Įvairiai nebaigti projektai

Rašant apie nuosavos institucijos surengtą parodą, labai sunku tekste išvengti reklaminės gaidos, tad su pagunda susidoroju nedelsiant. Lapkričio 9 d. Nacionalinėje dailės galerijoje uždaromos dvi parodos, „Judančios raidės“ ir „Pirmavaizdžiai. Idėjos, eskizai, modeliai ir instrukcijos“, ir ta proga tris dienas nuo penktadienio, lapkričio 7-os, iki sekmadienio galerijoje tradiciškai skelbiamas svetingas savaitgalis: bilietas už litą, nemokamos ekskursijos ir kiti dalykai. Išsamiau – galerijos tinklapyje www.ndg.lt.

 

Laiko abiem parodoms apžiūrėti verta rezervuoti daug. „Judančiose raidėse“ eksponuojama 250 filmų, kuriuose rodomi šrifto ir judančio vaizdo pavyzdžiai nuo nebyliojo kino iki dabar, o „Pirmavaizdžių“ kuratorius Giedrius Gulbinas į parodą atrinko dvidešimties menininkų neįgyvendintų kūrinių eskizus. Abiejų parodų stuburas vienodas – tai dviejų reiškinių retrospektyvos, kuriose viršutinė tiriamoji riba maksimaliai priartėja iki nūdienos arba net ją peržengia. Kaip atsitinka su Lauros Stasiulytės tiriamuoju projektu „Dugnas“, prasidėjusiu 2012 m., vis dar tebesitęsiančiu ir turinčiu galimybę virsti nebaigtu projektu ateityje.

 

Eksponuojamų projektų nebaigtumo būsenos stebėjimas gali tapti vienu iš vaikščiojimo po parodą scenarijų. Eskizų ir idėjų amorfiškumas (norėjau rašyti – eskizų eskiziškumas) bent šiek tiek lokalaus meno lauko kontekstą pažįstantį stebėtoją priverčia daryti įvairiausius atradimus. Man taip atsitiko žiūrint į Juozo Laivio Lukiškių aikštės nuotraukas. Tiksliau, į Laivio užsakymu už tuomet nemažus pinigus, šimtą litų, fotografo Sauliaus Paukščio 1994 metais padarytas Lukiškių aikštės nuotraukas. Menininkas tuomet buvo ką tik įstojęs į Vilniaus dailės akademijos skulptūros pirmą kursą ir, pamatęs ką tik paskelbto Lukiškių aikštės sutvarkymo konkurso sąlygas, entuziastingai kibo į paruošiamuosius darbus. Priminsiu, kad 1994 m. paskelbtas ir 1995 m. įvykęs konkursas buvo pirmasis ir teisingiausias būsimų nelaimingos aikštės konkursų eilėje. Praėjus vos trejiems metams po paminklo pašalinimo, Vilniuje buvo dar pakankamai daug žmonių, kurie automatiškai Lukiškių aikštę pavadindavo Lenino aikštės vardu. Daugelį tai erzino, todėl noras iš aikštės pašalinti ne tik vardą, bet ir jos kvazimemorialinę struktūrą natūraliai atsirado ir pirmojo konkurso sąlygose. Daugelis konkurso dalyvių siūlė kulto pagerbimo ritualams skirtą aikštę sunaikinti, grąžinant jai pirminę, sumoderninto turgaus funkciją – su parduotuvėmis, kavinėmis, pramogų salėmis. Tokia aikštė būtų tapusi akivaizdžiausiai antisovietišku Vilniaus paminklu. Bet pirmas konkursas baigėsi net nepradėjus jo antro etapo. Antrasis, įvykdytas 1998-aisiais, vis dar buvo antisovietinis. Jo laimėtojai, architektai Šarūnas Kiaunė, Asta Kiaunienė ir Ramūnas Raslavičius, pasiūlė smagią aikštės destrukciją, bet jų projektas nebuvo įgyvendintas. Na, o 1999 m. Seimas nusprendė, kad Lukiškių aikštė turi tęsti Lenino aikštės ritualines tradicijas, atnaujindamas vėlyvuoju pokariu atsiradusią aikštės funkciją – ji turi tapti „pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte“. XXI a. įvyko dar trys konkursai, 2008–2009, 2010 ir 2012 metais. Kiekviename buvo savi laimėtojai, bet realybės nugalėtoją aš vis dėlto matau „Pirmavaizdžių“ parodoje. Keturiose Laivio projekto nuotraukose užfiksuotos keturios perspektyvos. Jose yra detalių – į saugomų objektų sąrašą įtraukti šeši mediniai suolai ir dešimt stalinistinio ampyro stiliumi sukonstruotų šviestuvų. Nuo J. Laivio projekto pradžios praėjo dvidešimt metų – aikštė su visomis detalėmis tebėra tokia pati. Argi galima, apžiūrint šias sąžiningai išblukusias vintažines nuotraukas, sakyti, kad tai nebaigtas Lukiškių aikštės rekonstrukcijos projektas? Žinoma, kad ne – šiandien Laivys tebėra vienintelis Lietuvos menininkas, sugebėjęs (būdamas pirmo kurso studentu) įgyvendinti aikštės rekonstrukcijos projektą. Dvidešimt metų mieste! Ne vienas Vilniaus paminklas chronologiškai pralaimi šiam projektui. Pavyzdžiui, paminklas tarybiniams partizanams ir pogrindininkams Reformatų aikštėje teišstovėjo aštuonerius metus.

