7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Ten buvo drugelis?

Nors „Gaidos“ festivalis pirmiausia skirtas naujosios muzikos ir jos autorių reprezentacijai, kaskart čia randasi galimybė patyrinėti pagrindinių mūsų orkestrų galimybes atlikti šią muziką. Pritariant minčiai, kad nėra senosios ir šiuolaikinės muzikos kaip visiškai autonomiškų kategorijų, o yra tiesiog muzika, vis dėlto norisi pasakyti, jog anaiptol ne visų „Gaidoje“ dalyvaujančių orkestrų skambėjimas tai patvirtina. Na, bet Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, nuolatinis mūsų kompozitorių bičiulis, dažniausiai geba įtikinti šia mintimi, nes muzika – ir senoji, ir šiuolaikinė – yra jam tarsi namai, ir gal tais „namais“ kartais labiau ir linkę tapti šių dienų opusai.
 
Visiškai tad natūralu, kad spalio 30-osios „Gaidos“ vakaras, įvykęs Šv. Kotrynos bažnyčioje, ir buvo skirtas Šv. Kristoforo kamerinio orkestro interpretacinėms ištarmėms. O jų įvairovei puikią terpę sukūrė penkios labai skirtingos kompozicijos: Onutės Narbutaitės, Vytauto Laurušo, Ramūno Motiekaičio, Stafano Gervasoni ir Hannos Kulenty. Šių kūrinių visuminę kompoziciją sulydė ir dar keli šiam koncertui būdingi dalykai, vienas kurių – rimties dimensija, tegu ir atsiskleidusi keleriopai: intymiu kamerinės raiškos taurumu, divertismentišku ar siuitišku kameriškumu, garso transformacijomis ar kitų žanrų inspiruotais „skoliniais“. Ir dar pora išskirtinumų – Šv. Kotrynos akustika, paneigianti bet kokį tiesmukišką skambesio medžiagiškumą, ir bažnyčios išorės bei vidaus architektūra kaip puošnumo, skonio, sąmojo ir išmonių dermė. Ar galima muzikos sklidimui ir klausymui įsivaizduoti tobulesnę rimties erdvę, kurios elementams išryškinti dar panaudojama šviesa, nukreipta į altoriaus skulptūras – 5 kūriniai, 5 apšvietimo variantai (nebūtinai visi vykę): gelsvas, baltas, mėlynas, raudonas ir vėl baltas.

Istorinės užuominos dabarties keramikoje

Šįkart suveikė žodžio galios dėsnis – intriguojantis parodos pavadinimas ir jos kuratorės Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės pavardė sužadino empirinį norą atrasti grafinių ir fotografuotų vaizdų variacijas šių dienų keramikoje. Ekspozicija paskatino ieškoti sugretinimų tarp tikrovės padiktuotų sumanymų ir jų įgyvendinimo patirties.
 
Pirmiausia nustebino įspūdis, kaip tokiuose palyginti mažuose kūriniuose įtaigiai atkuriami didingi istorinės atminties reliktai. Ne vienas eksponatas atgaivino lemtingus praeities įvykius ir reikšmingus dailės istorijos etapus.

Leiskime jiems pailsėti

Praėjo tik dvidešimt penkeri metai, ir Berlyno siena įgijo legendos bruožų. Apie ją kuriami filmai, rašomi prisiminimai, saugomos simboliškos su siena susijusios vietos. Vokiečių sociologai tvirtina, kad kasmet vis daugiau žmonių liudija pasipriešinimą režimui, kuris, būkime sąžiningi, Vokietijos demokratinėje respublikoje (VDR) tikrai nebuvo stiprus. Tačiau žmogaus atmintis linkusi viską padidinti, ypač jei tai susiję su savęs pateisinimu. Šį reiškinį ne pirmus metus galima stebėti ir pas mus: dabar dauguma lietuvių įsitikinę, kad kovojo prieš sovietų valdžią. (Kai kurie, beje, su ja, tiksliau, su Žaliojo tilto skulptūromis, kovoja iki šiol.)

