Arfa – išskirtinis instrumentas, o jo atlikėjų Lietuvoje nėra gausu. Prieš keletą dešimtmečių buvo galima paminėti vos vieną kitą lietuvių arfininkę. Šiuo metu ryškėja jaunų talentingų arfos profesionalių karta, tiesa, dažniau koncertuojanti užsienio nei Lietuvos scenose. Viena tokių kylančių arfos žvaigždžių – M.K. Čiurlionio menų mokyklos absolventė Agnė Keblytė. 2012 m. Izraelio tarptautiniame arfos konkurse pelniusi sidabro medalį, bakalauro diplomą apsigynusi Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje, prof. Florence Sitruk klasėje, neseniai baigusi magistro studijas Briuselio karališkoje konservatorijoje, prof. Janos Bouskovos klasėje. Atlikėja ypač domisi šiuolaikinių kompozitorių kūriniais arfai ir džiaugiasi, kad jos mylimas instrumentas, regis, pagaliau išsivaduoja iš stereotipo, siejančio arfą tik su XVII a. egzotika, Marijos Antuanetės dvaro pramogomis ar romantinių kūrinių atspalviais. Išrankius Santandere (Ispanija) vykstančio XIV muzikos ir akademijos susitikimo melomanus bei kritikus sužavėjo Agnės Keblytės arfos garsai. Šiame festivalyje jos instrumentui tenka neįprastai svarbus vaidmuo: Agnė atlieka solo partijas net devyniuose iš 50 Susitikimo koncertų. Trumpą atokvėpio minutę atlikėją kalbina Jūratė Micevičiūtė.
Kodėl pasirinkote arfą, kiek tuomet jums buvo metų?
Iš pradžių maždaug nuo šešerių mokiausi skambinti fortepijonu, o paskui išgirdau draugę grojant arfa, ir man pasirodė taip lengva, taip gražu... Pamenu, tame kūrinyje buvo daug glissando, ir mane, mažą mergaitę, tas sužavėjo. Man tada buvo devyni ar dešimt metų.
Ar tikrai buvo lengva?
Greitai paaiškėjo, kad visiškai nelengva! Po kelerių metų grojimo fortepijonu jau galėjau paskambinti sudėtingesnius kūrinius, o arfa reikėjo viską pradėti nuo pradžių. Juk tikėjausi, kad bus taip lengva, jog iš karto galėsiu muzikuoti. Vėliau dar kurį laiką grojau ir fortepijonu, bet paskui įsimylėjau arfą ir visiškai prie jos perėjau. Dabar jau kiek pramokau, nors savęs dar jokiu būdu nelaikau arfos specialiste. Dar lieka tiek daug visko atrasti: jos muzikoje tiek techninių galimybių, spalvų, kad atrodo, jog niekuomet nesiliausiu tobulėti.
Viena vertus, kiek žinau, mėgstate Quentiną Tarantino, kita vertus‚ esate įsimylėjusi lyriškąją arfą. Kaip suderinate tokius skirtingus reiškinius?
Abu dalykai nebūtinai turi būti susiję. Juk ne visų gydytojų mėgstamiausias serialas yra „Daktaras Hausas“. Be to, ir arfos galimybės nėra tokios siauros, priklausomai nuo to, ko reikia atliekamam kūriniui, arfa gali atlikti ne vien lyrišką vaidmenį.
Ar arfa – moteriškas instrumentas?
Visais laikais arfa grodavo ir nemažai vyrų, yra garsių atlikėjų. Pavyzdžiui, kadaise buvo labai žinomas arfos virtuozas ispanas Nicanoras Zabaleta, taip pat prancūzų arfininkas ir kompozitorius Marcelis Tournier, vadinamas „arfos Raveliu“, palikęs nuostabaus impresionistinio arfos repertuaro. Šiomis dienomis taip pat netrūksta koncertuojančių vyrų arfininkų, nors, žinoma, jų kur kas mažiau nei moterų.
Koks atlikėjas jums yra idealas, kuriuo norite sekti?
Šiuo metu iš arfininkių konkrečiai negaliu išskirti nė vienos. Įdomu ir svarbu pasiklausyti skirtingų interpretacijų, bet daug darbo reikia atlikti ir pačiam: pasidomėti kompozitoriumi, kūriniu, jo stiliumi, o dažnai ir iš to, kas parašyta natose, galima daug perskaityti, pasisemti įkvėpimo. O paskutinis įspūdis, kuris mane sužavėjo, turbūt buvo pianisto Ivo Pogorelićiaus atliekamas Maurice’o Ravelio „Gaspard de la Nuit“. Jis mane įkvėpė ne tik Ravelio „Introdukcijai ir Allegro“, kurią atlikau liepos 15 dienos koncerte, bet ir apskritai – muzikiniam polėkiui!
Kokią jausmų gamą gali perteikti arfa? Ar vien tik grožį ir lengvumą, kurie jus sužavėjo vaikystėje?
Manau, kad arfa dažnai laikoma saloniniu instrumentu: įsivaizduojama graži mergina Marijos Antuanetės laikais kokiame nors dvare, lengvai skambinanti šiuo instrumentu. Tačiau arfa stipriai evoliucionavo: nors po „dvaro laikotarpio“ ji neturėjo plataus repertuaro, kaip tik tada buvo išrasta chromatinė arfa, ir instrumento techninės galimybės labai išsiplėtė. Lyrinės partijos nė iš tolo jų neišsemia, arfa gali perteikti ir dramatiškas būsenas, netgi visiškai priešingas lyriškoms, o grojimas gali atskleisti ir charakterius, ypač šiuolaikinių autorių kūriniuose. Arfos galimybės dar tik atrandamos.
