Matto Reeveso „Beždžionių planetos aušra“ („Dawn of the Planet of the Apes“, JAV, 2014) – prieš kelerius metus pasirodžiusio „Beždžionių planetos sukilimo“ (rež. Rupert Wyatt) tęsinys. Nuo pirmame filme rodytų įvykių praėjo dešimt metų, žmonija patyrė katastrofą – nežinomas virusas išnaikino didžiąją populiacijos dalį. Išlikusieji vėl kuriasi įspūdingais medžiais ir krūmais apaugusiame San Franciske. Žmonėms reikia energijos, todėl Malkolmas (James Clarke) su grupele bendraminčių bei sūnumi išsirengia anapus Auksinių vartų tilto, kur kadaise stovėjo elektrinė, kad ją suremontuotų. Tačiau žmonėms iškyla netikėta kliūtis. Tai vešliuose miškuose įsikūrusi beždžionių bendruomenė. Jai vadovauja pirmame filme Jameso Franco herojaus įvaikinta talentinga kalbanti beždžionė Cezaris. Tai jis davė ypatingų vaistų mokslo eksperimentų aukoms – nelaimingoms beždžionėms ir jas išlaisvino. Dabar Cezaris – tikras alfa patinas. Jis išmintingas vadas ir rūpestingas tėvas. Jo vadovaujamos beždžionės prisijaukino ugnį, išmoko medžioti žvėris, įvaldė gestų kalbą (bet nepamiršo ir žmonių), jauniklius jos leidžia į mokyklą, kur ant sienos puikuojasi užrašas (tiesa, žmonių kalba: „Beždžionės nežudo beždžionių“). Beždžionių civilizacija, matyt, pasirengusi nueiti tą patį kelią, kaip ir žmogiškoji, jei ne susitikimas su tikrais žmonėmis, kurio beždžionės nesitikėjo.
Taip, mieli skaitytojai, jūs neapsirikote. „Beždžionių planetos aušros“ veikėjai bus beždžionės. Jojančios ant arklių, kovojančios su meškomis, rezgančios intrigas ir net manipuliuojančios miniomis, puikiai šaudančios iš kulkosvaidžių ir kitokių ginklų, kurių pavadinimų, tiesą sakant, ir nežinau. Žmonės – gerasis Malkolmas ir jo bendraminčiai ar Gary Oldmano suvaidintas piktadarys, įsitikinęs, kad beždžionės – tik gyvūnai ir negali jausti ar mąstyti, – yra tik fonas. Jie – vaikštančios schemos. Jų funkcija paprasta – paryškinti beždžionių bendruomenėje kilusį konfliktą, nes filmo autoriams šis konfliktas svarbiausias. Tai idėjų konfliktas, kurio protagonistai – Cezaris ir Koba.
Cezaris tiki žmonėmis, jis tiki gėriu, teisingumu, bet labiausiai – šeimos vertybėmis. Epizodas, kai gimdo Cezario žmona, o jis laiko sugniaužęs jos leteną (parodytą stambiu planu) primena saldžius iliustruoto katekizmo paveikslėlius. Cezaris nenori kariauti su žmonėmis, jis mano, kad galima taikiai gyventi šalia ir bendradarbiauti. Cezaris su meile prisimena žmogų, kuris jį išaugino.
Cezario dešinioji ranka Koba (negaliu sau atsakyti, ar Josifo Stalino jaunystės slapyvardis pasirinktas ironiškai, ar rimtai) nekenčia žmonių, nes patyrė visus mokslinės laboratorijos kankinimus ir pažeminimus. Todėl jis nori žmonėms keršyti. Neapykanta ir valdžios troškimas stipresni už draugystės, lojalumo bendruomenei ir panašius jausmus. Koba – puikus manipuliatorius. Jo vadovaujamos beždžionės užima San Francisko meriją, žudo žmones, o joms nepritariančius savuosius įkalina. Koba – diktatorius, nes tiki, kad beždžionės visada seks paskui stipriausiąjį.
Filmo pabaiga tik suformuluoja būsimo, jau trečiojo filmo klausimus, iš kurių svarbiausias, ar beždžionės pasirinks Cezario, ar Kobos siūlomą raidos kelią. Stambus per visą ekraną Andy Serkiso – Cezario akių planas žada, kad beždžionių laukia dramatiškas pasirinkimas.
Po filmo prisiminiau kitą, dabar jau senamadiškai skambantį klausimą, kas svarbiau – turinys ar forma? „Beždžionių planetos aušros“ forma, žinoma, tobula. „Motion capture“ technologija priverčia grožėtis ne tik filmą pradėjusiu medžioklės epizodu, epiškais jojančių ant arklių beždžionių rakursais, bet ir masinėmis miesto užėmimo scenomis ar beždžionių plastika ir, žinoma, įspūdingais postapokaliptiniais vaizdais, kuriuos taip pamėgo masinė kultūra, ypač Holivudas.
Tačiau „Beždžionių planetos aušros“ turinys, švelniai tariant, telpa į porą rišlių sakinių. Intelektualinį filmo potencialą geriausiai iliustruoja epizodas, kai beždžionė – mokytojas godžiai ir dėkingai varto paauglio Malkolmo sūnaus dovanotą komiksų knygų, ar epizodas, kai pataisius elektrinę staiga nušvinta Oldmano personažo nešiojamasis kompiuteris (kartu tai ir puiki vienos žinomos firmos reklama). Arba šiek tiek ankstesnis epizodas, kai pasaulis atgyja įsijungus šviesai, kai staiga nušvinta mišku apaugusi užmiršta degalinė. Bet Prometėjo filme nėra.
Žiūrėdama filmą keliskart bandžiau save įtikinti, kad už primityvaus siužeto ir dar primityvesnių dialogų slypi ironija ar užuominos į rimtas žmonijos grėsmes, juolab kad miesto rotušės užėmimo epizoduose galima įžvelgti Sergejaus Eizenšteino „Streiko“ ar „Spalio“ citatas – lyg perspėjimą apie visas artėjančias, buvusias revoliucijas ar šiek tiek naujesnį civilizacijų karą. Tačiau panašius įtarimus iškart užbraukia patetiška Michaelo Giacchino muzika. Pagaliau ir aktoriai vaidina rimtai, juolab kad stora beždžionių oda, matyt, sėkmingai paslėptų bet kokią ironiją, ypač jei ta beždžionė dar apsižergia virš pastato durų kabančią JAV vėliavą.
„Beždžionių planetos aušros“ kūrėjai keliskart pergromuluoja kiekvieną mintį, bet jie, matyt, geriau pažįsta savo žiūrovus. Todėl visai nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad filmas skirtas beždžionėms. Kalbančioms ir ne.