Režisieriai apie „Scanoramos“ filmų herojus

Olivier Assaysas („Zils Marijos debesys“):
Mano herojai – žmonės, kurie suvokia laiko tėkmę, jo poveikį gyvenimui, ir man buvo svarbu juos apsupti maksimaliu pasaulio grožiu. Tuo grožiu, kuris yra už laiko ribų. Tačiau nenorėjau kurti atviruko, filmuoti neapgyvendintų kalnų vaizdų. Svarbu, kad Zils Marija viršūnė yra aukštai kalnuose, bet ši vieta turi senus ir gilius ryšius su meno pasauliu, su Europos minties istorija.
Norėjau sukurti filmą – Juliette Binoche portretą. Ne tiesiog sugalvoti jai vaidmenį, bet sukurti jos įkvėptą filmą. Toliau viskas vyko taip. Kuo užsiima herojė? Ji repetuoja vaidmenį. Kas „paduoda“ jai replikas? Asistentas. Greičiausiai tai moteris. Kokią pjesę ji repetuoja? Kažką panašaus į „Karčias Petros fon Kant“ ašaras apie keistus, jaudinančius dviejų moterų santykius. Viena moteris vyresnė, antroji – jaunesnė. Taip atsiranda dviprasmiškumas, fizinio suartėjimo pavojus.

Vėlinių šokiai

Paskutinė spalio savaitė – proga prisiminti mus amžiams palikusius artimuosius, bičiulius, profesinius bendraminčius. Šokio kūrėjai tam turėjo keletą progų.
Spalio 23 d. Mokytojų namų Didžiojoje salėje įvyko vakaras, skirtas baleto istorikės ir kritikės, šokio pedagogės, kolektyvo „Liepsnelė“ įkūrėjos Lidijos Motiejūnaitės atminimui – jai šiemet būtų sukakę devyniasdešimt metų. Jos darbai reikšmingi Lietuvos baleto istorijai (dar 1972 m. ji pirmoji apsigynė disertaciją, skirtą baleto artistės Marijos Juozapaitytės kūrybai, po kurio laiko išleido knygą – šios šokėjos portretą), tačiau dar svarbesnis jos pedagoginis darbas su „Liepsnelių“ šokėjomis.
Šio prieš penkis dešimtmečius įkurto kolektyvo taip pat nebėra – ilgą laiką Profsąjungų kultūros rūmuose puoselėta „Liepsnelė“ užgeso, o ir patys rūmai šiandien labiau primena vėlių buveinę, tačiau ant Tauro kalno rusenusią šokio ugnį išsinešiojo daugybė Motiejūnaitės mokinių. Baleto istorikas Žilvinas Dautartas Motiejūnaitę pavadino „deimantų ieškotoja“ – ji paragino į M.K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyrių stoti baleto solistę, dabar pedagogę Loretą Bartusevičiūtę, „Liepsnelėje“ su šokiu susipažino visas Lietuvos baleto žvaigždynas – balerinos Jolanta Valeikaitė, Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė, Neli Beliakaitė, choreografės Anželika Cholina, Marija Simona Šimulynaitė, ką jau kalbėti apie daugybę merginų, kurioms šokis, nors ir netapo profesija, visam laikui liko didele gyvenimo dalimi.
Atminimo vakare Motiejūnaitės liepsnelę kurstė jaunieji šokėjai, vienaip ar kitaip susiję su jos puoselėta šokio aistra. Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė Ema Sliesoraitytė pašoko Eglės Špokaitės sukurtą miniatiūrą „Drugelis“ pagal Antonino Dvořako muziką, kelis epizodus parodė baleto mokyklos „Nuotaika“, kuriai vadovauja Motiejūnaitės auklėtinė Olga Tamašauskienė, mokinės: variaciją iš Charles’o Gounod operos „Faustas“ baleto paveikslo „Valpurgijos naktis“ atliko Gabija Kurkulytė, Driadės, Amūro ir Dulsinėjos variacijas iš Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ pašoko Agnė Sakalauskaitė, Saulė Česnakavičiūtė ir Anastasija Marčenkaitė, o variaciją iš Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ pirmojo veiksmo – Rūta Karvelytė, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinė.

