Vasarą tik ir žiūrėti serialus, nes laikas lyg teka lėčiau, o mintys – tingesnės. Nors serialų gerbėjai, ypač tie, kurių netenkina šiuolaikinis kinas, mano kitaip. Tačiau jų mėgstamus HBO serialus pas mus rodo retai. Dominuoja kiti. Pagal tai, kokius serialus žiūri vienos ar kitos šalies žiūrovai, matyt, galima spręsti ir apie šalį. Lietuviški kanalai rodo daug pigių rusiškų serialų, nors jų su kaupu prigrūsti ir kabeliniai. Kodėl rusiški serialai tokie populiarūs, nežinau. Gal norime geriau pažinti iš naujo atrastus priešus? Galiu tik įtarti, kodėl padaugėjo turkiškų serialų – esame tokia pat patriarchališka ir konservatyvi tauta, juk net Prezidentės inauguraciją Seime pradėjo kunigas, lyg valstybė dar praėjusiame amžiuje nebūtų atskirta nuo Bažnyčios. Be to, mėgstame tai, ką masinė kultūra vadina „egzotika“.
Nespėliosiu, ką sudomins TV1 (24 d. 23 val.) pradedami rodyti „Showtime“ pagaminti „Sekso magistrai“ (2013). Šis retro serialas – Thomaso Maierio romano „Sekso meistrai. Williamo Masterso ir Virginios Johnson gyvenimas ir laikas“ ekranizacija, ir pasakoja jis apie žmones, kurie pakeitė konservatyvių, religingų ir patriarchališkų amerikiečių požiūrį į seksą, papročius bei populiariąją kultūrą. Jie vadinami garsiosios seksualinės revoliucijos kūrėjais. Po „Sopranų“ televizijos pradėjo gaminti kalnus serialų apie prievartą, blogį ir mirtį, tad pats laikas atsigręžti į žmonių atsiradimo temą.
Veiksmas nukels į 6-ąjį dešimtmetį, kurį paskutiniais metais pamėgo ne tik stilistai ar „Reklamos vilkų“ gerbėjai. Garsus puikios reputacijos ginekologas Mastersas (Michael Sheen) svajoja apie Nobelio premiją. Kol kiti mokslininkai rausta išgirdę žodį „seksas“, jis dalykiškai stebi prostitutes ir tvirtina daviklius ant apnuogintų savanorių kūnų. Mastersą domina seksualinio susijaudinimo ir orgazmo prigimtis, jis nori suprasti, kas vyksta su žmogumi, kai jis mylisi. Tačiau kolegos Masterso tyrimų nesupranta, dekanas – draudžia, o asmeninis mokslininko gyvenimas blankus.
Įvertinti Mastersą gali tik jauna asistentė Virdžinija Džonson (Lizzy Caplan). Ji jau dukart išsiskyrusi ir viena augina vaikus. Virdžinija nebaigė studijų, bet turi daug ambicijų ir taip pat nori užsiimti tuo, kas svarbu. Būtent Virdžinija padės Mastersui surengti žmonių seksualumo tyrimą, iš kurio atsiras vadovėlis „Seksologijos pagrindai“. Jie idealiai papildys vienas kitą, nors abu – skirtingų epochų žmonės. Gydytojas vis dar tiki baltųjų ir vyrų pranašumu, Virdžinija – iš tų ateities moterų, kurios linkusios pasikliauti tik savimi, ji nebijo troškimų. Todėl tai, kas asmeniška, ir tai, kas visuomeniška, kirsis kiekvienoje serijoje, o ligoninės epizodai, kuriuos taip mėgsta visų kategorijų žiūrovai, atskleis, kaip seksas gali tapti moterų engimo priemone. Tad ir serialo herojai bandys ne tik suprasti sekso „mechanizmus“, bet ir užduos egzistencinius, antropologinius ir klausimus apie žmogų apskritai. Nors ir jie neišvengs komiškų situacijų, kai apie Masterso „bandymus“ išgirdusios namų šeimininkės ir padorios žmonos ims šturmuoti jo laboratoriją. Gal kuriai nors iš jų tai vienintelė galimybė pagaliau patirti orgazmą?