 

Tokių ir panašių kūrybinių didvyriškumų paieška gali tapti dar vienu parodos apžiūros scenarijumi. Įspūdingiausiai joje atrodo utopinis heroizmas. Vienas iš jų yra ir chronologiškai ankstyviausias. Prie salės įėjimo, šalia anotacijos, rodomas nedidelis popieriaus lapas. Jame lengva ranka nupieštos susikertančios linijos ir raštu paaiškinama, kad kalbama apie penkių kilometrų ilgio lengvai krentančias juostas kur nors žalioje pievoje ar pajūryje, kurias judintų sraigtasparnis. Tokią akciją 1978 m. sugalvojo Kazė Zimblytė. Šią autorę įnirtingu sovietmečiu tiesiog traukė labiausiai draudžiamos vietos. LTSR paplūdimiai po aštuntos valandos vakaro tapdavo pasienio ruožais, kuriais traukdami akėčias pravažiuodavo kariniai traktoriai, kad kitos dienos ryte pasieniečiai pamatytų kiekvieno pažeidėjo pėdą. Pamatytų ir, teoriškai, nedelsdami pagautų. Kuratorius Gulbinas tokių pasienio zonose sumanytų ir, be abejonės, nepadarytų Zimblytės projektų pateikia dosniai – šalia malūnsparnio yra akcijos su gigantiškais, kelių metrų aukščio veidrodžiais, sustatytais paplūdimyje, kuriuose menininkė kada nors planavo parodyti skaidres, eskizas. Arba – ilga, kilometrais besitęsianti juosta, atitverianti jūrą nuo pliažo. Lyg uždanga iš juostos, vietoj smėlio akėjimo.

 

Dar vieną gigantišką ir herojišką neįgyvendinto projekto eksponatą apžiūrėjau su grauduliu, nes teko jį matyti natūralioje aplinkoje. Jį verta apžiūrėti pasinaudojant mano instrukcijomis. Toje pačioje jau anksčiau aprašytoje vietoje, prie salės durų ir šalia Zimblytės sraigtasparnio projekto, stovi neaukštas pjedestalas. Ant jo eksponuojama legendinė neįgyvendintų projektų knyga – 1997 m. Šiuolaikinio meno centre surengtos parodos „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“) katalogas. Pjedestalas ir katalogas yra Evaldo Janso eskizų bloko dalis, todėl atverstas ten, kur publikuojamas Janso projektas „Amžinoji ugnis“. Apžiūrėjus šį piešinį, siūlau perversti keturis puslapius į priekį iki 28-o, kuriame pamatysite nebaigtos statyti milžiniškos cisternos statramsčių nuotrauką su prierašu „Aida Čeponytė ir Valdas Ozarinskas. Objektas, 1994“. Atsiminkite šį vaizdą, kol keliausite pasieniui iki atskirai eksponuojamo maketo, panašaus į lėktuvo sparno fragmentą. Eksponato kortelėje parašyta, kad tai yra Ozarinsko padarytas gyvenamojo namo „Villa Jogaila“ maketas. Jo priekiniame fasade atrasite išsikišusį nupjauto cilindro formos elementą, turbūt būsimo namo holą. Sujunkite abu vaizdus – nepastatytos cisternos nuotrauką ir maketo fragmentą – ir suprasite, kad šis vizionieriškas projektas 1993 m. buvo pradėtas statyti. „Villa Jogaila“ maketas yra puiki laukinių metų iliustracija, kai užsakovai buvo tiek pat beprotiški kaip ir menininkai.

 

Galiu pasiūlyti dar bent dešimtį vaikščiojimo po parodą scenarijų. Galima pasiduoti kuratoriaus naratyvui ir stebėti, kaip kinta projektų dėlionių medžiagos – nuo pieštuko, teksto ir akvarelės per komiksines scenų instrukcijas iki meninio tyrimo strategijos, kai tekstą ir piešinį pakeičia atrinktų medijų fragmentai. Arba be koketavimo pasigėrėti kai kurių eskizų džiaugsmingu išbaigtumu.

 

Arba dar kitaip. Praėjusią savaitę priverčiau „Pirmavaizdžius“ apžiūrėti savo bičiulį, smalsų diletantą. Kai po pusvalandžio vėl susitikom, jis, šiek tiek nustebęs, pranešė apie savo privatų atradimą: „...pirmą kartą pamačiau, kiek daug tenka dirbti šiuolaikiniams menininkams“. Tai turbūt ir yra smagiausias parodos raktas – visuomet malonu žiūrėti, kaip dirba kiti.