7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Dabar tokius darau

Argi ne keista, kad vieni recenzentai giria Emin parodą dėl to, kad menininkė „moka piešti“, o kiti peikia dėl to, kad menininkė „nemoka piešti“? Suprantama, kad klausimas „o tu piešti moki?“ buvo aktualus menininkui apsimetėliui Ostapui Benderiui ir jo „berniukui“ Kisai Vorobjaninovui, atsidūrusiems agitpropo laive, tačiau šiuolaikinio meno kontekste dėl to, man regis, „ne vieta derėtis“.
 
Vieno recenzento nuomone, Emin piešiniai yra „meditacijos apie žmogaus kūną“, nors reikia pasakyti, kad piešiniuose – vien tik moters aktas, ir ta moteris dažniausiai guli klasikine poza – ant šono, veidu į žiūrovą. Retkarčiais ta moteris atsisėda. Dar rečiau atsigula ant pilvo. Analogiškus savo pačios aktus Tracey piešia jau beveik trisdešimt metų, kita vertus, ji nepiešia nieko daugiau. Bet šiandien daug kam tie piešiniai vis tiek atrodo kaip atradimas. Gal čia reikėtų prisiminti istoriją apie kinų dailininką, tūkstančius kartų piešusį vieną gaidį, bet, jo paties nuomone, nupiešusį tik patį paskutinį kartą? Bet galima prisiminti ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, ir jo pirmą ir paskutinį piešinį „Labai vienišas gaidys“, nes Emin (kaip ir Karlsonas) savo piešimo rezultatais netgi labai patenkinta. Filmuke, kuris užima visą atskirą galerijos salę, pristatydama savo parodą ji neslepia: „Tai yra stipru.“ Be to, Emin neseniai tapo Karališkosios meno akademijos piešimo dėstytoja, tiesa, prieš tai nuvykusi į Niujorką palankyti piešimo kursų.

Kaukės ir kiti veikėjai

„Gaidos“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 28 d.), kuriame griežė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas jaunos dirigentės Adrijos Čepaitės iš Graco, prasklaidė kai kuriuos pašnibždom skleidžiamus mitus, pavyzdžiui, kad Lietuvos kamerinis orkestras neperpranta šiuolaikinės muzikos, kad Algirdas Martinaitis nieko rimta nekuria, siekia tik šokiruoti ir pan., taip pat apnuogino vieną problemą, kai rimti koncertų ar festivalių rengėjai pasiduoda gudriai suregztam vadybiniam „piarui“ ir nuolat užkimba ant reklaminių kabliukų. Turiu omenyje ne vieną atvejį, kai pompastiškai išreklamuoti atlikėjai nepateisina lūkesčių, o blogiausiu atveju netgi smarkiai nuvilia. Juk turime priemonių pasitikrinti, ar tie atlikėjai iš tiesų yra „kylančios pasaulinės žvaigždės“, „neeilinio talento“ ir „charizmatiški“? O gal padaryta reklama tiesiog paranku pasinaudoti? Apie tokius paradoksus teko pagalvoti ir šiame koncerte, išgirdus „prestižinės smuikininkės“ Aishos Syed, kilusios iš Dominikos Respublikos, atliekamą jai skirtą naują Algirdo Martinaičio kūrinį. Tai buvo paskutinis ir labiausiai intriguojantis koncerto akcentas, tad nuo jo ir pradėsiu.
 

Nestandartiniai skambesiai

Jau skaitant pranešimus spaudai – jų šiemet festivalio „Gaida“ organizatoriai parengė daugybę – labiausiai sudomino spalio 25 d. koncerto koncepcija – moterų kompozitorių (Hannos Kulenty, Sofijos Gubaidulinos, Ugnės Giedraitytės ir Rūtos Vitkauskaitės) kūrinius atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas – Rolandas Freisitzeris iš Austrijos) ir du jaunosios kartos lietuvių atlikėjai – klarnetininkas Vytautas Giedraitis ir akordeonininkas Martynas Levickis.
Tą vakarą Nacionalinės filharmonijos salė buvo sausakimša. Žinoma, didžioji publikos dalis buvo kultūra besidomintys šviesuoliai, kurių veidai tarsi déjà vu kartojasi kone kiekviename įdomesniame koncerte, nemokamai į festivalio koncertus bandantys patekti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai bei nepriklausomi šiuolaikinės muzikos entuziastai. Nors šmėstelėjo mintis, kad dalį publikos į koncertą priviliojo iš mieste renginį reklamuojančių afišų žvelgiantis Martyno Levickio veidas.
Koncertą pradėjo šiuo metu vienos svarbiausių Lenkijos kompozitorių Hannos Kulenty opusas „Part One“, pačios autorės teigimu, – jos Trečiosios simfonijos pirmoji dalis. Kompozicija tiko koncerto pradžiai. Nuolat judantis ir palengva besikeičiantis, tačiau per daug dramatiškumo neturintis muzikinis audinys palengva užliūliavo klausytojus, o profesionalaus dirigento valdomi atlikėjai turėjo galimybę muzikuoti nepatirdami didelio streso (tai šiuolaikinės simfoninės muzikos koncertuose nutinka retai). Tačiau pats kūrinys kažkokių ypatingų (nei teigiamų, nei neigiamų) emocijų nesukėlė.

