Daugeliui iš mūsų ši ekspozicija yra istorinė. Tai išsami ir daugiašakė jauno (deja, pernai tragiškai žuvusio) menininko kūrybos apžvalga. Jos kontekstai skatina įvertinti dabartinės lietuvių grafikos poslinkius, taip pat apsvarstyti praeities dailės atspindžius šių dienų kūriniuose.
Šarūnas Surblys išgarsėjo dar studijuodamas grafiką VDA ir dalyvaudamas prestižinėse „Estampo“ parodose, kurias kasmet galerijoje „Kairė–dešinė“ rengia Vilniaus grafikos meno centras. 2009 m. parodoje „Estampas ’08“ jis pelnė III laipsnio diplomą už ofortų ciklą „Paukštis“. 2010 m. pradžioje Šarūnas buvo apdovanotas parodos „Estampas ’09“ I laipsnio diplomu už darbą „Švytuoklės principas“, kurį tų pačių metų spalio mėnesį pristatė jau savo personalinėje ekspozicijoje galerijoje „Kairė–dešinė“.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo surengtos kelios personalinės Igorio Piekuro kūrybos parodos: 2005-aisiais retrospektyvinė LDM Radvilų rūmuose, 2013 m. pavasarį – LR Užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau pirmuoju atveju – dėl nepakankamai analitiško rengėjų požiūrio, antruoju – dėl to, kad apžiūrėti parodą buvo sunku, jos šio savito dailininko kūrybos siunčiamos žinios žiūrovams neatskleidė. Tad iki rugpjūčio 23 d. VDA „Titanike“ veikianti I. Piekuro paroda „Laiko negatyvai“, kuruota Laimos Kreivytės, bus bene pirmas rimtas žvilgsnis į dailininko kūrybą per pastaruosius keletą dešimtmečių. Nors joje pristatoma tik viena dailininko kūrybos dalis – ankstyvesnieji 7–8-ojo dešimtmečių darbai, atskleidžiantys intensyvius technologinius, formos ieškojimus, ši jo kūrybos dalis moderniosios lietuvių dailės kontekste intriguoja bene labiausiai.
Vyriausiojo archyvaro tarnyba 2014 m. liepos 24-ąją pranešė, kad „liepos 2 dienos nutarimu Nr. 621 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės archyvus“ Vyriausybė pritarė valstybės archyvų pertvarkai, įgyvendinant Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 m. programoje numatytą siekį didinti vykdomosios valdžios sistemos įstaigų efektyvumą, mažinti įstaigų, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, skaičių“. Į reorganizuojamųjų sąrašą pateko ir Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA), kuriame šiuo metu yra 19 darbuotojų (žr. www.archyvai.lt). Sprendimą nulėmė akla statistika: mažiau nei 20 darbuotojų, būtina inkorporuoti į didesnę struktūrą. Tačiau formalių valdžios nurodymų vykdymui aukojami daug svarbesni dalykai: laiko patikrintas būdas telkti ir pritaikyti vartotojų poreikiams reikšmingą nacionalinio kultūros paveldo dalį – kultūros įstaigų, organizacijų ir atskirų veikėjų archyvus. Visiškai nepaisoma, kad LLMA yra geriausiai Lietuvoje tvarkomas valstybinės reikšmės archyvas, turintis savo specifiką ir reikalingus aukštos kvalifikacijos specialistus – archyvarus, kurie yra ir kultūros darbuotojai, puikiai išmano XIX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos kultūros situaciją, meno procesus, nuolat domisi rašytojų, poetų, dramarturgų, muzikų, dailininkų, fotomeninkų, choreografų, šokėjų, scenografų, aktorių, režisierių ar architektų kūryba.
