7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vėlinių šokiai

Keli vakarai išėjusiems atminti

Helmutas Šabasevičius
Nr. 39 (1100), 2014-11-07
Šokis
„Metų laikai“, D. Liubamirskaitės nuotr.
„Metų laikai“, D. Liubamirskaitės nuotr.
Paskutinė spalio savaitė – proga prisiminti mus amžiams palikusius artimuosius, bičiulius, profesinius bendraminčius. Šokio kūrėjai tam turėjo keletą progų.
Spalio 23 d. Mokytojų namų Didžiojoje salėje įvyko vakaras, skirtas baleto istorikės ir kritikės, šokio pedagogės, kolektyvo „Liepsnelė“ įkūrėjos Lidijos Motiejūnaitės atminimui – jai šiemet būtų sukakę devyniasdešimt metų. Jos darbai reikšmingi Lietuvos baleto istorijai (dar 1972 m. ji pirmoji apsigynė disertaciją, skirtą baleto artistės Marijos Juozapaitytės kūrybai, po kurio laiko išleido knygą – šios šokėjos portretą), tačiau dar svarbesnis jos pedagoginis darbas su „Liepsnelių“ šokėjomis.
Šio prieš penkis dešimtmečius įkurto kolektyvo taip pat nebėra – ilgą laiką Profsąjungų kultūros rūmuose puoselėta „Liepsnelė“ užgeso, o ir patys rūmai šiandien labiau primena vėlių buveinę, tačiau ant Tauro kalno rusenusią šokio ugnį išsinešiojo daugybė Motiejūnaitės mokinių. Baleto istorikas Žilvinas Dautartas Motiejūnaitę pavadino „deimantų ieškotoja“ – ji paragino į M.K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyrių stoti baleto solistę, dabar pedagogę Loretą Bartusevičiūtę, „Liepsnelėje“ su šokiu susipažino visas Lietuvos baleto žvaigždynas – balerinos Jolanta Valeikaitė, Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė, Neli Beliakaitė, choreografės Anželika Cholina, Marija Simona Šimulynaitė, ką jau kalbėti apie daugybę merginų, kurioms šokis, nors ir netapo profesija, visam laikui liko didele gyvenimo dalimi.
Atminimo vakare Motiejūnaitės liepsnelę kurstė jaunieji šokėjai, vienaip ar kitaip susiję su jos puoselėta šokio aistra. Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė Ema Sliesoraitytė pašoko Eglės Špokaitės sukurtą miniatiūrą „Drugelis“ pagal Antonino Dvořako muziką, kelis epizodus parodė baleto mokyklos „Nuotaika“, kuriai vadovauja Motiejūnaitės auklėtinė Olga Tamašauskienė, mokinės: variaciją iš Charles’o Gounod operos „Faustas“ baleto paveikslo „Valpurgijos naktis“ atliko Gabija Kurkulytė, Driadės, Amūro ir Dulsinėjos variacijas iš Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ pašoko Agnė Sakalauskaitė, Saulė Česnakavičiūtė ir Anastasija Marčenkaitė, o variaciją iš Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ pirmojo veiksmo – Rūta Karvelytė, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinė.
Motiejūnaitę prisiminė baleto istorikas Žilvinas Dautartas, choreografai Elegijus Bukaitis ir Anželika Cholina, baleto solistė, pedagogė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio choreografė Indrė Alaburdienė, Pasaulio sveikatos organizacijos atstovybės Lietuvoje vadovė Ingrida Zurlytė.
Spalio 24 d. mirusius savo mokytojus pagerbė Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla. Šokio teatre vienas kitą keitė išėjusių muzikos, dailės, baleto pedagogų atvaizdai. Išėjusiems atminti skirtas popietės koncertas „In memoriam...“ – paprastas ir turiningas, jame dalyvavo gausi mokyklos bendruomenė. Rinkdamiesi į salę, moksleiviai įprastai šurmuliavo, kalbėjo, šūkčiojo, skaitė ir rašė telefonines žinutes, tačiau prasidėjus koncertui susikaupę klausė ir stebėjo muzikinių ir choreografinių fragmentų pynę, kurią pradėjo Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės sukurtas „Išėjimas“. Modernaus šokio specializacijos moksleiviai pajuto kūrinio nuotaiką, santūriais šokio siluetais perteikė neskubrią jo ritmiką.
„Tėvyne mūsų, kur esi danguos, mes į tave keliaujam didį kelią...“ – Vlado Braziūno eilės atgijo Vaclovo Augustino muzikoje ir Romualdo Gražinio vadovaujamų choristų lūpose, paryškino mąslią renginio nuotaiką, kurią praskaidrino klasikinio baleto formomis sukurta „Serenada“ pagal Piotro Čaikovskio muziką – ją sukūrė mokytoja Deimantė Karpušenkovienė, o šoko klasikinio šokio specializacijos aštuntokės.
Įdomus, išradingas buvo vienuoliktoko Luko Karvelio ir jo bendramokslių iš modernaus šokio specializacijos klasės sukurtas šokio epizodas „Velnio vėlė“ pagal Davido Lango muziką – atrodytų, kūrinys proginis, bet skleidė tikrą kūrybinę energiją, kurią tamsoje iš žiūrovų salės, pusbalsiu murmėdami Vėlinių nutikimų nuotrupas, perkėlė šokėjai. Raiškius ir energetiniu požiūriu sutelktus judesius jie derino su blausiai žybsinčių lempelių šviesa. Čia uždegamos, čia užgesinamos, jos kūrė antrinantį choreografijai vaizdų ir asociacijų sluoksnį.
