Ledos pakartojimas

Eksponuodama prieš dvidešimt metų padarytus piešinius, Laisvydė Šalčiūtė atkreipia dėmesį į pasikartojantį gulbės motyvą. Šis motyvas tampa jos pagrindine tema naujiems piešiniams, kurie pristatomi kaip paroda parodoje. Tai, kas prieš dvidešimt metų buvo tik fonas ir marginalija, dabar tampa pagrindine vaizdavimo figūra. Autorė atlieka savotišką savęs pažinimo aktą – ji apmąsto gulbės motyvą kaip represuoto moteriškumo ir erotiškumo ženklą. Iškeldama į pirmą planą, menininkė susieja jį su graikišku Ledos mitu, kuriame pasakojama apie tai, kaip Dzeusas, pasivertęs gulbinu, suvilioja Ledą. Įvairių autorių tapytas Ledos mitas naujai atkartojamas Laisvydės piešinių cikle.

 

Svarbiausia šio ciklo tema – moters kūno erotiškumas. Piešiniai pulsuoja erotine įtaiga ir atskleidžia brandžios moters erotiškumą, geismą ir aistringą patrauklumą. Šie piešiniai tarsi išlaisvina tą represuotą moters erotiškumą, kuris ankstyvoje kūryboje (minėtuose piešiniuose) buvo kukliai nutylimas arba marginalizuojamas. Pati Laisvydė šį erotiškumo išlaisvinimo gestą aiškina kaip vyriško žvilgsnio ir galios moters kūnui primesto disciplinavimo paneigimą. Dabartiniai Ledos mitą atkuriantys ir aktualizuojantys piešiniai moters kūną vaizduoja jau ne kaip vyriškam žvilgsniui paklusnų objektą, o kaip savarankišką subjektą, kuris savo erotiniais kerais ir dinamika primeta savo taisykles stebinčiajam ir paverčia jį manipuliuojamu objektu. Žaidimo taisyklės pasikeitė. Išlaisvintas moters erotiškumas nebeslepiamas, o išviešinamas kaip teisėtas ir pilnavertis kosminio grožio įsikūnijimas. Atkreipiau dėmesį, kad gulbinas vaizduojamas ne kaip grubus prievartautojas, o kaip moters kūno erotiškumą atskleidžianti ir net jį intensyvinanti figūra. Gal kartais tai net ne gulbinas, o gulbė. Be abejo, ši gulbė gali simbolizuoti tarp moters kojų įsiterpiantį falą, bet šiuose vaizduose gulbė nėra vyriško kietumo ir tiesmukumo įsikūnijimas. Atvirkščiai, gulbė yra pačioje gamtoje glūdinčio patrauklaus grakštumo reprezentantas. Gulbė savo forma atkartoja pačios moters kūno linkius, ritmiškai vingiuoja pratęsdama moters šlaunų, klubų, krūtinės, kaklo linijas, o gulbės plunksnų ir pūkų prisilietimas tarsi įkūnija trokštamą švelnumą. Laisvydė parodos manifeste teigia: „Mūsų gyvenamo pasaulio pamatas gali būti suvokiamas kaip švelnus gestas, tiesiog kaip švelnumas, pirmapradžiu santykiu siejantis gyvūną ir augalą, lietų ir dirvą, sėklą ir medį.“ Tad Ledos mitą atkartojantys piešiniai vaizduoja ne tik moters, bet pačios gamtos gyvūnišką ir gyvybinį erotiškumą.

 

Ką slepia parodos pavadinimas „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai“? Pavadinimui pasitelkiamas dienoraščių motyvas nurodo, kad parodai būdingas intymus savęs aprašymo ir atskleidimo žanras. Kita vertus, šis savęs eksponavimas yra susijęs su melo drama. Gal reiktų kalbėti net ne apie melą, bet apie saviapgaulę. Sugrįždama prie savo prieš dvidešimt metų atliktų darbų, kuriems būdingas dienoraštinis intymumas, autorė tarsi demaskuoja juose glūdinčią apgaulę. Bet tai ne tik ir ne tiek melavimas kitiems, kiek saviapgaulė. Tai bandymas paslėpti moterišką erotiškumą užmaskuojant jį nekaltu gulbės vaizdiniu. Dar viena citata iš Laisvydės manifesto: „(Melo)drama – tai erotinis trileris, balansuojantis tarp grynos poezijos ir obsceniškumo, juodojo humoro ir tragedijos. Nes čia niekas nėra tas, kuo atrodo, o istorija nėra ta, kurią susikuriame.“ Reikalas tas, kad dienoraštis nėra savo esaties intymus atskleidimas. Dienoraščio nuoširdumas yra tam tikra saviapgaulės forma. O ir pati saviapgaulė yra tokia ambivalentiška žmogaus egzistencijos būsena, iš kurios išsivaduoti neįmanoma. Kaip savo analizėse parodė Sartreʼas, net ir siekdami būti intymiai nuoširdūs mes susikuriame naujas saviapgaules. Saviapgaulė turėtų būti suprasta kaip nuoširdaus siekio būti savimi (atrandant savo tapatybę) ir visiško atvirumo sau negalimybė. Totalus nuoširdumas yra negalimas, nes neįmanoma atskleisti visko apie save (net sau), kaip ir neįmanoma tobulai žinoti, kas esi. Tuo labiau šis ambivalentiškumas pasireiškia mūsų erotiniuose geismuose ir išraiškose. Niekada nežinai, ar erotinė regimybė yra tikra, ar iliuzinė, ar geidi kito pats, ar atsakai į jo geismą tau? Erotiškumas plevena kaip nesugaunama ir neapibrėžiama atmosfera bei nuotaika. Todėl saviapgaulė, kaip ir erotiškas nebuvimas tuo, kuo atrodai, yra ambivalentiškumo išraiškos, kurios reikalauja ne racionalaus apmąstymo, o aistringo dalyvavimo.

