Kai susiduri su Mindaugo Navako kūryba, viskas turi reikšmę (raumuo įsitempia), bet negalima į tai žiūrėti visiškai rimtai (atsipalaiduoja). Ritmiški įtempimai ir atpalaidavimai yra gyvybės sąlyga, taip veikia kraujotaka, virškinimo, šalinimo, dauginimosi ir malonumo gamybos mechanizmai. Širdies plakimo ritmu Navako darbai panašūs į rokenrolą. O dar – ta maišto dvasia, staigiu temperamentu ir muzikalumu, pavyzdžiui, naudojant spalvas. Kone kiekvienas jo darbas, nesvarbu, skulptūra ar instaliacija, audioinstaliacija ar objektas, – kaip „geras gabalas“. Ir, kas svarbiausia, – atliekamas gyvai.
Tai reiškia, kad kas kartą ką nors rodydamas autorius apsidairo aplinkui (masteliai, vietos turinys), įvertina, į kokį vandenį brenda (rodytojų kontekstas), pasitikrina aplinkos proto būklę (skaitomi ženklai, elgesio įpročiai, lūkesčiai, kuriuos bus siekiama nuvilti), pasižiūri savo medžiagų / ruošinių turinio potencialą, o tada genialiai sukuria instinkto iššautą ir intelekto valia apdorotą kūrinį. Navakas pabrėžia, kad nėra „iš tų menininkų, kurie pirma sugalvoja programą, o paskui ją įvykdo.“ (Kiškis/lapė ir kt. Laima Kreivytė kalbina Mindaugą Navaką, 7 meno dienos, 1999 03 12). Vis dėlto Navako stiprybė yra neužsisklendimas žavintis savo proto ir kitais judesiais, kas labai būdinga paskutinėms dabarties meno madoms. Jokio panašaus bizalo Navakas nepasiūlys, net jei kankintumėt, jo kūryboje viskas materialu, fiziška. Jis nesako „įsivaizduok“, o gyvai pakeičia aplinkos mastelį, tūrį ir turinį. Ir suvokėjas visada turi galimybę eiti gilyn skaitydamas turinį. Visada bus paradoksas – didysis absurdo nuskausmintojas. Greičiausiai keliais lygiais.