Žvilgsnis į gyvenimą pro skalbyklos duris

Šiemet pirmąkart surengtame „Nepatogaus kino“ konkurse nugalėjo šveicarų režisierių Fredo Florey ir Floriane Devigne filmas „Skalbykla“. Geriausio filmo titulas „Skalbyklai“ atiteko „už nepatogų ir itin kūrybingą filmą, išdrįsusį praverti turtingo Vakarų pasaulio skalbyklos duris“. Beveik visas filmo veiksmas vyksta Lozanos daugiabučio, kurio gyventojai – imigrantai, koridoriuje ir jame įsispraudusioje skalbykloje. Naujoji skalbyklos prižiūrėtoja Claudina bando įvesti tvarką. Tačiau visiems gyventojams – skirtingų religijų ir kultūrų žmonėms – reikia sutarti, kada kam naudotis skalbykla. Šis mini visuomenės modelis turi ir savo „dugną“ – rūsyje įsikūrusį viešnamį. „Skalbykla“ – tai gyvas žvilgsnis į žmonių bendruomenę, jautriai fiksuojantis pastato gyventojų kivirčus ir susitaikymus. Apdovanojimą Vilniuje atsiėmęs Fredas Florey papasakojo apie filmą ir jo užkulisius.
 

Grįžti į Sausio 13-ąją kvies teatro maištininkai „Bad Rabbits“

 Alternatyvaus teatro sindikatas „Bad Rabbits“ lapkričio 11-ąją oficialiai skelbia Vienišių diena ir kviečia visus savo vienišumui neabejingus vilniečius šią progą pažymėti interaktyviame spektaklyje „Vienatvė.1991“. Teatro režisieriaus Agniaus Jankevičiaus suburtų jaunosios kartos kūrėjų įsitikinimu, vienetais pažymėta data (11.11) yra  tinkamiausias metas garsiai prabilti apie nepriklausomos Lietuvos jaunimą jungiančią grandį – vienišumą.

 

„Mes esame individualistų karta, užaugusi su šūkiu: tu gali viską“, − sako 1991 metais gimę spektaklio kūrėjai. − „Tik kitas klausimas – o ko tu nori?“ Jie pastebi savo kartoje vyraujantį paradoksą – kuo didesnė galimybių bei informacijos gausa, tuo mažiau nutuokiama apie tikruosius savo poreikius. Beribiame pasirinkimų labirinte klaidžiojantys „laisvės vaikai“ prisipažįsta: „Esame vieniši, pasimetę, jaučiame nerimą dėl kažko, ko net nežinome“.
 

Ledos pakartojimas

Eksponuodama prieš dvidešimt metų padarytus piešinius, Laisvydė Šalčiūtė atkreipia dėmesį į pasikartojantį gulbės motyvą. Šis motyvas tampa jos pagrindine tema naujiems piešiniams, kurie pristatomi kaip paroda parodoje. Tai, kas prieš dvidešimt metų buvo tik fonas ir marginalija, dabar tampa pagrindine vaizdavimo figūra. Autorė atlieka savotišką savęs pažinimo aktą – ji apmąsto gulbės motyvą kaip represuoto moteriškumo ir erotiškumo ženklą. Iškeldama į pirmą planą, menininkė susieja jį su graikišku Ledos mitu, kuriame pasakojama apie tai, kaip Dzeusas, pasivertęs gulbinu, suvilioja Ledą. Įvairių autorių tapytas Ledos mitas naujai atkartojamas Laisvydės piešinių cikle.
 
Svarbiausia šio ciklo tema – moters kūno erotiškumas. Piešiniai pulsuoja erotine įtaiga ir atskleidžia brandžios moters erotiškumą, geismą ir aistringą patrauklumą. Šie piešiniai tarsi išlaisvina tą represuotą moters erotiškumą, kuris ankstyvoje kūryboje (minėtuose piešiniuose) buvo kukliai nutylimas arba marginalizuojamas. Pati Laisvydė šį erotiškumo išlaisvinimo gestą aiškina kaip vyriško žvilgsnio ir galios moters kūnui primesto disciplinavimo paneigimą. Dabartiniai Ledos mitą atkuriantys ir aktualizuojantys piešiniai moters kūną vaizduoja jau ne kaip vyriškam žvilgsniui paklusnų objektą, o kaip savarankišką subjektą, kuris savo erotiniais kerais ir dinamika primeta savo taisykles stebinčiajam ir paverčia jį manipuliuojamu objektu. Žaidimo taisyklės pasikeitė.

