7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Trubadūras“ kaip „Rygos kariai“

Įspūdžiai iš Latvijos nacionalinės operos

Beata Baublinskienė
Nr. 28 (1089), 2014-07-18
Muzika
„Trubadūras“ Latvijos nacionalinėje operoje. A. Tone nuotr.
„Trubadūras“ Latvijos nacionalinėje operoje. A. Tone nuotr.
Giuseppe’s Verdi „Trubadūras“, trijų dalių drama. Pasaulinė premjera – 1853 m. sausio 19 d. „Apollo“ teatre Romoje. Naujo pastatymo Latvijos nacionalinėje operoje premjera – 2014 m. gegužės 30 d. Taip prasideda spektaklio programėlė.
 
Operos premjera, kaip ir viskas šiais metais Rygoje, regima programos „Ryga – Europos kultūros sostinė“ šviesoje. Juo labiau kad neseniai, liepos 6 d., LRT transliavo šios programos koncertą „Gimę Rygoje“, surengtą priešais Latvijos nacionalinę operą. Ir, tiesą sakant, bene pusę koncerto sudarė operinė muzika, atliekama tarptautinių operos žvaigždžių (ryškesnių ar bent jau mums mažiau žinomų), savo kelią pradėjusių šiame teatre. Įdomi detalė: koncertą vedė aktorius Juris Žagaras (lietuvių ir latvių kalbų giminingumas bei „Google vertėjas“ leido suprasti, kad „Diena.lv“ interneto komentatoriams bene labiausiai ir užkliuvo koncerto vedėjas), o daugelis TV ekrane matytų operos solistų buvo „išprodiusuoti“ ir į tarptautinę sceną palydėti kaip tik šio aktoriaus brolio, operos režisieriaus ir ilgamečio LNO vadovo Andrejo Žagaro.
 
A. Žagaras yra ir naujausio Latvijos nacionalinės operos pastatymo „Trubadūras“ režisierius, premjeroje taip pat dainavo jauni, puikūs atlikėjai, tik tąkart kviestiniai. „Trubadūras“ yra pirmasis A. Žagaro darbas gimtajame teatre po to, kai praeitų metų rugsėjį jis nebuvo patvirtintas naujai teatro vadovo kadencijai (po 17 metų nepertraukiamo vadovavimo); kilo didelis skandalas, kainavęs tuometei kultūros ministrei postą. Netrukus susikūrė nauja politinė partija, kurios viena iš pagrindinių figūrų tapo A. Žagaras, ir gegužę jis jau bandė jėgas rinkimuose į Europos Parlamentą. Rinkimų nelaimėjo, užtat išleido naują spektaklį. Galbūt šis darbas reiškia, kad įtampa tarp kritikos pirmtakui negailėjusios naujos LNO vadovybės – kompozitoriaus Zigmaro Liepinio pirmininkaujamos trijų žmonių tarybos (tai Latvijos kultūros ministerijos suformuotas gana unikalus teatro vadovavimo modelis) – ir A. Žagaro, kurio „nuvertimas“ kultūros sluoksniuose nuskambėjo labai dramatiškai, jau atslūgo?
 
Beje, ką tik pasibaigė Latvijos nacionalinio transliuotojo rengiami 2014 metų antrojo ketvirčio įsimintiniausio kultūros įvykio rinkimai, kuriuose „Trubadūras“ pretendavo į „Kilogramo kultūros“ apdovanojimą kaip ryškiausias teatro įvykis. (Deja, rengiant straipsnį dar nebuvo žinomi rezultatai; o apdovanojimo pavadinimas kilęs iš TV laidos „100 g kultūros“.)  
 
Galbūt režisieriaus užsiangažavimas politika, o gal su A. Žagaru dirbančio muzikologo Mikuso Čežes aistra XX a. pradžios istorijos peripetijoms lėmė, kad „Trubadūras“ įgavo baltiškų to laikotarpio spalvų (M. Čeže yra ir Vilniuje statyto „Lohengrino“, kurio veiksmas nukeltas į 1940 m., bei kiek anksčiau Rygoje pastatytos „Liučijos di Lamermur“, kurios istorija rutuliojama Mussolini Italijoje, dramaturgas).
 
