Saugus būtasis laikas

Daugeliui iš mūsų ši ekspozicija yra istorinė. Tai išsami ir daugiašakė jauno (deja, pernai tragiškai žuvusio) menininko kūrybos apžvalga. Jos kontekstai skatina įvertinti dabartinės lietuvių grafikos poslinkius, taip pat apsvarstyti praeities dailės atspindžius šių dienų kūriniuose.

Šarūnas Surblys išgarsėjo dar studijuodamas grafiką VDA ir dalyvaudamas prestižinėse „Estampo“ parodose, kurias kasmet galerijoje „Kairė–dešinė“ rengia Vilniaus grafikos meno centras. 2009 m. parodoje „Estampas ’08“ jis pelnė III laipsnio diplomą už ofortų ciklą „Paukštis“. 2010 m. pradžioje Šarūnas buvo apdovanotas parodos „Estampas ’09“ I laipsnio diplomu už darbą „Švytuoklės principas“, kurį tų pačių metų spalio mėnesį pristatė jau savo personalinėje ekspozicijoje galerijoje „Kairė–dešinė“.

Dabartinė Šarūno Surblio paroda „Sveiki atvyšvykę“ labai vientisa, nors formaliai pirmoji ekspozicijos dalis „Atvykęs“ skirta ankstyviesiems, o antroji „Išvykęs“ – vėlyviesiems grafiko kūriniams. Galbūt šis nedalomos visumos įspūdis neapleidžia dėl to, kad parodą rengė puikiai Šarūną jaučiantys, meniškos sielos artimieji: jo sužadėtinė Gabija Špokaitė ir tėvai – drabužių dizainerė Eglė Surblienė ir architektas Arvydas Surblys. Kita vertus, visoje Šarūno Surblio kūryboje dominuoja neatsiejama stilistikos ir technikos vienovė. Tai liudija ir parodos anotacijoje cituojami grafiko žodžiai: „Matau prasmę įvairiose mokyklose ir koncepcijose bei jas naudoju, galvoju apie skirtingas technikas, eksponavimą, apšvietimą.“

Šarūno Surblio piešiniai, estampai ir erdvinės kompozicijos išsiskiria ypatingu natūralumu, nuoširdžių sumanymų ir jų įgyvendinimo kokybės darna. Galima kalbėti apie beatodairišką autoriaus nuoseklumą ir darbštumą, be to, įžvalgumą kruopščiai pasirenkant reikiamas grafikos priemones.

Nemenką ekspozicijos dalį sudaro išraiškingi charakterinių portretų eskizai, kuriuos 2006–2013 m. Šarūnas piešdavo geležinkelio stotyje ir pašte. Tai lyg pralekiančių gyvenimų „langai“, virtinė atsitiktinių pakeleivių, nebyliai porinančių savąsias istorijas. Pirmoje ekspozicijos salėje girdimas garso įrašas padeda atkurti stoties atmosferą. Visi, kurie bandėme nepastebimi eskizuoti greit kintančioje aplinkoje, pamename, kaip nelengva viena linija čia pat perteikti būdingus žmogaus veido bruožus ir judesius. Žiūrėdama į šiuos tikroviškumo, kritiško žvilgsnio ir meilės kiekvienam žmogui nestokojančius Šarūno Surblio eskizus prisiminiau Jono Rustemo piešinius ir Telesforo Kulakausko šaržus.

Akivaizdu, kad kurdamas estampus Surblys daug dėmesio skyrė technologiniams eksperimentams, įvairių grafikos technikų (ofortas, sausa adata, mecotinta, akvatinta, minkštas lakas, linoraižinys, ksilografija, šilkografija) jungtims. Ypač sužavi gilių juodų tonų ir šviesių dėmių kontrastų prisodrintas realių objektų ir mįslingų brėžinių, tikslaus linijinio piešinio ir tapybiškų abstrakčių plotų derinys. Ši intelektuali kūryba, manau, absorbavo produktyviausias klasikinės ir modernistinės grafikos atšakas, menančias Dürerio ir Rembrandto, ekspresionistų ir futuristų, dadaistų ir abstrakcionistų atradimus.

Kalbant apie apmąstymams nuteikiančius atspaudus, jų istoriškumą ir eksperimentavimo svarbą, o ypač parodoje eksponuojamą išplėstinį kūrinį „Švytuoklės principas“, labai iškalbingos dvi Šarūno pasisakymų citatos. Prieš ketvertą metų jis rašė: „Man atrodo, kad grafika apeliuoja į išsilavinusį žiūrovą. Kaip mano dėstytojas sakė: „Estampas skirtas šio dalyko specialistams.“ Mano darbai, pavyzdžiui, darbas su švytuokle, – abstraktūs, ir paprastam žmogui gali pasirodyti neprofesionalūs. Tai išsilavinimo reikalaujantys darbai.“ (žr.: G. Paliušytė, M. Lipšic. Konfliktai. Pokalbis su grafikais Karoliu Strautnieku ir Šarūnu Surbliu, Bernardinai.lt, 2010 08 02). 2010 m. personalinės parodos anotacijoje menininkas minėjo: „Švytuoklė“ yra animuota grafika, sujungta su estampu. Šiai idėjai išreikšti pasitelkiau animaciją. Kūrinio technika ir atlikimas gana „paprasti“, tačiau mane domino kiti dalykai – kadro fragmentiškumas, bandymai išjudinti lape sustingusį atspaudą.“

Dar viena parodos „Sveiki atvyšvykę“ sudedamoji dalis – Šarūno Surblio akademinio piešimo studijos. Jas galime vertinti kaip Arūno Joniko, Pauliaus Juškos, Žygimanto Augustino, brolių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų suformuotos piešinio mokyklos tąsą, atgaivinant lietuviško akademizmo tradicijas. Būdamas geras piešėjas dar prieš porą metų Šarūnas pradėjo dėstyti Vilniaus dizaino kolegijoje, įkūrė savo asmeninę piešimo studiją.

„Konfliktas mano kūryboje – tai tradicijos derinimas su visai kuo nors kitu“, – kitados prisipažino Šarūnas (žr.: G. Paliušytė, M. Lipšic. Konfliktai. Pokalbis su grafikais Karoliu Strautnieku ir Šarūnu Surbliu, Bernardinai.lt, 2010-08-02). Tai ypač ryšku Šarūno Surblio bakalauriniame darbe „Liga“ ir nebaigtame cikle „Sindromas“. Instaliacinio pobūdžio erdvinėse kompozicijose galime įžvelgti tęstinį egzistencinių išgyvenimų visuotinumą, kuris leidžia pajusti ypatingą simpatiją 2010 m. piešiniams su užrašais „Pokalbiai su močiute“.

Kas toliau? Susidomėjimas Šarūno Surblio kūryba (tai rodo ir parodos lankytojų gausa, ir jų nuoširdūs pasisakymai atsiliepimų knygoje) skatina norą nuolat apsilankyti menininko kūrybos svetainėje, rengti parodas Lietuvoje, Vokietijoje ir Skandinavijoje (to norėjo ir pats autorius), puoselėti mintį steigti jo vardo galeriją ar paramos fondą.

Paroda veikė iki rugpjūčio 30 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.