 

Tarp malonumo ir pragaro

Nutilus pirmojo lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ (rež. Ričardas Matačius) reklaminei psichozei, Cezaris Graužinis su trupe pakvietė teatro gerbėjus į „Lietuvoje dar nematytą „siaubo komedijos“ žanro spektaklį „Dr. Faustas“ (pagal anglų dramaturgo ir poeto Christopherio Marlowe žymiausią kūrinį „Tragiška daktaro Fausto istorija“, kurį pats režisierius pirmasis išvertė į lietuvių kalbą). Ne mažiau intrigavo ir kitos reklaminiuose spaudos pranešimuose išsakytos kūrėjų mintys, kad „kūrinio apie Faustą pasirinkimas atspindi teatro „cezario grupė“ pasiryžimą nesikartoti, eksperimentuoti (...), eiti vis nauju kūrybinių ir dvasinių iššūkių reikalaujančiu keliu“. Tarsi šiandieninis žiūrovas aklai pasiduotų kvietimui mokėti pinigus tik už tai, kas nauja ir dar nematyta, o nestatyto kūrinio perkėlimas į sceną garantuotų teigiamą jo vertinimą... Spektaklio premjera įvyko Visų Šventųjų dienos išvakarėse Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.
 
Turbūt daugeliui Faustas pirmiausia asocijuojasi su daugiausiai dėmesio sulaukusia Johanno Wolfgango von Goethe’s tragedija „Faustas“ (1808). Tačiau Williamo Shakespeare’o konkurentas Christopheris Marlowe, būdamas dvidešimt ketverių, pirmasis XVI a. suteikė draminę formą vokiečių tautosakos legendai apie sielą velniui pardavusį ir valdžios mainais užsimaniusį Faustą. Kiek vėliau šį motyvą savaip traktavo didysis ispanų baroko dramos kūrėjas Pedro Calderónas de la Barca pjesėje „Stebuklingasis magas“ (1637).

Įvairiai nebaigti projektai

Rašant apie nuosavos institucijos surengtą parodą, labai sunku tekste išvengti reklaminės gaidos, tad su pagunda susidoroju nedelsiant. Lapkričio 9 d. Nacionalinėje dailės galerijoje uždaromos dvi parodos, „Judančios raidės“ ir „Pirmavaizdžiai. Idėjos, eskizai, modeliai ir instrukcijos“, ir ta proga tris dienas nuo penktadienio, lapkričio 7-os, iki sekmadienio galerijoje tradiciškai skelbiamas svetingas savaitgalis: bilietas už litą, nemokamos ekskursijos ir kiti dalykai. Išsamiau – galerijos tinklapyje www.ndg.lt.
 
Laiko abiem parodoms apžiūrėti verta rezervuoti daug. „Judančiose raidėse“ eksponuojama 250 filmų, kuriuose rodomi šrifto ir judančio vaizdo pavyzdžiai nuo nebyliojo kino iki dabar, o „Pirmavaizdžių“ kuratorius Giedrius Gulbinas į parodą atrinko dvidešimties menininkų neįgyvendintų kūrinių eskizus. Abiejų parodų stuburas vienodas – tai dviejų reiškinių retrospektyvos, kuriose viršutinė tiriamoji riba maksimaliai priartėja iki nūdienos arba net ją peržengia. Kaip atsitinka su Lauros Stasiulytės tiriamuoju projektu „Dugnas“, prasidėjusiu 2012 m., vis dar tebesitęsiančiu ir turinčiu galimybę virsti nebaigtu projektu ateityje.
PUSLAPIS
IŠ
1003