Štai koks epigrafas puošia šio spektaklio programėlę iš karto po svarbiausios informacijos apie atlikėjus ir statytojus. Tai citata iš garsios prancūzų ir belgų rašytojos Marguerites Yoursenar 1939 m. publikuoto romano „Malonės šūvis“ („Cuop de grâce“), kuriame veiksmas vyksta 1919 m. Latvijoje (pasakotojas – prūsų karininkas Erichas von Lhomondas): „Po 15 metų tik vargiai galiu atgaminti, kas vyko toje kovų prieš bolševikus painiavoje Livonijoje ir Kuržemėje, su visomis nematomomis pilietinio karo komplikacijomis ir staigiai įsiplieskiančiais, lyg ne iki galo užgesintos ugnies ar kokios odos ligos židiniais. Kiekvienas regionas kariavo savo karą, kuris buvo tarsi vietinis produktas kaip rugiai ar bulvės. [...] Ežerų, beržynų, runkelių laukų ir mažų, niūrių miestelių bei utėlėtų kaimų kraštas, kur mūsų vyrams kartais pasisekdavo paskersti kiaulę; kraštas senų, apiplėštų dvarų kulkų išvarpytais mūrais, prie kurių jų savininkai ir jų šeimos būdavo išrikiuojami ir sušaudomi; pasklidusių žydų kreditorių, besiblaškančių tarp noro pasipelnyti ir durtuvo baimės, kraštas; iki partizaninių gaujų sumenkusių armijų kraštas, kurių kiekvienoje būdavo daugiau karininkų nei eilinių kareivių su būtina vizionierių ir fanatikų, paprasčiausių nuotykių ieškotojų, dorų vyrukų, banditų ir girtuoklių kvota. Raudoniesiems korikais tarnavę latviai ištobulino kankinimų meną pagal geriausias mongolų tradicijas. [...] Tiesa, mūsų vyrai taip pat negalėtų būti apkaltinti vaizduotės stoka, bet mane visiškai tenkino ir nebyli mirtis.“ (Straipsnio autorės vertimas iš anglų kalbos.)
 
Ir iš tiesų, žiūrint naująjį latvių „Trubadūrą“, vis kildavo asociacijų su vėlgi per nacionalinį televizijos kanalą ne kartą rodytu latvių filmu „Rygos kariai“. Žinoma, patriotinių herojinių „Rygos karių“ mažorinė tonacija labai skiriasi nuo ką tik cituoto karo cinizmą atskleidžiančio fragmento, bet anturažas, taip sakant, identiškas. (Beje, kad jau prakalbome apie televiziją, M. Yoursenar citata puikiai susisieja ir su neseniai TV3 rodytu Anthony Minghellos filmu „Šaltasis kalnas“ apie JAV pilietinio karo laikus. Visi pilietiniai karai panašūs...)
 
Kita vertus, „Trubadūras“ suformuoja, sakyčiau, tam tikrą A. Žagaro „karo“ trilogiją su tendencija vaizdinio asketizmo link. 2012 m. režisierius LNO scenoje pastatė Gaetano Donizetti operą „Liučija di Lamermur“, kur, kaip minėjau, veiksmas perkeliamas į Mussolini laikų Italiją. Scenovaizdyje įsivyrauja pilkos karių uniformos, tačiau veikėjai – iš aristokratų luomo, tad butaforijoje dar yra šiokių tokių „prabangos ženklų“, pagaliau,  4-ojo dešimtmečio aukštuomenės kostiumai bei marmuro mūrus imituojanti šalta, monumentali, bet vis dėlto prabanga. Gana aktyvios vaizdo projekcijos, nevengiama ir „pagyvinančio“ efekto – vienoje iš scenų choras atveda vilkšunius.
 
Antroji trilogijos dalis būtų 2013 metais A. Žagaro Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (bei tais pat metais Slovakijos nacionaliniame teatre Bratislavoje) pastatytas Richardo Wagnerio „Lohengrinas“. Spektaklis modeliuojamas lyg vyktų maždaug 1940 metų Vilniuje – politiškai pereinamuoju ir dvasiškai neramiu laikotarpiu. Lakoniškas, monumentalus scenovaizdis stilizuoja Vilniaus katedros architektūros proporcijas. Nors pagrindiniai veikėjai kilmingi, veiksmas vyksta tarp miestelėnų, tad ir „Lohengrino“ miestiečių kostiumai (greta režisieriaus pamėgtų milinių) atitinkamai kuklesni. „Netikėtas“ efektas – plasnojantis balandis finale – šį kartą perkeliamas į vaizdo projekcijas, kurių vaidmuo operoje apskritai gana reikšmingas – kiekvieno veiksmo pradžioje skambant orkestro įžangai rodomi dokumentiniai Vilniaus ir Kauno to laikotarpio filmuoti kadrai.
 
