Vilniaus dailės akademijos naujuoju rektoriumi išrinktas iki tol laikinai pareigas ėjęs grafikos dizaino specialistas, profesorius Audrius Klimas. Po intensyvių mokslo metų, diplominių darbų gynimo ir stojamųjų egzaminų šurmulio ištuštėjusiuose Akademijos senuosiuose rūmuose vidurvasarį susitikome pasikalbėti apie ateities iššūkius, planus ir, žinoma, dizainą. Tai – studentų atostogų laikas ir kartu intensyviausias naujojo VDA rektoriaus veiklos planų, projektų, sumanymų brandinimo metas...
Prieš mėnesį buvote išrinktas VDA rektoriumi. Kaip matote Akademijos, kaip meno, mokslo institucijos, ateitį? Kokie Jūsų kertiniai tikslai ir veiklos gairės?
Vilniaus dailės akademijos ateitis tam tikra prasme užprogramuota daugelio išorinių faktorių: aukštojo mokslo būklės Lietuvoje, Europos fondų finansavimo galimybių ir galimybių teikti projektus, gauti paramą projektų realizacijai. Galop Akademijos biudžetas priklauso nuo studentų skaičiaus. Akademijos tikslai ateinantiems keleriems metams apimtų visas sritis, kuriose pasireiškia institucijos veikla: studijos, mokslas, menas, indėlis į kultūros gyvenimą Lietuvoje, istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimas.
Kalbant apie studijų sritį, pagrindinis tikslas – išlaikyti esamą studentų skaičių. Taip pat Akademijai pats laikas pagalvoti apie studijų programų bei studijų formų įvairovę. Esu tikras, kad reikia vystyti tas studijų formas, kurių šiuo metu Akademijoje nėra. Taip pat pritaikyti lankstesnes esamų studijų formas ir kartu būti lankstesniems norint pritraukti studentus iš užsienio. Tarkime, idėja, kuri šiuo metu svarstoma ir įstatymų lygmenyje – užskaityti tam tikrus praktinius darbus kaip dalį studijų kreditų Akademijos bakalauro studijų absolventams, kurie kelerius metus po studijų baigimo aktyviai dirbo profesinėje srityje ir nori tęsti studijas magistrantūroje... Tuomet absolventams bus lengviau grįžti studijuoti, studijos atrodys patrauklesnės. Manau, Akademija turėtų parodyti savo iniciatyvą ir tai spręsti. Taip pat labai svarbu tarptautiškumas. Tai neturėtų būti kaip vajus ar galimybių išnaudojimas. Tarptautiškumas turi tapti Vilniaus dailės akademijos strategine linija ir ne apsiriboti „Erasmus“ programos galimybėmis, o plėstis sudarant ilgalaikes bendradarbiavimo sutartis su tais universitetais, kurie nėra Europos Sąjungos šalių „Erasmus“ tinkle – Turkijos, Kinijos, JAV. Svarbu skatinti dėstytojų ir studentų mobilumą.
Akademija labai aiškiai dar jaučia problemos, kuri kilo įvykdžius aukštojo mokslo reformą, padarinius. Dabar studentai priimami per bendrojo priėmimo į Lietuvos auštąsias mokyklas organizaciją. Akademijai taikomas Švietimo ir mokslo ministro įsakymas „Dėl geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo“. Tai tapo kliūtimi, kuri apriboja galimybes įvertinti gabiausius menams studentus tiesiogiai. Mes nematome stojančiųjų asmenybių – charizmos, motyvacijos. Viskas paslėpta po skaičiais, kodais, po stojamųjų egzaminų užduotimis, konkretaus studento konkreti motyvacija tampa nematoma. Taip mes, deja, netenkame galimybės dirbti su gabiausiais jaunuoliais.