Kino naujienos trumpai

Kasmet skiriamas Europos kino akademijos apdovanojimas už gyvenimo indėlį šiemet bus įteiktas prancūzų režisierei Agnès Varda. Naujosios bangos senele juokais vadinama kūrėja didžiajame kine debiutavo 1954 m. filmu „La Pointe Courte“, kuris numatė būsimų kino permainų stilių. Jau 6-ajame dešimtmetyje ji pasirinko savitą kelią ir iki šiol kuria įvairaus metražo vaidybinius, dokumentinius, eksperimentinius filmus, kartais viename kūrinyje suliedama visas kino rūšis. Varda filmai tiksliai išsaugo užfiksuoto laiko dvasią, juk neatsitiktinai į kiną ji atėjo iš fotografijos. 1961 m. pasirodęs Varda filmas „Kleo nuo 5 iki 7“ iki šiol yra vienas Naujosios bangos grynuolių. Režisierė atvira pasauliui ir savo artimiesiems. Filmuose ji užfiksavo Juodųjų panterų judėjimo pradžią, kūrė pirmuosius prancūzų feminisčių kino manifestus, įamžino savo vyro – režisieriaus Jacques’o Demy vaikystės prisiminimus ir skyrė filmą kino šimtmečiui. Varda filmai pelnė Berlyno „Sidabrinį lokį“ („Laimė“, 1965), Venecijos „Auksinį liūtą“ („Be stogo ir teisės“, 1985), Europos kino akademijos apdovanojimą („Rinkėjai ir rinkėjos“, 2000), Prancūzų kino akademijos „Cezarį“ („Agnès paplūdimiai“, 2008), Kanų kino festivalio Garbės „Aukso karietą“, Garbės „Cezarį“ ir Lokarno kino festivalio apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus. Varda yra surengusi parodų Venecijoje, Paryžiuje, Los Andžele.

Atleisk jiems – jie (ne)žino, ką daro?

 Keistuolių teatre itališka aistra ir renesanso laikų nuotaika. N-14 ženklu pažymėtas spektaklis „Atleisk jiems – jie nežino, ką daro“, pagal italų klasiko Giovanni Boccaccio kūrinį „Dekameronas“, pastatytas jaunos režisierės Eglės Kižaitės. Dar XIV a. parašytas kūrinys dėl savo nepadoraus turinio buvo uždraustas daugelyje pasaulio šalių. „Italijoje tuo metu vyko maras ir bažnyčios atstovai grūmojo pirštu ir sakė, kad taip yra dėl to, kad jūs – žmonės esate nuodėmingi ir tokia yra Dievo bausmė. O tuo metu gyvenęs rašytojas Giovanni Boccaccio surinko tam tikrą žmonių grupę ir jie užsidarė dvare ir visiškai nevaldomai, nuodėmingai gyveno, gėrė ir ištvirkavo, tačiau nei vienas iš jų nesusirgo ir neužsikrėtė, o tuo metu jis parašė garsųjį novelių rinkinį „Dekameronas.”, kurio motyvais ir pastatytas šis spektaklis“ – kūrinio kontekstą pasakoja vienas spektaklio aktorių Mantas Zemleckas. Tačiau spektaklio kūrėjai cituodami kūrinio autorių teigia, kad tyros sielos ir ne itin padorūs žodžiai negali suteršti. Spektaklis, kupinas ironijos ir šmaikštumo, kviečia pamiršti sielvartus ir atsiduoti Amūro malonėms bei pamąstyti ir atsakyti į keturis klausimus:  Kaip dėl meilės prarandama galva? Kaip Viešpaties soduose dingstama be žinios? Kas geriau, vyras statinėje ar statinė vyras? Ir kaip iš ožio padaryti žmogų? 