Ir štai – šių metų „Trubadūras“, kurį spektaklio statytojai nutarė susieti su Latvijos istorija. Jokių projekcijų, jokių gyvūnėlių. Scenos vyksmas ir vaizdas išgryninti beveik iki sterilumo. Du veikėjai pagal libretą – kilmingi (Leonora ir Grafas di Luna), bet jie atsiduria karo sūkuryje, taigi – socialiniame „niekur“. Ką kalbėti apie čigonus Manriką ir Azučeną! Dailininko Reinio Dzudzilo sukurtame scenovaizdyje iš pradžių matome apsilaupiusias karo ligoninės (buvusių rūmų) sienas, vėliau – čigonų stovyklą tarp tų pačių sienų, ir tik vienuolynas, kuriame slepiasi Leonora, švariai nudažytas žydrai ir baltai. Viskas kuklu ir prigesinta (išskyrus čigonų kostiumus įvairinančią raudoną spalvą; kostiumų dailininkė Kristine Pasternaka) – kaip, matyt, ir turėtų būti iš karto po Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau kaip visas šis, pavadinkime, baltiškasis asketizmas dera su G. Verdi muzika, kuri savo ekspresija greičiau yra ekspansyvi nei santūri?
 
Reikia pripažinti, kad veiksmas ir vaizdas scenoje nepadeda kaip nors ypatingai atsiskleisti istorijai ir muzikai, bet ir netrukdo. Tad šio neutralaus sceninio sprendimo alfa ir omega tampa geri dainininkai ir geras muzikinis atlikimas. Visada šį aspektą vertinęs A. Žagaras pagrindinei solistų sudėčiai atsivežė jaunus balsingus dainininkus iš plačiosios Rusijos (kur stato nemažai spektaklių) bei Turkijos. Pirmoje premjeroje, kaip ir birželį Rygos operos festivalyje rodytame spektaklyje, Leonorą dainavo sopranas Anna Nečajeva, Manriką – Muratas Karahanas, Grafą di Luną – Igoris Golovatenko, Azučeną – Olesia Petrova, kitus vaidmenis atliko LNO solistai Krišjānis Norvelis (Ferandas), Laura Grecka (Inesa), Dainis Skutelis (Ruizas) ir kiti. Dirigavo patyręs maestro Aleksandras Viļumanis. Šio dirigento vedamas spektaklis skambėjo gyvai, jautriai, spalvingai. O solistų dainavimas buvo toks, jog sėdint antroje parterio eilėje kartais norėjosi... prisidengti ausis nuo garso stiprumo. Ypač Manrikas ir Grafas di Luna, rodės, kovoja dėl Leonoros ne tik siužetiškai, bet ir realiais balso pajėgumais – virtuoziškumu, balso grožiu ir skambumu, „paimtomis“ ir išlaikytomis viršūnėmis (ypač Manriko atveju). Kalambūras, bet tai, galima sakyti, buvo tikras trubadūrų turnyras.
 
Tačiau pirmiausia besidomintiems naujais vardais operos pasaulyje pristatysiu damas. Šios sudėties „vunderkindas“ – mecosopranas Olesia Petrova, jauna solistė, atlikusi čigonės Azučenos vaidmenį. Grimas buvo tobulas – žiūrėdama į solistę scenoje, neabejojau, kad tai – pagyvenusi moteris, o dainavimas... Nenuostabu, kad P. Petrova kviečiama į Metropolitano operą Niujorke. 2008 m. ji baigė Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją ir iki šiol yra šios konservatorijos operos teatro solistė. Besimokydama pelnė prizines vietas P. Čaikovskio ir Galinos Višnevskajos tarptautiniuose konkursuose, o 2011 m. tapo pasaulinio Kardifo dainininkų konkurso finaliste. O. Petrovos tarptautinis debiutas įvyko 2011–2012 m. sezoną, kai ji sudainavo Končakovną „Kunigaikščio Igorio“ pastatyme Ciuriche bei Ulriką („Kaukių balius“) Graikijos nacionalinėje operoje Atėnuose. Pastaruosius keletą metų O. Petrova Metropolitano operoje dainavo Madaleną „Rigolete“, Madeloną „Andrė Šenjė“ ir Marfą „Chovanščinoje“, pasirodė „Deutsche Oper am Rein“ teatre (Ulrika), Hamburgo valstybinėje operoje (Ponia Sedley „Piteryje Graimse“), Monrealio operoje (Fenena „Nabuke“) ir kitur. Taip pat dainuoja Liubašą „Caro sužadėtinėje“, Karmen, Olgą „Eugenijuje Onegine“ ir čia pat – Grafienę „Pikų damoje“, Joaną „Orleano mergelėje“ ir kt. Solistės 2015 m. planuose – „Hofmano pasakos“ Niujorko Metropolitano operoje ir Verdi „Requiem“ Paryžiaus „Châtelet“ teatre.
 