Mokslo veiklai vykdyti turime du institutus: Dailėtyros institutą ir Urbanistikos, architektūros ir dizaino institutą. Šie du institutai – svarbūs mokslo produkcijos gamintojai. Didžiuojamės dailėtyrininkų Rūtos Janonienės, Giedrės Jankevičiūtės moksliniais pasiekimais, kurie pažymėti valstybės ir vyriausybės premijomis. O ir visi kiti dėstytojai – dailėtyrininkai, menininkai – žinomi savo darbais, kūryba; tai, kad šie žmonės dirba Akademijoje, užsiima pedagogine veikla, taip pat yra institucijos patrauklumo faktorius. Akademijos indėlis į Lietuvos kultūrą – milžiniškas. Nors kaip institucija Akademija pavaldi Švietimo ir mokslo ministerijai, praktiškai Akademijos absolventai, vos išėję į viešąją erdvę, pakliūva į kelių ministerijų įtakos zonas: Kultūros, Ūkio, Aplinkos. Vilniaus dailės akademija yra įvairialypė institucija, todėl mums itin svarbu bendradarbiauti su skirtingomis ministerijomis, gauti jų paramą, inicijuoti bendrus projektus.
Kalbant apie kultūros paveldą, Akademija turi keletą objektų, tokių kaip Panemunės pilis, Kaune esantis pastatas Muitinės g. 2. Tokių objektų turėjimas, jų priežiūra, renovacija yra Akademijos indėlis į Lietuvos kultūros, istorijos paminklų apsaugą. Tiesa, kartais šių objektų turėjimas tampa ne tik garbe, bet ir rūpesčiu. Kauno dailės fakulteto pastatas (Muitinės g. 2.), kuriame yra unikalus gotikinis flygelis, jau septynetą metų renovuojamas, nes skiriamų lėšų renovacijai vis nepakanka. Galimybės gauti rimtą finansavimą – ribotos. Vis dėlto mes, kaip institucija, suvokiame savo pareigą ir kartu garbę šiuos paveldo objektus prikelti iš „pusiau kvėpuojančių“ ir stengiamės tai daryti visomis išgalėmis.
Viešojoje erdvėje Vilniaus dailės akademija pozicionuoja save kaip seniausią ir didžiausią aukštąją universitetinę dailės mokyklą Baltijos šalyse. Kyla klausimas, kaip tokioje mokykloje žiūrima į tarptautiškumą – jo skatinimą, tarptautines studijas.
Pirmiausia turėčiau pasakyti, kad nepaisant viešojoje erdvėje pasigirstančių nuomonių ir diskusijų apie tai, kad universitetų Lietuvoje per daug, o studentų paruošimo kokybė prasta, aukštojo mokslo finansavimas yra nepakankamas. Tačiau apie tai nekalbama. Valstybė skiria aukštajam mokslui tiek lėšų, kiek ji mano galinti skirti, o po to stebimasi, kodėl Lietuvos universitetai nepatenka tarp 500 geriausių pasaulio universitetų, reitinguojamų Šanchajaus reitinge. Kita vertus, pasaulyje yra apie 17 000 universitetų, ir mes esame pirmame tūkstantuke. Galbūt pradžiai to ir užtenka?
Žinoma, tarptautiškumo paradigma kuo toliau, tuo labiau aktualės. Norint būti patraukliai mokslo ir studijų institucijai, mums reikia dar daugiau užsienio dėstytojų. Tarptautinis Akademijos žinomumas taip pat turi būti dar didesnis. Džiaugiuosi, kad ta linkme daug dirbame. Nidos meno kolonija, kaip projektas, labai padidino Vilniaus dailės akademijos žinomumą tarptautiniame mokslo ir studijų pasaulyje. Be to, džiaugiuosi ką tik pasiektu susitarimu su Aalto universitetu Helsinkyje dėl Nidos doktorantūros mokyklos steigimo. Toks žingsnis Vilniaus dailės akademijos doktorantūros studijas turėtų padaryti dar patrauklesnes tarptautiniame kontekste. Vis dėlto dar negalime sakyti, kad Vilniaus dailės akademija yra tarptautinis universitetas, ką, pavyzdžiui, deklaruoja daugelis JAV universitetų. Tačiau tarptautiškumas – mūsų siekis. Tik, matyt, to sieksime ilgiau, nei užtruks 5 metų rektoriaus kadencija...