Koncerto temai tiko ir fragmentas iš Antonio Vivaldi „Metų laikų“ (choreografė – Lina Puodžiukaitė), ir „Žiema“, kurią blokfleita pagrojo Laima Buinevičiūtė; ramiai, susikaupus atlikti ir kiti kūriniai – Adrija Žvirblytė ir Adelė Mariniuk fleitomis, o Svajonė Zelkevičiūtė fortepijonu pagrojo Jeano-Josepho Mouret „Burė“, smuikininkų ansamblis – Johanno Sebastiano Bacho ir Heitoro Villa-Loboso „Arijas“ ir Astoro Piazzollos „Oblivion“. Koncertą baigė vokalinis-choreografinis kūrinys: Juozo Tallat-Kelpšos dainą „Nepūski, vėjužėli“ atliko lėtai į sceną susirenkantis jungtinis mokyklos choras.
Lietuvos baleto trupė Vėlines jau kelinti metai iš eilės pamini romantiniu Adolphe’o Adamo baletu „Žizel“. Pagal vokiečių romantiko Heinricho Heine’s eilėraštį parašytame Théophile’o Gautier librete veikia „willis“ – lietuviškos vėlės. Bet pats lietuviškas baletas „Žizel“ – kaip mūsų šokio istorijos vėlė, blyškus praėjusio amžiaus pačiomis įvairiausiomis prasmėmis prisiminimas, kuriame nuvyto bent dvi Lietuvos baleto menininkų kartos. Spektaklis, kurį dar 1985 m. pagal Jules’io Perrot ir Marijaus Petipa choreografiją pastatė Olegas Vinogradovas, domina retkarčiais pasirodančiais naujais vaidmenimis, bet jo romantiniai vaizdiniai – vėlių pakilimas iš kapo, skraidymas ore – beliko atmintyje, mizanscenos apsitrynė, neteko draminio įtaigumo.
Tai buvo viena priežasčių, Visų Šventųjų išvakarėse paskatinusių pasirinkti naują šiuolaikinio šokio spektaklį – Atviroje „Menų spaustuvės“ erdvėje sukurtą „Popular problems“. Tai jaunų šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Sigitos Juraškaitės debiutinis darbas, kurį padėjo sukurti dramaturgė Monika Jašinskaitė, meninis konsultantas Andrius Katinas ir šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis. Spektaklis kosmopolitinį pavadinimą išskleidžia kosmopolitine judesio kalba ir keliomis sukosmopolitėjusios anglų kalbos frazėmis. Tai konceptualus kūrinys, praturtinantis lietuviško šiuolaikinio šokio kontekstą, racionaliai sukonstruotas ir itin atsidėjus atliktas. Jo medžiaga ir tema – moters kūnas, paryškintas tradiciniais seksualumo ženklais – juodu bikiniu, ilgais besiplaikstančiais plaukais, kurių judesio trajektorijos kartais suteikia netikėtų plastinių faktūrų.
Bet konservatyvesnių nuostatų žiūrovams kils klausimų dėl keturiasdešimties minučių su trupučiu spektaklio kompozicinių dalių santykio, pernelyg gaivališko judesių pobūdžio, atskirų elementų dermės, asociacijomis turinčios apibrėžti, kurti, transliuoti spektaklio turinį.
Bakchanaliją seka imtynės, vėliau – per mimiką abstrahuojamų, šaržuojamų būsenų ekspozicija, lydima pačių šokėjų keliamų garsų kakofonijos. Vienu metu, kai nurimusios šokėjos vien minimaliai keisdamos veido išraišką, vos judindamos kūną stebi žiūrovą, pasijunti lyg susikeitęs su jomis vietomis: tarytum jos atėjo žiūrėti spektaklio, kurio aktoriais (ir šokėjais) tapo lygiai tokiais pat minimaliais judesiais – pasisukimais, prisilietimais ar kostelėjimais – apibūdinami žmonės, susėdę Kišeninėje salėje.
Bet kaip peržengti nematomą ribą tarp „nauja“, „įdomu“ – ir „paveiku“, „jaudina“ (ar kaip kitaip beskambėtų žodis, kuriame telpa abipusis kūrinio ir žiūrovo ryšys, kurio įvardijimui netektų ilgai sukti galvos)? Kūnai negaili energijos, judesių salvės ištaško fizines savo galias, eksploatuojama ir psichologinė koncentracija. Bet kol kas pirmąją, šokėjišką spektaklio dalį vis dėlto nurungia antroji, performatyvioji, kuri prasideda už juodos uždangos, plastiškai vilnijant juodam aksomui. To paslėpto judesio bangos – gal todėl, kad tetrunka kelias akimirkas, – kažkodėl kelia daugiau minčių nei ilgokos aktyvaus, šokėjas alinančio judesio scenos. Toliau plastinį spektaklio pavidalą formuoja ne vien kūnai – iš tvarkingų rietuvių viena paskui kitą ant žalių grindų skrieja elegantiškos pilkšvos, juosvos suknelės. Netrukus dauguma jų, virtusių gniužulais ir sukaišiotų į juodas pėdkelnes, skulptūriškai deformuoja šokėjų kūnus, ir jie tampa panašūs į groteskiškus Maguy Marin spektaklių personažus – kad sunkiai dunksėdami į grindis nuskęstų juodoje spektaklio pabaigoje.
„Popular problems“ neturi jokių memorialinių intencijų, teigia gyvybę, vitališką judesio jėgą, bet įsitaisius Kišeninėje salėje netikėtai ši erdvė taip pat virto „In memoriam...“: šokio kritikės Vitos Mozūraitės vieta tarp šiuolaikinio šokio žiūrovų ir vertintojų visada liks tuščia.
 

 

„Metų laikai“, D. Liubamirskaitės nuotr.
„Metų laikai“, D. Liubamirskaitės nuotr.
„Popular problems“, D. Matvejevo nuotr.
„Popular problems“, D. Matvejevo nuotr.