Labai gražiu, lygiu dainavimu sužavėjo Leonoros vaidmens atlikėja, sopranas Anna Nečajeva. Gimusi Saratove ir ten išėjusi muzikos mokslus, būdama penktakursė buvo pakviesta dainuoti Tatjaną Sankt Peterburgo konservatorijos „Eugenijaus Onegino“ pastatyme. Šiame mieste įsitvirtino beveik dešimtmečiui – nuo 2003 m. Sankt Peterburgo operoje dainavo Tatjaną, Lauretą („Džanis Skikis“), Violetą, Čio Čio san („Madam Baterflai“) ir kitas partijas. 2008–2011 m. buvo Michailovo teatro solistė (Neda „Pajacuose“, Rusalka A. Dvoržako operoje, Rachelė „Žydėje“ ir kt.). 2012 m. debiutavo Maskvos didžiajame teatre Nastasijos vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Burtininkė“ ir nuo tol yra šio teatro solistė.
 
Turkų tenoras Muratas Karahanas – Ankaros valstybinio operos ir baleto teatro solistas. Tobulinosi Romos Šv. Cecilijos nacionalinėje akademijoje, dalyvavo Renatos Scotto, Annos Vandi, Cesare’s Scartono meistriškumo kursuose. M. Karahano repertuare – pagrindiniai tenoro vaidmenys operose „Bohema“, „Traviata“, „Makbetas“, „Don Žuanas“, „Liučija di Lamermur“, „Somnambula“, „Karmen“ ir kt., operetėse „Cirko princesė“, „Linksmoji našlė“, Turkijos kompozitorių veikaluose. Į pagrindinę Latvijos operos sceną temperamentingasis M. Karahanas kviečiamas nuo 2012-ųjų. Solistas taip pat dainuoja Maskvos didžiajame teatre, Berlyno „Deutsche Oper“ ir kitur.
 
Nuožmų trubadūro Manriko priešininką ir jo kraujo brolį Grafą di Luną įkūnijo ne mažiau temperamentingas rusų baritonas Igoris Golovatenko. Jis yra Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventas – čia baigė operinio simfoninio dirigavimo klasę pas Genadijų Roždestvenskį, o solinį dainavimą studijavo V. Popovo chorinio dainavimo akademijoje. Nuo 2007 m. jis yra Maskvos „Naujosios operos“ solistas (Falkas „Šikšnosparnyje“, Oneginas, Belkorė „Meilės eliksyre“, Figaras „Sevilijos kirpėjuje“, Amonasras „Aidoje“ ir kt.), nuo 2010 m. – kviestinis Didžiojo teatro solistas (Falkė, Žermonas „Traviatoje“, naujausias darbas – Rodrigas Vasilijaus Sinaiskio diriguojamame „Don Karle“). Taip pat dainuoja San Carlo teatre Neapolyje, Massimo teatre Palerme, Verdi teatre Trieste, 2012 m. debiutavo Paryžiaus nacionalinėje operoje. Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene debiutavo kaip Ščelkalovas Kento Nagano diriguojamame ir Calixto Bieito pastatytame „Borise Godunove“.
 
Prisipažinsiu, vieną populiariausių G. Verdi operų „Trubadūras“ scenoje išvydau pirmą kartą. Iš tiesų ši opera – tai virtinė iki skausmo girdėtų numerių: arijų, chorų, duetų. Ir nors šios operos libretui dažnai prikišamas ypatingas painumas (pagal Antonio García Gutiérrezo pjesę „El trovador“ libretą rašė Salvatore Cammarano, o jam mirus užbaigė Leone Emanuele Bardare), kokia vis dėlto graži yra operos visuma, kai visi tie populiarūs perliukai sugula į nuoseklią muzikinę plėtotę. Ir tada supranti, pavyzdžiui, iš kur atsirado Giacomo Puccini „Toska“...

 

„Trubadūras“ Latvijos nacionalinėje operoje. A. Tone nuotr.
„Trubadūras“ Latvijos nacionalinėje operoje. A. Tone nuotr.
Anna Nečajeva ir Laura Grecka operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.
Anna Nečajeva ir Laura Grecka operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.
Muratas Karahanas ir Anna Nečajeva operoje „Trubadūras“.  A. Tone nuotr.
Muratas Karahanas ir Anna Nečajeva operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.
Olesia Petrova operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.
Olesia Petrova operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.
Olesia Petrova ir Igoris Golovatenko operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.
Olesia Petrova ir Igoris Golovatenko operoje „Trubadūras“. A. Tone nuotr.