O kas Jus, kaip Vilniaus dailės akademijos rektorių, džiugina Akademijoje?
Džiugina intensyvi kasdienė veikla. Vienu metu vyksta aibė renginių, aktyviai veikia Akademijos galerijos. Jų veikla išties įspūdingos apimties ir aukštos kokybės. Štai „Titanikas“ labai sėkmingai įaugo į Vilniaus kultūros erdvių sąrašą. Anądien su Šiuolaikinio meno centro direktoriumi kaip tik kalbėjome apie „Titaniką“ ir jis džiaugėsi, kad Akademija suteikė Vilniui dar vieną erdvę, kur galima eksponuoti šiuolaikinio meno objektus. Tiesa, Šiuolaikinio meno centras orientuojasi į šiandienos ir rytdienos meną, o mes sąmoningai išliekame kur kas labiau tradiciniai. Mūsų parodų prioritetai – studentų darbų ekspozicijos, dėstytojų kūrybos eksponavimas, žinoma, tarptautinių projektų veiklų pristatymas.
Dinamiškame šiandienos kontekste mąstant apie Akademiją, kaip ilgametes tradicijas turinčią ir puoselėjančią instituciją, kyla klausimas, ar mišrios šiuolaikinio meno praktikos neskatina peržiūrėti ir Akademijos struktūros?
Dabar esanti Akademijos ir jos studijų struktūra buvo galvota ilgai, bet pirmas rimtas žingsnis į restruktūrizaciją žengtas prieš trejus metus, kai vietoje buvusių Vaizduojamosios ir Taikomosios dailės fakultetų, Architektūros ir Dizaino fakulteto bei Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto įkūrėme Bakalauro studijų fakultetą ir Aukštųjų studijų fakultetą. Šiais pokyčiais siekta panaikinti griežtai nusistovėjusias disciplinines ribas ir jau per bakalauro studijų pakopą pabandyti sujungti skirtingų žanrų, krypčių studijų programas. Kalbant apie tarpdisciplinines studijas, pirmiausia reikia kalbėti apie magistrantūros studijas. Antrosios pakopos studijos yra individualios, atveriančios daugiau galimybių mėginti vykdyti tarpdisciplininius projektus. Bakalauro studijų programose tarpdiscipliniškumas išlieka dar apribotas. Pokyčiai Akademijoje vyksta, tačiau nėra paprasta greitai pereiti nuo vertikalios struktūros į horizontalią. Keičiamės tam, kad studentams atsirastų daugiau galimybių pamatyti, kas vyksta Akademijoje, kad studentai galėtų kuo geriau išnaudoti dėstytojų bei materialinius resursus ir iš to gauti maksimalią naudą sau, kaip kūrėjams.
Kalbant apie studentus, kokį menininko, kaip kūrėjo, įvaizdį siekia suformuoti Vilniaus dailės akademija?
Vilniaus dailės akademijos siekiamybė – dirbti su tais jaunuoliais, kurie jaučia pašaukimą būti menininkais, kūrėjais. Tai neišvengiama ir būtina sąlyga. O kokį indėlį į tas asmenybes, jų kūrybinę brandą, ugdymą mes, kaip institucija, įdedame – kitas reikalas. Matau, kad Vilniaus dailės akademija stengiasi ugdyti atsakingą, kūrybingą, socialiai brandų kūrėją. Kūrėją, kuris gali pats steigti darbo vietas, gali vadovauti, kuris yra stipri, savarankiška, kūrybinga asmenybė, gebanti atstovauti Lietuvai pasaulyje.
Gal turite pastabų, įžvalgų, kaip pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje kinta menininko darbo suvokimas? Kaip kinta Akademijos specialybių populiarumas tarp stojančiųjų, „kuo būti“ tampa populiaru, kokios specialybės tampa prestižinėmis?
