7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Ir suprantamai, ir savitai

Festivaliuose „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje ir „Tylos!“ Vilniuje, be daugybės kitų jaunų trupių, teatrų, buvo galima pamatyti ir daug kam dar nežinomą „Apeirono“ teatrą iš Klaipėdos. Iki tol negirdėtas (nors ir ne vieną spektaklį sukūręs) teatras sudomino. Apie tai, koks yra ir koks žada būti „Apeironas“ artimiausioje ateityje, kalbamės su šio teatro kūrėjomis Greta Kazlauskaite ir Egle Kazickaite.
 
Vilniuje LMTA studijas baigę jauni žmonės neretai steigia trupes su kurso draugais. Tiesa, tos trupės dažniausiai gyvuoja neilgai. Kaip atsiradote jūs?
Greta Kazlauskaitė: Žmonės, kurie dabar dirba „Apeirono“ teatre, yra skirtingų laidų, mokyklų, vadovų. Apie nuolatinės trupės subūrimą kol kas tik atsargiai svajojame. Sunku ne suburti trupę, o ją išlaikyti vieningą. Tam reikia kiekvieno trupės nario sąmoningumo, brandos ir valios. Jauni žmonės dažniausiai pradeda burtis iš karštligiškos idėjos, o lieka kiekvieno individualizmas. Todėl mes kantriai laukiame stabilumo. Ir dėl to dirbame.

Kai blogis kovoja su blogiu

Prasidėjus filmui, sutrikau visai kaip Mickey’io Rourke’o personažas Marvas: šis galingas, monstriškos išvaizdos vyriškis niekaip negali prisiminti, kas su juo atsitiko anksčiau. Tai visai nekeista, nes nuo pirmojo Roberto Rodriguezo ir Franko Millerio „Nuodėmių miesto“ praėjo jau devyneri metai. Mano atmintyje pirmiausia išliko naujumo jausmas, ekrane pamačius spindinčią ir tobulai kadrą užliejančią tamsą. Siužeto vingiai ir tada buvo ne tokie svarbūs kaip tamsa, gaubianti ne tik siaubingą miestą, bet ir persmelkianti net menkiausius jo gyventojų sielos kampelius.

 

Taip šventvagiškai malonu

Kai susiduri su Mindaugo Navako kūryba, viskas turi reikšmę (raumuo įsitempia), bet negalima į tai žiūrėti visiškai rimtai (atsipalaiduoja). Ritmiški įtempimai ir atpalaidavimai yra gyvybės sąlyga, taip veikia kraujotaka, virškinimo, šalinimo, dauginimosi ir malonumo gamybos mechanizmai. Širdies plakimo ritmu Navako darbai panašūs į rokenrolą. O dar – ta maišto dvasia, staigiu temperamentu ir muzikalumu, pavyzdžiui, naudojant spalvas. Kone kiekvienas jo darbas, nesvarbu, skulptūra ar instaliacija, audioinstaliacija ar objektas, – kaip „geras gabalas“. Ir, kas svarbiausia, – atliekamas gyvai.
 
Tai reiškia, kad kas kartą ką nors rodydamas autorius apsidairo aplinkui (masteliai, vietos turinys), įvertina, į kokį vandenį brenda (rodytojų kontekstas), pasitikrina aplinkos proto būklę (skaitomi ženklai, elgesio įpročiai, lūkesčiai, kuriuos bus siekiama nuvilti), pasižiūri savo medžiagų / ruošinių turinio potencialą, o tada genialiai sukuria instinkto iššautą ir intelekto valia apdorotą kūrinį. Navakas pabrėžia, kad nėra „iš tų menininkų, kurie pirma sugalvoja programą, o paskui ją įvykdo.“ (Kiškis/lapė ir kt. Laima Kreivytė kalbina Mindaugą Navaką, 7 meno dienos, 1999 03 12). Vis dėlto Navako stiprybė yra neužsisklendimas žavintis savo proto ir kitais judesiais, kas labai būdinga paskutinėms dabarties meno madoms. Jokio panašaus bizalo Navakas nepasiūlys, net jei kankintumėt, jo kūryboje viskas materialu, fiziška. Jis nesako „įsivaizduok“, o gyvai pakeičia aplinkos mastelį, tūrį ir turinį. Ir suvokėjas visada turi galimybę eiti gilyn skaitydamas turinį. Visada bus paradoksas – didysis absurdo nuskausmintojas. Greičiausiai keliais lygiais.

