7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp malonumo ir pragaro

Cezario Graužinio spektaklis „Dr. Faustas“

Kamilė Žičkytė
Nr. 39 (1100), 2014-11-07
Teatras
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Nutilus pirmojo lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ (rež. Ričardas Matačius) reklaminei psichozei, Cezaris Graužinis su trupe pakvietė teatro gerbėjus į „Lietuvoje dar nematytą „siaubo komedijos“ žanro spektaklį „Dr. Faustas“ (pagal anglų dramaturgo ir poeto Christopherio Marlowe žymiausią kūrinį „Tragiška daktaro Fausto istorija“, kurį pats režisierius pirmasis išvertė į lietuvių kalbą). Ne mažiau intrigavo ir kitos reklaminiuose spaudos pranešimuose išsakytos kūrėjų mintys, kad „kūrinio apie Faustą pasirinkimas atspindi teatro „cezario grupė“ pasiryžimą nesikartoti, eksperimentuoti (...), eiti vis nauju kūrybinių ir dvasinių iššūkių reikalaujančiu keliu“. Tarsi šiandieninis žiūrovas aklai pasiduotų kvietimui mokėti pinigus tik už tai, kas nauja ir dar nematyta, o nestatyto kūrinio perkėlimas į sceną garantuotų teigiamą jo vertinimą... Spektaklio premjera įvyko Visų Šventųjų dienos išvakarėse Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.
 
Turbūt daugeliui Faustas pirmiausia asocijuojasi su daugiausiai dėmesio sulaukusia Johanno Wolfgango von Goethe’s tragedija „Faustas“ (1808). Tačiau Williamo Shakespeare’o konkurentas Christopheris Marlowe, būdamas dvidešimt ketverių, pirmasis XVI a. suteikė draminę formą vokiečių tautosakos legendai apie sielą velniui pardavusį ir valdžios mainais užsimaniusį Faustą. Kiek vėliau šį motyvą savaip traktavo didysis ispanų baroko dramos kūrėjas Pedro Calderónas de la Barca pjesėje „Stebuklingasis magas“ (1637).
 
Marlowe su pasimėgavimu kuria istorijas apie žmogiškas svajones tuo metu, kai Anglijoje tvyro religinis susiskaldymas, pats autorius atvirai abejoja krikščionybės tiesomis, o už tai yra kaltinamas erezija ir piktžodžiavimu. Dramos fabula paprasta: nepasitenkinęs įgytomis ribotomis medicinos, teisės, logikos, filosofijos ir teologijos žiniomis, Faustas atsiduoda magijos pasauliui ir prisišaukia Mefistofelį. Su juo profesorius sudaro sandorį: mainais į fundamentalių pasaulio tiesų pažinimą po dvidešimt ketverių metų Mefistofelio tarnystės Faustas savo sielą atiduos Liuciferiui. Magiškumo dramai suteikia pragaro ir dangaus gyventojų vaizdavimas, Fausto ir Mefistofelio kelionės laiku, susitikimų su didingais istoriniais veikėjais (Šventosios Romos imperatoriumi Karoliu V, Aleksandru Makedoniečiu, Popiežiumi ir Elena, dėl kurios kilo Trojos karas) aprašymai. Faustas įsimyli Eleną ir prašo bučiniu išgelbėti jį nuo neišvengiamo likimo, bet sutartis su velniu neatšaukiama ir Faustas pasmerkiamas mirčiai.
 
Cezario Graužinio spektaklis, kaip ir drama, prasideda Choro prologu. Keturi juodus frakus ir vienodas juodas kepures bei blizgančias liemenes vilkintys aktoriai sinchroniškai sako tekstą, iliustruodami jį vienodais judesiais. Mintyse praskrieja matyti „cezario grupės“ spektakliai, kuriuose naudotas panašus principas: „Arabiška naktis“ (2003), „Drąsi šalis“ (2007), „Viskas arba nieko“ (2009), „Nutolę toliai“ (2010), „Lai lai lai“(2011) ir kt. Choras skelbia spektaklio pradžią ir dingsta, sceną užleisdamas prie darbo stalo parimusiam Faustui. Visi aktoriai (Brigita ArsobaitėPaulius ČižinauskasVilma RaubaitėJulius Žalakevičius), už širmos keisdami drabužius, vaidina po kelis (nesvarbu – vyriškus ar moteriškus) personažus. Tik Vytautas Kontrimas visą laiką išlieka Faustu. Beveik dviejų valandų spektaklyje jis vienodai aktyvus, pasitikintis savimi ir sėkmingai ignoruojantis savo gyvenimo dramatizmą. Faustas – tarsi atsvara likusiems nužmogėjusiems dramos herojams. Pažadėjęs sielą velniui jis siekia savo įgytomis žiniomis ir galia sudrebinti žmoniją. Juk pats Marlowe yra pasakęs, kad „pragaras tėra nusiteikimas“. Kurdamas Fausto paveikslą, Marlowe jo lūpomis užduoda klausimą: jei netikime rojaus ir pragaro egzistavimu, kodėl turėtume bijoti pabaigos? Scenoje, kurioje tik širmos, darbo stalas ir krėslas (kostiumų ir scenografijos dailininkas – C. Graužinis), dūmų ir miltų debesyse skendintys dramatiški gyvenimo nuotykiai tampa įmantrių intonacijų, jautrių monologų ir sakralios muzikos, šaržuotų charakterių ir judesių mozaika.
 