Mums, kaip institucijai, neturėtų rūpėti mados. Turėtume negalvoti apie prestižines ir neprestižines specialybes... juk nė viena išsivysčiusi valstybė negali egzistuoti be kultūros. Ir nesvarbu, kokiame išsivystymo lygmenyje meno sritys yra, jos aiškiai atspindi valstybės siekius sukurti socialiai turtingą aplinką ir socialiai turtingas visuomenes. Žinoma, Jūs teisi, yra specialybės, kurios tam tikru metu tampa populiaresnės už kitas. Tarkime, dabar populiarios dizaino programos. Kita vertus, nemažiau populiarios tapybos, tekstilės programos. Tik čia aspektas tas, kad ilgą laiką Akademija turėjo monopolį rengdama dizainerius, o dabar ir kitos aukštosios mokyklos turi dizaino programas. Tas pats yra ir su architektūra. Nors viešojoje erdvėje dažnai kalbama, jog Vilniaus dailės akademijoje vyrauja dizainas, štai ir rektorius – dizaineris, aš manau, vizitine Vilniaus dailės akademijos kortele išlieka menai: tapyba, grafika, skulptūra, keramika, tekstilė. Būtent šios programos yra išskirtinės, jos reprezentuoja Akademiją.
Galbūt turite Jums imponuojančių, gerųjų pavyzdžių iš užsienio meno akademijų, į kurias Vilniaus dailės akademija gali lygiuotis?
Užsienyje daug gerų akademijų. Imponuoja vokiečių, olandų, britų dailės tradicijos. Geras pavyzdys – Kopenhagos dailės akademija. Nors ji ir mažytė, teturi vos 600 studentų, bet tai – labai gyva mokykla. Ji pilna energijos, kūrybiškumo, pačių netikėčiausių meninių sprendimų. Įkvepia Olandijos dizaino kultūra, Karališkoji vaizduojamojo meno akademija Hagoje arba Gerrit Rietveld dailės ir dizaino universitetas, kuriame meno pasaulis pristatomas kaip esantis tarp meno ir dizaino. Ten taikomi pažangiausi pedagoginiai, kūrybiškumo skatinimo metodai. Yra daug gerų mokyklų, galime mokytis ir iš Aalto universiteto Helsinkyje, daugelio kitų.
Tarp jaunųjų studijas baigusių dizainerių vyrauja įsitikinimas, kad užsienyje atsiveria gerokai didesnės profesinės veiklos perspektyvos nei Lietuvoje...
Tai gali būti diskusija... Išsivysčiusiose, labiau vartotojiškose visuomenėse, kur poreikis visko turėti yra didesnis, natūraliai didesnis tampa ir dizaino poreikis. Tačiau Lietuvoje grafinis dizainas yra viena iš tų sričių, kuri atveria milžinišką kiekį galimybių. Tai ir tradicinės medijos – knygų, žurnalų leidyba, ir reklamos, dizaino agentūros, internetiniai portalai, puslapių, mobiliųjų aplikacijų kūrimas. Grafinis dizainas apima pačias įvairiausias veiklos sritis ir vietas. Galiausiai šiuolaikinės medijos suteikia galimybę dirbti iš bet kurios pasaulio vietos ir, negana to, su užsakovais iš įvairiausių pasaulio šalių. Grafikos dizaineris gali gyventi bet kur ir dirbti su klientais iš Azijos, Amerikos, Europos. Grafinis dizainas – pati masiškiausia dizaino sritis.
Kokios savybės būtinos dizaineriui, jei jis tikisi profesinės sėkmės?