Nuosprendis už įžeistą moralę

Šį sekmadienį „Skalvija“ pradeda rodyti Bernardo Bertolucci filmą „Paskutinis tango Paryžiuje“ („Ultimo tango a Parigi“, 1972). „Kino klasikos vakarų“ ciklą tęsiantį kūrinį rugsėjį pristatys kino kritikai Izolda Keidošiūtė (rugsėjo 7 d. 18 val.) ir Narius Kairys (rugsėjo 14 d. 18 val.). Su šiuo filmu susiję daug kontroversijų, iš pat pradžių jį lydėjo skandalo aura. Apie tai 2010 m. pasirodžiusioje autobiografinėje knygoje „Mano nuostabus apsėdimas. Prisiminimai, laiškai, pokalbiai. 1962–2010“ („La mia magnifica ossessione. Scritti, ricordi, interventi 1962–2010“) rašo ir Bertolucci. Pateikiame knygoje išspausdintą režisieriaus pasisakymą televizijos laidoje „Speciale“, kuri vyko 1999 m. balandžio15 dieną. Bertolucci šį tekstą pavadino „Paskutinio tango“ skandalas“.

Klaipėdos dramos teatras kviečia į pirmąją sezono premjerą

 Rugsėjo 26 d. ir 27 d. 18 val. Klaipėdoje, Žvejų rūmuose (Taikos pr.70) žiūrovų lauks pirmoji Klaipėdos dramos teatro sezono premjera – Yasmina Reza „Po atsisveikinimo“ (rež. Alvydas Vizgirda, vaidina Darius Meškauskas, Igoris Reklaitis, Eglė Barauskaitė, Rimantas Pelakauskas, Regina Šaltenytė, Toma Gailiutė).

 

Yasmina Reza (g. 1959) – šiuolaikinė prancūzų dramaturgė, aktorė ir režisierė, pelniusi pasaulinį pripažinimą. Gimusi rusų kilmės Irano inžinieriaus ir vengrės smuikininkės šeimoje, savo pažintį su teatru ji pradėjo Paryžiaus konservatorijoje, kur studijavo aktorinį meistriškumą. Baigusi konservatoriją su pagyrimu, ėmėsi pjesių rašymo – ir jau pati pirmoji, parašyta 1987 m., pelnė jai prestižinę Prancūzijos Moljero premiją.
 

Jubiliejiniame sezone – atgimstantys spektakliai bei edukaciniai projektai

 Šį rudenį Nacionalinis Kauno dramos teatras pradeda jubiliejinį 95-ąjį sezoną. Jo  devizas – istorija naujai! 

 

Jame matysime gilius pėdsakus teatro istorijoje palikusių režisierių ir vadovų Jono Jurašo bei Gintaro Varno spektaklius, jiems antrins ieškojimų nebijantis režisierius Artūras Areima bei įvairių teatrinių projektų režisierė Agnė Sunklodaitė. Teatras tęs edukacinę veiklą, skirdamas daug dėmesio bei renginių augančiai jaunųjų žiūrovų kartai. 

Rugsėjo 25-ąją  Didžiosios scenos tylą nutrauks premjera – režisieriaus Jono Jurašo režisuojamas spektaklis „Barbora“ pagal  J. Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Simboliška, kad po daugiau nei 40 metų pertraukos režisierius imasi lemtingiausios jo biografijoje dramos, juk su šiuo spektakliu susijęs atsisveikinimas su Kauno dramos teatru ir Lietuva. 
 

Harmonizuoti pasaulį teatru

Vasarą įvairiuose Europos regionuose vyksta nemažai įdomių renginių. Lietuvoje kultūrinis gyvenimas kol kas daugiausia telkiasi sostinėje. Druskininkuose prieš kurį laiką festivalį organizavo Oskaro Koršunovo teatras, o pastaruosius dvejus metus čia vyksta tarptautinis Rimo Tumino teatro festivalis „Vasara“, jo šeimininkai – SPA „Vilnius“ ir „Eglės“ sanatorija. Festivalio programoje liepos 11– rugpjūčio 9 d. buvo pristatyti spektakliai iš Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Izraelio ir Lietuvos.
 
