7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Patogumai, užmigdantys maištą

Dar kartą apie Kazio Binkio „Atžalyną“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Aušra Kaminskaitė
Nr. 28 (1089), 2014-07-18
Teatras
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.

Kritikų ne itin palankiai įvertintas Jono Vaitkaus spektaklis pagal Kazio Binkio to paties pavadinimo pjesę „Atžalynas“ vis dėlto tapo nepaprastai populiarus tarp žiūrovų. Nostalgija yra nostalgija, o minėta pjesė pasirodė esanti tokia žavi, kad ne taip svarbu, kaip ji pastatyta ir atlikta – lietuviams gera prisiminti pažįstamus personažus ir džiaugsmingai patikėti, kad jų vaikų karta visus atves į geresnį rytojų.

 
Dar kartą kalbėti apie „Atžalyną“ norisi jau dėl to, kad šiame spektaklyje didžioji vaidmenų dalis atiduota (dabar jau) buvusiems, neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusiems Jono Vaitkaus studentams. Būtent todėl čia atsiranda du „Atžalyno“ planai: pirmas – pjesėje papasakota istorija apie augantį jaunimą, kuris susiduria su ne visuomet juos palaikančiais suaugusiaisiais, su visuomenės taisyklėmis ir nusistatymais; antras – auganti teatro karta, kuri po kiek laiko turės stoti į spektaklyje drauge vaidinančių Sauliaus Balandžio, Viktorijos Kuodytės, Vytauto Anužio ir kitų vietas. Greta tokios nuo scenos pasigirdusios žinutės norisi prisiminti spektaklio pabaigą – po Jasiaus pakilimo lėktuvu į dangų staiga ant žemės nukritusią juodą uždangą, užklojusią visą sceną. Tokia tad mūsų laukia ateitis?
 
Spektaklį Jonas Vaitkus (turbūt) ramia širdimi paliko aktorių valiai. „Atžalynas“, regis, turėjo išsispręsti vien per personažus, per aktorių vaidybą – kitaip sakant, paprastai ir žmogiškai, sudarant įspūdį, kad pro langelį stebimas kaimynų gyvenimas Lietuvos kaime. Kad ir kaip būtų keista, spektaklyje labai aiškiai atskirti teigiami ir neigiami personažai – neigiami, tiksliau, tie, kurių elgesys pagal žmoniškumo normas būtų kritikuojamas, yra stipriau ar lengviau pašaržuoti, o „gerųjų“ personažų atlikėjai, regis, bando būti kuo paprastesni, nevaidinti. Tačiau būtent to ir pritrūko tiems aktoriams, iš kurių lūpų skambėjo gražiausios Binkio parašytos frazės, – nevaidybos. Paaiškėjo, kad su šaržuotais charakteriais susitvarkyti yra lengviau – pagauni vieną štrichą, įsijauti, ir to pakanka. Tuo tarpu suvaidinti paprastą ir gerą žmogų, kuris, gali pamanyti, neturi jokių savybių, tampa neįmanoma misija – tai sunkiai sekėsi visų kartų aktoriams. Tiek Petro (Petras Kuneika) ar Jasiaus (Karolis Matuliauskas), tiek jo dėdės Keraičio (Gediminas Sederevičius), tiek siuvėjo Žiogo (Eimutis Braziulis), tiek gimnazijos direktoriaus (Saulius Balandis) balsuose vis nuskambėdavo gerų norų sureikšminimas, pabrėžimas, kartodavosi nors ir individualios, bet vis tos pačios intonacijos. Tikėtina, kad tam „pasitarnavo“ ir beveik nekupiūruotas kiek senovinės kalbos tekstas – tokia literatūrinė kalba ir tarmiški žodžiai vargiai kieno nors galėtų būti ištarti organiškai.
 
Spektaklio pamatas – pokalbiai, jis yra tarsi gražių ir įkvepiančių frazių rinkinys – tuo pasižymi ir pati Binkio pjesė. „Atžalyne“, kaip ir „Visuomenės prieše“, daug kas nuskamba deklaratyviai – režisierius viską išsako labai atvirai, be jokios potekstės. Tačiau ankstesniame spektaklyje tai pasiteisino dėl politinių temų ir susirinkimo situacijos, o čia tiesmukumas nepaliko jokios intrigos. Nors „Atžalyno“ pjesė daugeliui lietuvių puikiai žinoma, net ir tai, kas nebuvo iškart atskleista joje, spektaklyje taip išryškinta, kad nepastebėti neįmanoma. Ypač akis bado mokytojo Tijūno, kurį vaidina Povilas Budrys, išsiblaškymas. Nuolat pamirštantis lagaminą, akinius, savaitės dieną... Visa tai atrodo nepaprastai sureikšminta, tarsi bijant, jog kitaip mokytojo užmaršumas nebus pateisintas.
 
Po šio spektaklio sunku pasakyti, koks yra Lietuvos teatro atžalynas. Viena vertus, čia jaunieji aktoriai neturėjo progos kurti įsimenančių vaidmenų dėl istorijos pateikimo siužeto lygmeny, be išsiskiriančios režisūrinės interpretacijos. Kita vertus, pati Binkio pjesė iš esmės yra apie jaunų žmonių maištą prieš neteisybę, tad terpė aktorių ryžtui skleistis, regis, sudaryta. Tačiau, nors „patogus“ darbas labiau būdingas vyresniems aktoriams, ilgai turintiems etatus valstybiniuose teatruose, akivaizdu, kad nemaža dalis jaunųjų aktorių dirba panašiai. Smagu, kad režisierius rūpinasi, jog jo kurso studentai turėtų darbo, – tai daug geriau nei surinkti kursą „iš reikalo“, – tačiau, esant tokiai situacijai, reikėtų pačių studentų sąmoningumo neįsipatoginti. Vis dėlto iš jaunų aktorių norėtųsi sulaukti maišto ir entuziazmo, o ne mechaniško, aklo režisieriaus nurodymų vykdymo.
 
Žiūrovai laimingi, jauni aktoriai įdarbinti, lietuviškas veikalas LNDT pastatytas – daug programų įvykdyta, tad tarsi nėra ko pykti ar nerimauti. Jono Vaitkaus režisuotas „Atžalynas“ sužadino kadaise užgimusias žmonių emocijas, tačiau teatrine prasme niekur nepasistūmėjome. O žiūrovus veikiausiai paveikė ne spektaklis, o pati Binkio pjesė, kuri nesikeis per amžius ir bus mylima bent jau tol, kol egzistuos mokyklų programose.
 

 

Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.