių kalba: „Beždžionės nežudo beždžionių“). Beždžionių civilizacija, matyt, pasirengusi nueiti tą patį kelią, kaip ir žmogiškoji, jei ne susitikimas su tikrais žmonėmis, kurio beždžionės nesitikėjo.

Patogumai, užmigdantys maištą

Kritikų ne itin palankiai įvertintas Jono Vaitkaus spektaklis pagal Kazio Binkio to paties pavadinimo pjesę „Atžalynas“ vis dėlto tapo nepaprastai populiarus tarp žiūrovų. Nostalgija yra nostalgija, o minėta pjesė pasirodė esanti tokia žavi, kad ne taip svarbu, kaip ji pastatyta ir atlikta – lietuviams gera prisiminti pažįstamus personažus ir džiaugsmingai patikėti, kad jų vaikų karta visus atves į geresnį rytojų.

 
Dar kartą kalbėti apie „Atžalyną“ norisi jau dėl to, kad šiame spektaklyje didžioji vaidmenų dalis atiduota (dabar jau) buvusiems, neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusiems Jono Vaitkaus studentams. Būtent todėl čia atsiranda du „Atžalyno“ planai: pirmas – pjesėje papasakota istorija apie augantį jaunimą, kuris susiduria su ne visuomet juos palaikančiais suaugusiaisiais, su visuomenės taisyklėmis ir nusistatymais; antras – auganti teatro karta, kuri po kiek laiko turės stoti į spektaklyje drauge vaidinančių Sauliaus Balandžio, Viktorijos Kuodytės, Vytauto Anužio ir kitų vietas. Greta tokios nuo scenos pasigirdusios žinutės norisi prisiminti spektaklio pabaigą – po Jasiaus pakilimo lėktuvu į dangų staiga ant žemės nukritusią juodą uždangą, užklojusią visą sceną. Tokia tad mūsų laukia ateitis?

Muzikinis pasakojimas vaikams ir suaugusiems

Liepos 15 d. 19 val. Lietuvos laiku interneto svetainėje www.classicalplanet.com/live bus galima pasiklausyti iš XIV Santandero susitikimo scenos (Ispanija) tiesiogiai transliuojamo žinomo Sergejaus Prokofjevo kūrinio „Petriukas ir vilkas“. Orkestrui diriguos festivalio meno direktorius Peteris Csaba, o jame gros ir du lietuvių atlikėjai – Paulius Gefenas (fleita) ir Austė Ovsiukaitė (altas). Taip Susitikimas pratęsia pernai pradėtą tradiciją surengti vieną koncertą būtent jauniausiems klausytojams. Pernykščiame Susitikime buvo atliktas Camille Saint-Saënso „Žvėrių karnavalas“.
 
Tą pačią dieną 21.30 Lietuvos laiku koncertinė S. Prokofjevo kūrinio versija bus atliekama antroje vakarinio koncerto dalyje (su tiesiogine transliacija anksčiau minėtoje interneto svetainėje). Abiejų koncertų įrašų klausytojai vėliau galės pasiklausyti svetainėje http://www.livestream.com/classicalplanet/folder.
PUSLAPIS
IŠ
1003