Rugpjūtį per vasarą apsnūdę kino teatrai vėl pradeda pamažu prisiminti, kad artėja ruduo ir žiūrovus domina ne tik kalbančios beždžionės ar transformeriai, kad kino teatras gali tapti tikra atostogų vieta. Čia galima atsidurti ne tik bet kuriame pasaulio taške, bet ir visatoje ar kieno nors smegenyse. Siūlome kelis tokių kelionių variantus, kurių, beje, nepasiūlys jokia kelionių agentūra (net ir nebankrutuojanti). Tačiau tikrų atradimų dar reiks palaukti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Rusai bijo kiekvieno rugpjūčio, nes paprastai vis kas nors atsitinka – perversmas, defoltas, milžiniški gaisrai... Šiemet ir laukti nereikia – kelių šimtų Malaizijos oro linijų lėktuvo keleivių žūtis virš rusų remiamos apsišaukėlių „respublikos“ jau savaitę yra svarbiausia naujiena. Sukrečiantys aukų kadrai tik pabrėžia politikų neryžtingumą, jokiais veiksmais neparemtą jų demagogiją. To pakanka, kad „žmonės iš gatvės“ (taip politikai vadina savo rinkėjus) pagaliau suprastų, kad politika išsigimė, ypač kai girdi, kad ES savo vadovus renka ne pagal profesinius sugebėjimus, o pagal lytinius ir partinius požymius. Man patiko Lenkijos premjero replika, esą vienas iš kandidatų į ES užsienio politikos vadovus Radosławas Sikorskis turi du didelius trūkumus – yra ne moteris ir ne socialistas. Bet demagogija labai galinga, taigi, bijau, niekas nepasikeis, kad ir kaip viltųsi pikti, bet naivūs mūsiškiai politikos komentatoriai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Dvi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventės, baigusios šiuolaikinio šokio bakalauro studijas, „Menų spaustuvės“ organizuojamame „Atviros erdvės“ konkurse laimėjo galimybę sukurti savo šokio spektaklį. Agnietė Lisičkinaitė ir Sigita Juraškaitė buvo ruošiamos kaip atlikėjos ir kelerius metus šoko kurso vadovės, choreografės Airos Naginevičiūtės spektakliuose. Meno konsultantu jos pasirinko choreografą Andrių Katiną, o Monikai Jašinskaitei Lietuvos šokio informacijos centro projektas „Kritikai vs. choreografai“ suteikė galimybę prie šio projekto prisijungti kaip dramaturgei. Prie pastatymo taip pat dirba ir jaunųjų kūrėjų bendražygė Laura Darbutaitė. Su pradedančiomis choreografėmis kalbamės po kiek daugiau nei dvi savaites trukusio kūrybinio proceso.
![]() | ![]() |
Lietuvos teatrą garsina iškilios režisierių asmenybės, todėl teatro profesionalai ir ištikimi žiūrovai laukia naujos ryškių kūrėjų kartos. Šių metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II režisūros kurso, vadovaujamo režisieriaus doc. Gintaro Varno, studentų pasiekimai ir egzaminų darbai nuteikė ypač viltingai. Tarptautiniame teatro debiutų festivalyje „Tylos!“ parodytas Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Sapnas“, teigiamai įvertintas teatro kritikų ir žiūrovų, sulaukė pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose Italijoje, o Povilo Makausko spektaklis „Guernica“, smarkiai išsiskyręs akademiniame kontekste, dalyvavo festivalyje Štutgarte. Siūlome susipažinti su jaunųjų režisierių mintimis apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, teatrą bei jų kūrybinius darbus.
![]() | ![]() |
Arfa – išskirtinis instrumentas, o jo atlikėjų Lietuvoje nėra gausu. Prieš keletą dešimtmečių buvo galima paminėti vos vieną kitą lietuvių arfininkę. Šiuo metu ryškėja jaunų talentingų arfos profesionalių karta, tiesa, dažniau koncertuojanti užsienio nei Lietuvos scenose. Viena tokių kylančių arfos žvaigždžių – M.K. Čiurlionio menų mokyklos absolventė Agnė Keblytė. 2012 m. Izraelio tarptautiniame arfos konkurse pelniusi sidabro medalį, bakalauro diplomą apsigynusi Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje, prof. Florence Sitruk klasėje, neseniai baigusi magistro studijas Briuselio karališkoje konservatorijoje, prof. Janos Bouskovos klasėje. Atlikėja ypač domisi šiuolaikinių kompozitorių kūriniais arfai ir džiaugiasi, kad jos mylimas instrumentas, regis, pagaliau išsivaduoja iš stereotipo, siejančio arfą tik su XVII a. egzotika, Marijos Antuanetės dvaro pramogomis ar romantinių kūrinių atspalviais. Išrankius Santandere (Ispanija) vykstančio XIV muzikos ir akademijos susitikimo melomanus bei kritikus sužavėjo Agnės Keblytės arfos garsai. Šiame festivalyje jos instrumentui tenka neįprastai svarbus vaidmuo: Agnė atlieka solo partijas net devyniuose iš 50 Susitikimo koncertų. Trumpą atokvėpio minutę atlikėją kalbina Jūratė Micevičiūtė.
![]() |
Į 49-ąjį Karlovi Varų filmų festivalį atvykome diena ankščiau. Ramiai slampinėdami po tuščią, tik po paros žiūrovų minias sutrauksiantį kurortinį miestelį dar nesupratome, kad kvailokos mūsų pastabos apie stilingą festivalio logotipą, šiek tiek primenantį šunį, avį, bet labiausiai – Houmerio Simpsono kiaulę-vorą, velniškai tikslios: konkursinė festivalio programa buvo tokia prasta, kad koridoriuose vis dažniau aidint filmus pašiepiantiems juokeliams, o žiuri nariams gailiai dūsaujant, kad ir vėl pasielgė neprofesionaliai, t.y. nesugebėjo pažiūrėti apgailėtino filmo iki galo ir išėjo, neapleido jausmas – nagus bus prikišusi ji, kiaulė-voras. „Kiaulė-voras! Kiaulė-voras! Ką ji daro? Ar ji gali vaikščiot lubom? Ne, negali!“ – apie savo augintinį animaciniame filme kadaise dainavo Houmeris.