Antroje spektaklio dalyje prasideda tikras šou: Mefistofelis (V. Raubaitė), eidamas podiumą primenančiu kilimu, įneša mikrofoną ir publikai pristato jau pasaulinio pripažinimo sulaukusį Faustą, kuris savo padėkos kalbą paverčia bereikšmių žodžių veblenimu. Mikrofonas tampa įmantrių kalbų, raudų, prisipažinimų pranašu. Prieš Faustą keliaklupsčiauja Karolis V, jam ovacijas sukelia net išprovokuoti salėje sėdintys žiūrovai. Faustas euforijoje. Magiškų galių įgavęs profesorius publiką ir toliau stebina galia atgaivinti mirusiuosius ir pasauliui parodo gražiausią visų laikų moterį: atitraukus širmą, dūmų debesyse skendi įspūdingą suknią vilkinti Elena (B. Arsobaitė). Paskutinis Fausto noras – Elenos meilė. Nusigręžęs nuo Dievo ir patenkinęs aistras, artėjant gyvenimo pabaigai jis suvokia, kad įgytos žinios ir galia yra beverčiai. Visą gyvenimą jam trūko ne dar didesnio pažinimo, o meilės. Faustas bando pasiglemžti trapią Eleną, bet ji išnyksta, rankose lieka tik mylimosios suknia. Spektaklio pabaigoje sukauptos didžiojo nušvitimo akimirkos: skambant paskutiniams dūžiams Faustas nuoširdžiai atgailauja ir, vėl kreipdamasis į Jėzų, prašo išgelbėti jo sielą.
 
Graužinis seka literatūros kūrinio pėdomis, bet kupiūruoja tekstą ir palieka atvirą pabaigą: čia jau kiekvienas nuspręs, ar nuodėmingojo Fausto turi būti pasigailėta. Teko matyti abu premjerinius spektaklius: antroji premjera buvo tvarkingesnė, įgavo ritmo, spektaklis sutrumpėjo bene ketvirčiu valandos, keitėsi mizanscenos ir istorija tapo aiškesnė. Nesutinku su režisieriumi, kad išankstinės žinios apriboja žiūrovo interpretacijos galimybę. Istorija papasakota, bet kas gi slypi už žodžių ir formos? Ko siekia režisierius, vaizduodamas iš Fausto delno tekantį dirbtinį kraują ar drebantį, vos prakalbantį Popiežių (B. Arsobaitė), iš kurio tyčiojamasi spjaudant į lėkštę ir kuriam skaldomi antausiai, arba šortais mūvintį ir savo ilgas kojas demonstruojantį Mefistofelį? Bando sužavėti maskaradu, prajuokinti, išgąsdinti, o gal nori, kad žiūrovai pajustų pasišlykštėjimą Fausto sutiktiems belyčiams istorijos gigantams?
 
O jei poveikis atvirkščias ir muzika (kompozitorius – Martynas Bialobžeskis), apšvietimu (šviesų dailininkas – Rimas Petrauskas) bei dūmais kurta makabriška atmosfera griūva čaižiais balsais prabilus aktoriams? Ypač kai kartu sakomas tekstas skamba nesinchroniškai, kai girdi atpažįstamas aktorių intonacijas, kai personažai jiems paskirstyti pagal iš spektaklio į spektaklį nusistovėjusį tipažą. Ar vis pasikartojanti, gerai išmokta spektaklių kūrimo formulė, aktoriniai „prisitaikymai“ ir atpažįstama ironija neliudija, kad Graužinio režisuoti „cezario grupės“ spektakliai pamažu supanašėjo? Aišku, žiūrovą galima sužavėti tokiu spektaklio kūrimo principu, bet turbūt tik kartą ar du... O ar kartojamos egzistencinės temos iš tiesų tokios universalios ir nesenstančios? Atrodo, kad režisierius ir jo aktoriai vis nedrįsta išlipti iš smėlio dėžės, kurioje kartu užaugo, kur saugu, nes visi žaidimai jau žinomi, o priešai – kitame kieme. Jei „cezario grupės“ fantazijos teatras lieka vis toks pats, tai, matyt, ne tik žiūrovų, bet ir kūrėjų vaizduotės galimybės jau išsemtos.

 

Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.