Steveno Soderbergho „Magiškasis Maikas“ (TV1, 20 d. 22.45) – apie vyrų striptizą. Iš dalies jis paremtas pagrindinį vaidmenį filme sukūrusio Channingo Tatumo biografija. Tiesa, kitaip nei Maikas, Tatumas metė striptizą gana anksti ir dabar yra viena greičiausiai kylančių Holivudo žvaigždžių. Soderberghui striptizas yra toks pat darbas, kaip ir kiti, šou verslo atmaina, todėl filme jis rodomas be jokių išankstinių nusistatymų ar moralizavimo. Todėl ir pagrindinio personažo siekis keisti gyvenimą labiau susijęs ne su moralinėmis nuostatomis ar filmo reklamoje pabrėžtu meilės motyvu, bet su brendimu. „Magiškąjį Maiką“ visai verta pasižiūrėti ne tik dėl įspūdingų Maiko ir kolegų pasirodymų, bet ir todėl, kad Soderberghas lieka aukštos klasės profesionalas net ir kurdamas tokius „niekučius“. Ypač jei „Magiškąjį Maiką“ palyginsime su kito pripažinto meistro Lasse’s Halstromo filmu „Brangusis Džonai“ (TV3, 21 d. 23 val.). Šioje „ašarų spaudimo“ specialisto Nicholaso Sparkso romano ekranizacijoje Tatumas taip pat vaidina meilės pritvinkusį jaunuolį.
LRT sekmadienį (20 d. 21.20) parodys Johno Landiso filmą „Trys draugai“ (1986), kuris primins apie ribą tarp kino ir gyvenimo. Šios komedijos veiksmas nukels į XX a. pradžios Meksiką. Mažą miestelį terorizuoja bjaurus plėšikas, tad viena mergina, pažiūrėjusi filmą apie tris narsius draugus, nusprendžia juos pasikviesti į Santa Poko, kad šie apgintų nuo banditų. Mergina nesuvokia, kad jie tik aktoriai, šie nesupranta, kad yra kviečiami ne pasirodymui. Iš nesusipratimų gims daug komiškų situacijų, kuriomis mėgaujasi trys filme vaidinantys komikai Steve’as Martinas, Chevy Chase’as ir Martinas Shortas.
Sinefilai „Trijuose drauguose“ pastebės ne vieno garsaus vesterno parafrazę, tačiau jei pasiilgote pasakojimų apie laukinius Vakarus, šeštadienio naktį (TV3, 19 d. 01.55) pažiūrėkite vieną netikėčiausių brolių Joelio ir Ethano Coenų filmų „Tikras išbandymas“ (2010). Filmo herojė – keturiolikmetė Metė nusprendžia rasti savo tėvo žudiką (Josh Brolin) ir įvykdyti teisingumą. Ji pasamdo vienaakį nusikaltėlių siaubą Rusterį (Jeff Bridges), pakeliui jie sutiks Teksaso reindžerį (Matt Damon). Sekdami paskui žudiką visi trys pasieks indėnų žemes...
Tai ne pirma Charleso Portiso romano ekranizacija (pirmojoje Rusterį vaidino vesternų legenda Johnas Wayne’as), bet ir ne perdirbinys. Pasirinkę archetipišką amerikietišką žanrą – vesterną, kurio pagrindas visada buvo gėrio ir blogio susidūrimas, rodydami neįprastą heroję – biblinio keršto idėjos apsėstą paauglę, Coenai svarsto, ar egzistuoja gėrio ir blogio ribos, kurios tradiciniame vesterne buvo griežtos. Klausimą apie ribas nuolat pabrėžia ir neįtikėtinai Rogerio Deakinso nufilmuotos nakties scenos bei rūstūs peizažai. Filmo pasakotoja yra jau suaugusi Heilė, kuri į save žiūri iš viso gyvenimo perspektyvos. Coenams svarbu būtent subjektyvus požiūris, o laiko distancija tik labiau paryškina visko, kas kadaise įvyko, absurdą. Tačiau „Tikras išbandymas“ negriauna laukinių Vakarų mito. Coenai į jį įterpia beprotybės, keistumo, ironijos grumstą. Be šių sudedamųjų jokie mitai nebūtų amžinai gyvi.