Reikia turėti neblėstantį smalsumą, nes grafinis dizainas – tai dinamiška sritis, kuri kiekvieną akimirką generuoja pačius įdomiausius dalykus, kuriuos galima rasti internete kaip idėjų šaltinyje. Jis turi jausti, matyti ir suvokti, kad pasaulis nuolat keičiasi, nestovi vietoje ir privalai judėti kartu su juo. Stebiu, kaip keičiasi dizaino vaidmuo. Prieš keletą dešimtmečių dizainas buvo tik gražus priedas prie produkto ar inžinerinio sprendimo. Vėliau atėjo laikas, kai norėta tuos dalykus atskirti. Atsirado brandingas – ženklodara. Tapo svarbu turėti tam tikro prekės ženklo daiktus, dizainas sukūrė jiems pridėtinę vertę. O dabar klesti emocinio dizaino kryptis. Dizaineris savo darbu turi sukelti vartotojui emocijas, atsiranda emocinio dizaino iššūkiai – vartotojo viliojimo ir poveikio jam metodai. Labai įdomu, kaip dizainerio vaidmuo nuo pradinio industrijos tarno evoliucionavo iki tam tikro kūrėjo, iškeliančio daikto ir aplinkos jausminį pradą. Vilniaus dailės akademijos dizaino mokymo programoms labai parankus šiandienos visuomenės supratimas, kad dizainas yra šalia meno, estetikos, emocijos, jausmų.
Ar Lietuva turi dizaino politiką?
Neturi, bet – galėtų turėti. Kita vertus, kaip tik dabar Ūkio ministerija rengia gaires ir vykdys priemonę Dizainas.lt. Dėl šios priemonės rengimo konsultuojamasi su dizaineriais, dizaino organizacijomis. Tad ateitis teikia vilčių.
Su kokiais pagrindiniais sunkumais, iššūkiais susiduria studijas baigę Akademijos dizaino programų absolventai?
Būsiu nepopuliarus, bet pasakysiu – VDA dizaineriai išmokomi būti dizaineriais, kurie kuria dizainą nepaisant nieko. Manau, kad tai lemia ir jaunatviškas maksimalizmas. Studijas baigusiems dizaineriams svarbu išmokti pažinti verslą, jo aplinką, suprasti, kodėl vienos įmonės naudoja dizainą, o kitos ne. Dizaineris, kaip kūrėjas, bręsta pamažu ir gana ilgai. Turi praeiti dešimtmetis, kol dizaineris supranta subtilius niuansus – kodėl klientas būna patenkintas arba ne. Tai smulkmenos, niuansai, kurie iš pirmo žvilgsnio nesuvokiami, bet būtent smulkmenos sukuria bet kurios profesijos prestižą...
Kas jums yra geras dizainas?
Geras dizainas – nematytas, netikėtas, naujas. Mes visi matome dizainą savo aplinkoje ir galime jį vertinti kaip technologinių, estetinių sprendimų samplaiką ir kaip spalvos, formos, funkcijos, kainos visumą... Ilgainiui pradedi vertinti mažiausius dizainerio darbo niuansus, apgalvotus dizaino sprendimus. Tai gali atrodyti smulkmenos, tačiau pasikartosiu – būtent smulkmenos, jų visuma parodo dizainerio, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovo, tikrąją dvasią.
Koks buvo Jūsų pirmasis dizaino kūrinys, objektas, kuris iki šiol Jums kelia geras emocijas?
Galėčiau atsakyti visaip. Turėjau įvairių patirčių, darbų, dizaino užsakymų, klientų... Bet vis dėlto man pats maloniausias, emociškai artimiausias dizaino objektas (tiksliau, du objektai) – mediniai žaislai. Juos pats ištekinau, padariau, nudažiau ir padovanojau žmonai. Jie iki šiol stovi mano namuose ir turiu prisipažinti, kad aš jais kasdien gėriuosi ir džiaugiuosi, galbūt net stebiuosi savimi, kaip man taip gerai pavyko.
Kokie jūsų ateities planai, svajonės?
Svajonių neturiu – turiu planų ir vilčių. Vilniaus dailės akademija labai svarbi Lietuvos kultūros, dailės istorijai. Ir institucijos vardu pasakysiu, jog mums labai svarbu, kad Akademija būtų stipri, patraukli institucija, kurioje studentai norėtų studijuoti, o dėstytojai – dėstyti. Ir, žinoma, kad Akademijos reputacija būtų solidi. Sakyčiau, Vilniaus dailės akademijos reputacija jau yra solidi, ir matau, kad Akademijos įvaizdis visuomenėje yra geras. Svarbu išlaikyti Akademiją kaip rimtą, patikimą instituciją ir, žinoma, skatinti tarptautiškumą.