Kaip publika Lietuvoje ir svetur reaguoja į šiuolaikinį repertuarą arfai, ar jis populiarėja?
Manau, kad publika domisi šiuolaikine muzika, kiek ją atlikau, regis, klausytojai nepatyrė šoko. Lietuvoje jau senokai grojau, ir šiuolaikinių kūrinių kol kas nedaug pristačiau. Tikiuosi, tam dar bus progų, nes šiuolaikinė muzika arfai man labai patinka.
Kokias jūs, jauna atlikėja, matote profesines galimybes?
Belgijoje, kur gyvenu, arfa daug populiaresnė nei Lietuvoje, dažnai skamba solo bei kamerinės muzikos koncertuose. Kitais metais tęsiu magistro studijas Paryžiaus konservatorijoje, man labai įdomu, ką ten rasiu. Tikiuosi, daug šiuolaikinės muzikos, nes ir konservatorijos rektorius yra jaunas kompozitorius.
Ar šiam XIV Santandero muzikos ir akademijos susitikimui kūrinius pati pasirinkote, ar pasiūlė renginio organizatoriai?
Iš pradžių paprašė surašyti, ką norėčiau atlikti, o vėliau organizatoriai atrinko, kuriuos kūrinius įtrauks į programą. Beveik visi arfos solo kūriniai, kuriuos čia atlikau, buvo mano pasiūlyti: Astoras Piazzolla, Ekaterina Walter-Kühne, Johannas Sebastianas Bachas. O kamerinį repertuarą parinko rengėjai.
Kodėl Piazzolla? (Beje, jo kūrinių bus galima pasiklausyti liepos 26 d. koncerte ir per interneto transliaciją, – aut. past.)
Astoras Piazzolla man įdomus kompozitorius. Jis išpopuliarino tango muziką, įterpdamas į ją šiek tiek klasikinių ir džiazo elementų. Mano manymu, Piazzollos muzika arfai puikiai tinka, tad pabandžiau „Adiós Nonino“ perkelti šiam instrumentui. Kūrinys buvo parašytas ne arfai, žinomiausios yra jo versijos fortepijonui arba kvintetui, kur įeina smuikas, bandeonas ir kiti instrumentai, o arfą esu girdėjusi grojant tik vieną vienintelį kartą. Todėl man taip įdomu jį groti, nes atliekant kūrinį arfa išsiplečia garsų paletė. Kai Susitikimo rengėjai paprašė pasiūlyti kūrinių, kaip tik grojau Piazzollos „Adiós Nonino“, tad mielai jį pasiūliau.
Kokį įspūdį jums padarė Santandero publika?
Labai šilta, ypač atidarymo koncerte. Kas vakarą vyksta koncertai, o salė vis tiek prisipildo.
Šiuolaikiniai lietuvių kompozitoriai kuria arfai?
Deja, labai mažai. Ir labai gaila, nes manęs dažnai prašoma pagroti ką nors lietuviška. Ypač to pasigendu, kai dalyvauju konkursuose, nes programose dažnai rašoma, kad pageidautina atlikti kokį nors nedidelį, iki septynių minučių, atlikėjo šalyje sukurtą kūrinį arfai. Sunku ką nors surasti, kūrinių tikrai neužtenka.
Gal pati ketinate imtis kurti arfai?
Ne, bet man patinka kurti transkripcijas. Taip kiek išplėčiau Piazzollos kūrinį ir vos vos Bacho siuitą, parašytą violončelei. Transkribuojant arfai, paprastai tenka kai kur pakelti ar nuleisti oktavą, pridėti natų. Žinoma, būtų galima groti ir nieko nekeičiant, tačiau arfos registras yra kur kas platesnis, todėl norisi jį išnaudoti. Ir atvirkščiai, transkribuojamas kūrinys gali staiga atverti visiškai netikėtų arfos išraiškos galimybių.
Ar skatintumėte Lietuvos jaunimą imtis mokytis skambinti arfa?
Žinoma! Jeigu jums gražu, susidomėjote, tai nebijokite, išdrįskite ir pabandykite. Apskritai tai ir yra svarbiausia: nereikia nieko bijoti.
Dėkoju už pokalbį.
Susitikimo koncertai transliuojami tiesiogiai internetu svetainėje www.classicalplanet.com/live 21.30 Lietuvos laiku, o jų įrašų galima pasiklausyti svetainėje http://www.livestream.com/classicalplanet/folder. Toje pačioje svetainėje galima išgirsti ir ankstesnių jos koncertų įrašų: liepos 8 dienos pradžios koncerte ji atliko W.A. Mozarto Koncertą fleitai ir arfai C-dur, K 299, liepos 13 dieną – E. Walter-Kühne ir A. Piazzollos kūrinius, liepos 14 d. – J. S. Bacho siuitą, liepos 15 d. – M. Ravelio „Intro ir Allegro“ arfai, fleitai, klarnetui ir styginių kvartetui G-dur, liepos 17 d. – Toru Takemitsu „Ir tuomet supratau, kad tai buvo vėjas“. Liepos 26 d. 21.30 bus tiesiogiai transliuojamas Agnės Keblytės atliekamas Astoro Piazzollos muzikos koncertas „Tango istorijos arfai ir fleitai“.
