Ten buvo drugelis?

Nors „Gaidos“ festivalis pirmiausia skirtas naujosios muzikos ir jos autorių reprezentacijai, kaskart čia randasi galimybė patyrinėti pagrindinių mūsų orkestrų galimybes atlikti šią muziką. Pritariant minčiai, kad nėra senosios ir šiuolaikinės muzikos kaip visiškai autonomiškų kategorijų, o yra tiesiog muzika, vis dėlto norisi pasakyti, jog anaiptol ne visų „Gaidoje“ dalyvaujančių orkestrų skambėjimas tai patvirtina. Na, bet Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, nuolatinis mūsų kompozitorių bičiulis, dažniausiai geba įtikinti šia mintimi, nes muzika – ir senoji, ir šiuolaikinė – yra jam tarsi namai, ir gal tais „namais“ kartais labiau ir linkę tapti šių dienų opusai.

 

Visiškai tad natūralu, kad spalio 30-osios „Gaidos“ vakaras, įvykęs Šv. Kotrynos bažnyčioje, ir buvo skirtas Šv. Kristoforo kamerinio orkestro interpretacinėms ištarmėms. O jų įvairovei puikią terpę sukūrė penkios labai skirtingos kompozicijos: Onutės Narbutaitės, Vytauto Laurušo, Ramūno Motiekaičio, Stafano Gervasoni ir Hannos Kulenty. Šių kūrinių visuminę kompoziciją sulydė ir dar keli šiam koncertui būdingi dalykai, vienas kurių – rimties dimensija, tegu ir atsiskleidusi keleriopai: intymiu kamerinės raiškos taurumu, divertismentišku ar siuitišku kameriškumu, garso transformacijomis ar kitų žanrų inspiruotais „skoliniais“. Ir dar pora išskirtinumų – Šv. Kotrynos akustika, paneigianti bet kokį tiesmukišką skambesio medžiagiškumą, ir bažnyčios išorės bei vidaus architektūra kaip puošnumo, skonio, sąmojo ir išmonių dermė. Ar galima muzikos sklidimui ir klausymui įsivaizduoti tobulesnę rimties erdvę, kurios elementams išryškinti dar panaudojama šviesa, nukreipta į altoriaus skulptūras – 5 kūriniai, 5 apšvietimo variantai (nebūtinai visi vykę): gelsvas, baltas, mėlynas, raudonas ir vėl baltas.

 

Nors savo kūrinį „Ten buvo drugelis?“ („Was there a butterfly?“) 2013 m. O. Narbutaitė rašė Ostrobotnijos kameriniam orkestrui, dedikavo dirigentui Juhai Kangui ir greičiausiai net negalvojo apie Šv. Kotryną Vilniuje, kaip tik šiame „Gaidos“ koncerte kompozitorės opusui buvo lengviausia megzti dialogą su erdve. O juk toji dialogo patirtis jau brandinta nuo gerokai senesnių laikų – nuo oratorijos „Centones meae urbi“, kurios premjera čia vyko. Tačiau, žinoma, ne vien erdvės dalykai nulėmė patirtą įspūdį, o pirmiausia pats kūrinys ir jo atlikėjai: suomių dirigentas Juha Kangas ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Klausai to tylaus garsų prasmių peizažo, to lėtumo, plevenančios, o kartais intensyviau sūkuriuojančios plastikos, formuojamos iš trapių styginių linijų, unisonų, virpančių tremolo, flažoletų ar švelnių klasterių, pagaliau ir iš pradinio prislopinto tritonio (des-c-g) kartojimo (na, ši intonacija ilgam įsikūrė atmintyje), ir galvoji apie dvasios pastangas sukurti grožį, regis, tai, kas jokiu būdu nėra šios kompozitorės naujosios ilgai rašytos operos „Kornetas“ savastis ar kitų O. Narbutaitės opusų kameriniam orkestrui atkartojimas. Ir kartu nėra to šiandien taip geidžiamo ir devalvuoto „naujo“ atitikmuo. Nes tai tiesiog opusas, paliudijantis kūrybos laisvės slėpinį.

 

Po šio kūrinio, tarsi po pirmosios koncerto dalies, „uždanga nusileido“. Bet ir vėl pakilo – pasikeitė dirigentas: į sceną įžengė Donatas Katkus, interpretavęs kitas 4 partitūras. Pasikeitė ir kūrinių pobūdis (bet juk jau sakyta, kad kompozicijų būta labai skirtingų). Divertismentišką žaismingumą ir „postprokofjevišką“ emocionalumą, „pabarstytą“ trigarsių ir romantinių kadencijų prieskoniais, pateikė gyvybinga Vytauto Laurušo„Simphonietta“, šįmet sukurta „Gaidos“ užsakymu. Tembrų transformacijomis ir rytietiškos muzikos atgarsių paženklintomis paraštėmis alsavo Ramūno Motiekaičio „Be kraujo... be sparnų“, sukomponuota iš šiam kompozitoriui artimo mįslingo abstraktumo, trapiai įgarsintos tylos, tačiau vietomis netikėtai išraižyta deklaratyvokų konkretybių (gal tai dėl atlikimo koncepcijos atsiradę aštroki niuansai?). Visiškai kitokia artikuliacija išsiskyrė Stafano Gervazoni pjesė 22 styginiams „Un leggero ritorno di cielo” („Lengvas dangaus sugrįžimas“), paveikta kalbinių ištarmių, retoriškai figūratyvi ir intensyvi, į visumą dėliojama lyg iš skeveldrų ir kartkartėmis savo emocingumu skambanti lyg romantinės partitūros metamorfozė.

 

Siuitišką temą plėtojo ir koncertą pabaigęs Hannos Kulenty opusas „GG Concerto“, atliktas labai techniškos klavesinininkės Gośkos Isphording (Olandija, Lenkija) ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo D. Katkaus. Kompozitorė ir solistė – šio „Gaidos“ festivalio žvaigždės, abi geba puikiai sąveikauti muzikinėse struktūrose. Kūrinyje buvo girdėti repetityvinės technikos ir koncerto žanro konvencijų (aiškios ritminės struktūros, pasažai, solo instrumento kadencija) samplaika, bravūriškų efektų ir to, kas sukelia momentinį virpulį. Tačiau tas virpulys linkęs gana greitai praeiti ir tada, koncertui pasibaigus, dirsčioji į jo visumą: o į ką šįkart atsiremtum? Žvilgsnis tuoj pat krypsta į pradžią – link kompozicijos, suformavusios ypatingo lūkesčio kriterijus. Taip, įsimintiniausias koncerto išgyvenimas – O. Narbutaitės „Ten buvo drugelis?“, Juha Kangas, Šv. Kristoforo orkestro įtaiga. Akimirką tetrunkančio išsiskleidimo idėja? Ne, tai įspūdis, trunkantis kur kas ilgiau.