Kol kas Druskininkuose nėra nė vienos profesionalios aikštelės, kurioje galėtų būti rodomi techniškai sudėtingesni spektakliai – abi pagrindinės minėtų sanatorijų salės suprojektuotos „kultūros namų“ stiliumi. Nors šiųmetėje Druskininkų festivalio programoje – nemažai svečių iš Rusijos, buvo pristatyta ir tai, kuo mes patys galime pasidžiaugti. Gabrielės Tuminaitės organizuotoje off programoje dominavo jaunųjų kūryba. Buvo parodyti keli Vilniaus mažajame teatre vykusio festivalio „Tylos!“ spektakliai – jauni kūrėjai tarytum sujudino visą festivalį.

Šimtametės vasaros pamokos

18-ąjį gimtadienį atšventęs tarptautinis Thomo Manno festivalis Lietuvos festivalių kontekste puikuojasi išskirtinumu. Jis vis dar bręsta tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai, plečiasi žanrų ir idėjų požiūriu, geba atsinaujinti ir maloniai stebinti. Jo bendraamžiai Lietuvoje jau seniai pamiršo jaunatviškas ambicijas ir depresyviai, seniokiškai vegetuoja, nuslysdami tai į rutinišką kartojimąsi, tai į popkultūros standartų mėgdžiojimą. Jei negalėtų pasiteisinti dėl ribotų biudžetų, kitų pasiteisinimų tiesiog nebesugalvotų. Žinoma, kai kurie jaunesni festivalių rengėjai sumano įdomesnių ir ambicingesnių nišinių dalykų, tačiau didieji nacionaliniai festivaliai išties nuvargo. Ambicijos nunyko. Viena vertus, Lietuvos kultūros finansavimas taip ir neišėjo iš krizės, nors žiniasklaidoje šia tema retai bediskutuojama (tai pabodo ir jos bosams, ir skaitytojams). Kita vertus, kultūrininkai yra smarkiai trekštelėti kai kurių politikų sumaniai užsukto „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ smagračio. Ir nors nuo tų įvykių (kad nepasakius, intrigų) praėjo jau penkeri metai, daugelis taip ir neužsigydė patirtų žaizdų, puikiai mena, kuo gali baigtis geri norai ir didingi sumanymai. Tad nuo rizikos ir įdomesnių užmojų sulaiko skaudi patirtis. Todėl gyvename inertišką ir provincialų kultūrinį gyvenimą, įtariai žvelgdami į naujų gairių, įvairių tarybų ir Europos Sąjungos iniciatyvų skelbimą.
 

Atvaizdo mįslė

 Neseniai atstatytame Paliesiaus dvare, Ignalinos rajone, šią vasarą jau antrą kartą vyko tapybos pleneras. Jame dalyvavo tapytojas ir dėstytojas iš Izraelio Leo Ray, pianistas ir tapytojas Viktoras Paukštelis, kompozitorius Vytautas Paukštelis, filosofijos ir teologijos dėstytojas tapytojas Tomas Kiauka. Plenero uždaryme skambino pianistė Nora Ray ir Viktoras Paukštelis. Šiame pokalbyje Leo Ray, Viktoras Paukštelis ir Tomas Kiauka dalijasi mintimis apie Paliesiaus plenerą ir apie tą mįslingą veiklą, kurią vadiname tapyba.

Kino naujienos trumpai

Vienas garsiausių britų teatro režisierių Dominicas Cooke’as kuria televizijos filmą „Ričardas III“. Tai vienas iš trijų „BBC Two“ serijos, skirtos Rožių karui, filmų. Šią naują Williamo Shakespeare’o kūrinio ekranizaciją prodiusuoja Samas Mendesas, beje, besirengiantis grįžti prie Džeimso Bondo nuotykių. Ričardą III vaidins Benedictas Cumberbatchas, Jorko kunigaikštienę – Judi Dench.
 
Kiekvienąkart originaliais vizualiniais eksperimentais stebinantis lenkų režisierius Lechas Majewskis savo projektą „Dievų slėnis“ („Dolina bogów“) vadina šiuolaikine pasaka suaugusiems. Pasak jo, viskas prasidėjo nuo hetų legendos apie Ulikumimą, kurioje du kalnai pagimdė uolą – pusiau dievą, pusiau žmogų. Šios legendos parafrazių atsirado įvairiose kultūrose, taip pat ir indėnų navachų. Tačiau filme bus ir kita siužetinė linija – turtingiausio žemėje žmogaus istorija. Tam tikra prasme filmas bus šiuolaikinė „Piliečio Keino“ versija.
PUSLAPIS
IŠ
1003