7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žvilgsnis į gyvenimą pro skalbyklos duris

Pokalbis su „Nepatogaus kino“ festivalio laureatu

Ieva Kotryna Skirmantaitė
Nr. 39 (1100), 2014-11-07
Kinas
„Skalbykla“
„Skalbykla“
Šiemet pirmąkart surengtame „Nepatogaus kino“ konkurse nugalėjo šveicarų režisierių Fredo Florey ir Floriane Devigne filmas „Skalbykla“. Geriausio filmo titulas „Skalbyklai“ atiteko „už nepatogų ir itin kūrybingą filmą, išdrįsusį praverti turtingo Vakarų pasaulio skalbyklos duris“. Beveik visas filmo veiksmas vyksta Lozanos daugiabučio, kurio gyventojai – imigrantai, koridoriuje ir jame įsispraudusioje skalbykloje. Naujoji skalbyklos prižiūrėtoja Claudina bando įvesti tvarką. Tačiau visiems gyventojams – skirtingų religijų ir kultūrų žmonėms – reikia sutarti, kada kam naudotis skalbykla. Šis mini visuomenės modelis turi ir savo „dugną“ – rūsyje įsikūrusį viešnamį. „Skalbykla“ – tai gyvas žvilgsnis į žmonių bendruomenę, jautriai fiksuojantis pastato gyventojų kivirčus ir susitaikymus. Apdovanojimą Vilniuje atsiėmęs Fredas Florey papasakojo apie filmą ir jo užkulisius.
 
Kaip gimė filmo idėja? Kaip radote filme rodomą pastatą?
Šveicarijoje būna taip, kad žmonės neturi nuosavų skalbimo mašinų ir yra bendra skalbykla visam pastatui. Mums tai pasirodė tinkama vieta klausimui: „Kaip žmonėms sugyventi kartu visuomenėje?“ Šiame Lozanos rajone gimusi Floriane Devigne prisiminė šią vietą. Ji mums pasirodė įdomi ir tinkama, nes skalbykla yra šalia lifto ir tai suteikė galimybę sutikti visus gyventojus, net jei jie neskalbia, taip pat sukūrė dramaturginę situaciją: jie įeina į kadrą, išeina iš jo. Kita priežastis, kuri mus ten atvedė, buvo galimybė parodyti tikrovę, kurios Šveicarijoje dažniausiai nematai, kurią bandoma paslėpti, nes viskas turi būti švaru, tobula, turtinga. Tačiau realybė ne tokia. Dauguma šio pastato gyventojų ne patys jį pasirinko, o buvo atkelti. Jie atvyko iš įvairių šalių bei kultūrų ir turi rasti bendrą kalbą. Svarstėme, kaip, būdami skirtingi, galime gyventi kartu. Geriausiai tai sekėsi Claudinai, ji stengėsi ne vadovauti, o viską organizuoti. Nors atrodo, kad prižiūrėti skalbyklos grafiką nuobodu, svarbu, kaip tu tai darai, juk gali elgtis kaip kariuomenėje, bet gali ir ieškoti kompromisų. Stengėmės išvengti gyventojų ir pastato portretizavimo. Svarbu buvo jie visi kartu, o ne atskirai. Nenorėjome tipiško „pastato filmo“. Norėjome papasakoti, kaip žmonės dalinasi erdve, kaip joje sugyvena. Ta erdvė gali būti skalbykla, pastatas, miestas, šalis.
 
Kiek laiko užtrukote filmuodami?
Iš pradžių, kol gavome finansavimą, maždaug metus ėjome į namą ir stebėjome. Filmavimas truko šešias savaites, gal tik porą dienų turėjome laisvų. Buvo nelengva išbūti ten tiek laiko. Žmonės įdomūs, bet koridoriuje ilgai būti sunku.
 