 

Ką reiškia šis pakartojimo aktas, kai Laisvydė sąmoningai pakartoja ne tik savo ankstesniuose darbuose egzistavusį gulbės motyvą, bet ir pirmtakų dailininkų atliktus darbus šia tema? Pirmiausia reiktų nurodyti, kad pakartojimas pakartojimui nelygus. Pakartojimas gali būti mimetiškas imitavimas, o gali būti pačios esmės įžvalgos pakartojimas. Fenomenologinėje kultūros filosofijoje pakartojimas yra siejamas su galimybe įžvelgti esmę, kuri yra intersubjektyviai prieinama. Tačiau esmės pakartojimas yra susijęs su interpretacija. Pakartoti Pitagoro teoremą mimetiškai reiškia tiesiog ją išmokti atmintinai ar persakyti nesuprantant esmės. Jei pakartodamas suprantu esmę, tai galiu improvizuoti ir interpretuodamas atskleisti tą pačią įžvalgą. Su menais yra panašiai, nors ir kitaip. Pakartojimas atlikimo menuose yra visiškai įprastas ir nuolatos praktikuojamas veiksmas. Atlikti muzikinį kūrinį ar suvaidinti spektaklį pagal gerai žinomą pjesę reiškia interpretuojant siekti atskleisti kūrinio esmę. Jei sutelkiame dėmesį į pačią atliekamo dalyko esmę, tai interpretatoriaus vaidmuo pasirodys kuklus. Tačiau moderniuose menuose įsitvirtinus genialaus autoriaus kultui, dalyko esmė buvo paaukota, nes svarbesne tapo paties autoriaus saviraiška. Laisvydės atliktas Ledos gundymo motyvo pakartojimas man primena galimybę pažvelgti į pačią erotinio moters kūno vaizdavimo esmę. Kartu tai – bandymas interpretuoti šią temą, moteriškai tapatinantis su pačiu vaizduojamu kūnu. Nes jos atliktoje interpretacijoje moters kūnas vaizduojamas iš pirmo asmens perspektyvos. Jis vaizduojamas ne kaip matomas objektas, o kaip jaučiantis subjektas.

 

Ar tikrai Laisvydės atliktas pakartojimas išsivaduoja nuo vyriško žvilgsnio hegemonijos, kaip ji tai deklaruoja? Taip ir ne. Reikalas tas, kad kūnas, net tada, kai jis yra vaizduojamas kaip asmeniškai išgyvenantis, tapatinantis su juo kaip su moterišku kūnu, nėra visai laisvas nuo noro būti patrauklus kitam ar kitai. Apskritai vyriško žvilgsnio universalizavimas man atrodo perdėtas. Žvilgsnis negali būti tapatinamas su užvaldančiu vyrišku pradu. Žvilgsnis yra ne tik matantis, bet ir matomas. Jis reikalauja grįžtamojo ryšio, t. y. susižvelgimo. Vadinasi, moteriškas kūno pamatymas nėra visiškas vyriško žvilgsnio paneigimas. Paneigiamas tik grubiai objektinantis žvilgsnis. Kita vertus, peržvelgus egzistuojančią Ledos mito vaizdavimo ikonografiją tampa akivaizdu, kad Laisvydė pakartotinai interpretuodama pasirenka rodyti ir kartoti tik tų autorių darbus, kurie moters kūną vaizduoja patogiai atsipalaidavusį ir besimėgaujantį savimi. Kūnas vaizduojamas patogiai gulintis ar pusiau sėdintis. Ikonografijoje galima rasti to paties Ledos mito motyvais sukurtuose paveiksluose moters kūną vaizduojamą kaip stovintį ar net kniūbsčią. Pavyzdžiui, Leonardo da Vinci paveiksle „Leda ir gulbė“, kuris išliko tik įvairių kopijų ir replikų pavidalu, Ledą vaizduoja stovinčią, Gustavas Klimtas, Lovisas Corinthas, Williamas Butleris Yeatsas, Ernstas Fuchsas vaizduoja Ledą santykiaujančią su Gulbe kniūbsčiomis, o Salvadoras Dali vaizduoją Ledą tarsi nepatogiai sėdinčią arba lyg sklandančią ore. Vadinasi, Laisvydė interpretuodama ir pakartodama šią erotiško moters kūno vaizdavimo tradiciją renkasi tik tas figūras, kurios jai, kaip moteriai, yra priimtiniausios, kai ne tiek pataikaujama žiūrovui (-ei), kiek siekiama identifikuotis su išgyvenamu kūnu.

 

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad Laisvydės paroda – tai ne tik akį džiuginantis reginys, bet ir apmąstymų reikalaujantis iššūkis. Paroda yra daugiasluoksnė dėl to, kad autorė pati reflektuoja ir analizuoja savo atliekamus judesius. Taip ji atskleidžia šiuolaikiniam menui būdingą polinkį nuolatos kvestionuoti save, kartu šis veiksmas virsta savęs ir kitų apgaulės analize.