„Skalbykloje“ matome, kad žmonės ne visada draugiškai reaguoja į kamerą. Kaip Jums sekėsi suartėti su namo gyventojais?
Tai priklauso nuo žmonių, vieniems iškart viskas buvo gerai, kitiems reikėjo daug laiko, kad jie pradėtų bendrauti su kamera. Kai kurie, kuo ilgiau ten buvome, tuo labiau mūsų nekentė. Geriausiai mus priėmė Claudina. Ji tiesiog natūraliai bendravo priešais kamerą. Per Claudiną buvo lengviau priartėti prie kitų. Gyventojai nenorėjo būti filmuojami, nes ši vieta susijusi su prostitucija, rūsyje yra vienas didžiausių prostitucijos taškų. Tiems žmonėms nelabai patinka, kas vyksta rūsyje. Todėl dauguma nori kuo greičiau išsikraustyti.
 
Bet prostitucija Šveicarijoje yra legali?
Taip, jei nori tuo užsiimti, nueini į policiją, išsiimi leidimą, moki mokesčius. Bet šiame pastate dauguma merginų dirba nelegaliai.
 
Kaip jautėtės filmuodami, ypač kai žmonės reaguodavo nepalankiai?
Mes nenorėjome užgauti žmonių. Jie bijojo, kad jais pasinaudosime, pažeminsime, nes turime kamerą, ši jiems asocijuosi su televizija, kuri būtent taip kartais ir elgiasi. Skalbykla – labai privati erdvė, nes žmonės skalbia savo drabužius, apatinius, nors kartu tai vieša vieta. Ne visiems patinka kamera. Kartais filmo herojai pasakodavo istorijas, kai kamera išjungta, bet kai ją įjungdavome, nebenorėdavo nieko sakyti. Stengėmės prisitaikyti prie jų charakterių. Kartais užduodavome klausimų, bet šiaip nieko nerežisavome, jie patys pradėdavo kalbėti.
 
Ar kartais neatrodė, kad užstrigote, kad pasakojimas nejuda pirmyn?
Nuo pat pradžių nežinojom, kaip viskas bus, aplinka atrodė banali ir nuobodi. Iki pat pabaigos buvo sunku išsaugoti tikėjimą projektu. Idėja įdomi, prieš filmavimą viskas atrodė aišku: ketinimai, motyvai. Tačiau nesitikėjome, kad būsime tokie nepriimtini. Bijojome, kad filmas nepavyks. Tai kaip loterija. Lauki ilgai ir niekas nevyksta valandų valandas.
 
Tai bendras jūsų projektas su Floriane Devigne. Ar sunku dirbti dviem režisieriams?
Tai nėra lengva. Bet aš buvau su kamera, o Floriane buvo ta, kuri labiau mezgė ryšius su žmonėmis. Sunkiausia buvo montuojant, sunku turėti vieną nuomonę, požiūrį. Bet nusprendėme, kad ji tars paskutinį žodį, jei abu dėl ko nors nesutarsime.
 
Kai kūrėte filmą, ar galvojote apie formą, ar visas dėmesys buvo sutelktas į pasakojimą?
Visų pirma buvo svarbu, kaip filmuoti erdvę. Joje buvo daug stiprios baltos šviesos, o mūsų kamera labai jautri, fiksuoja visas detales, odos nelygumus. Todėl stengėmės rasti tokį filmavimo kampą, kad žmonės atrodytų gražūs. Taip pat stengėmės, kad tai nebūtų televizinė dokumentika su interviu ir panašiai. Lengvai gali įkliūti į televizinio reportažo pinkles apie neturtingus žmones. Norėjome, kad „Skalbykla“ būtų kinematografiška, kad filme būtų ne tik informacija, siekėme sukurti emocijas ir tam tikrą grožį.
 
Kokie Jūsų ateities projektai? Gal kursite vaidybinį filmą?
Man įdomus ir vaidybinis kinas, bet kitas mano projektas taip pat bus dokumentinis filmas apie iš kalėjimo išėjusius žmones. Bet jei turėsiu gerą istoriją, kurią norėsiu papasakoti, imsiuosi ir vaidybinio.
 
Kalbėjosi Ieva Kotryna Skirmantaitė

 

„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“