Paryškinta kasdienybė

Prasidėjo aštuoniasdešimt devintasis Lietuvos baleto sezonas, vėl ieškosiantis pusiausvyros tarp klasikos ir naujovių: lapkritį žadama nauja Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ versija, ją stato baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, o balandį – šiuolaikinių vienaveiksmių šokio spektaklių vakaras „Bolero“, kuriam vieną kūrinį skirs Martynas Rimeikis, choreografinių „Kūrybinių impulsų“ atradimas. Bet laukiant premjerų domina ir baleto trupės kasdienybė, o joje – nauji vardai senesniuose repertuaro spektakliuose. Nauji vaidmenys atskleidžia naujas ar kitokias artistų talento puses, leidžia juos labiau pažinti, o su kai kuriais – artimiau susipažinti.

Atsivėrimai prie fortepijono

Vilniuje pasibaigė dar vienas festivalis, pradžiuginęs klausytojus kokybiškai, profesionaliai ir įvairiai atliekama fortepijonine muzika. Profesorės Aleksandros Žvirblytės inicijuotą renginį, kuriame svarbų vaidmenį atliko ir jos mama, žinoma Lietuvos fortepijono profesorė Veronika Vitaitė, savo emocionaliais ir informatyviais komentarais palydėjusi penkis pagrindinius koncertus, planuojama tęsti. Pirmieji ir paskutiniai Čiurlionio muzikos festivalio garsai (spalio 14 ir 27 d.) skambėjo Valdovų rūmų Didžiojoje menėje, kurioje gausiai susirinkusią publiką aukštu profesiniu lygiu bei neeiliniais talentais jaudino puikiai žinomi pianistai – svečias iš Rusijos Jevgenijus Starodubcevas ir paskutinius sąskambius festivalyje paskambinęs mūsų labai mėgstamas tautietis Andrius Žlabys.
 
Spalio 18 d. Paryžiuje besidarbuojančio profesoriaus ir aktyvaus įvairių konkursų bei renginių organizatoriaus Igorio Lazko rečitalis ir jo duetas su Aleksandra Žvirblyte bei 23 d. jaunų gabių muzikų pasirodymas vyko Taikomosios dailės muziejuje, o daugelio profesionalų Lietuvoje aukštai vertinamas Geniušų dinastijos atstovas Lukas Geniušas, renginio skrajutėje pavadintas „pianizmo žvaigžde“, įdomią, išskirtinę programą pateikė „Piano.lt“ salėje. Festivalis neapsiribojo vien šiais koncertais. Prieš jo pradžią buvo suorganizuoti dar du renginiai: spalio 6 d. kultūros bare „Kablys“ vyko muzikos ir dailės performansas (tarsi priminimas, jog Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo ir muzikas, ir dailininkas) bei buvo pademonstruotas filmas „Laiškai Sofijai“, dalyvaujant šio genijaus vaidmens atlikėjui, Čiurlionio provaikaičiui pianistui profesoriui Rokui Zubovui. Spalio 8 d. jis Čiurlionio namuose Vilniuje labai įdomiai ir profesionaliai skaitė paskaitą ir nuotaikingai, brandžiai skambino. Vykstant festivaliui, po pianistų koncertų vyko susitikimai su jais arba meistriškumo pamokos.

Vėlinių egzorcizmai

Šį savaitgalį vieni lankys kapines, kiti džiaugsis Helovinu. Panašiai ir mūsų televizijos – LRT rodys daug memorialinių laidų ir šeštadienį (lapkričio 1 d. 15 val.) transliuos mišias iš Antakalnio kapinių, kitos pažers daugybę siaubo filmų ir pasakojimų apie žudikus maniakus. Dalis pastarųjų filmų siužetų jau perkelia į internetą: Stepheno T. Kay’aus „Internetinis žudikas“ (TV1, 2 d. 22.45), Gregory Hoblito „Nesusekamas“ (TV3, 1 d. 23.40), Aarono Harvey’aus „Be kompromisų“ (LNK, 2 d. 00.05). Tačiau nė vienas iš šių filmų nepralenks Davido Fincherio „Zodiako“ (TV1, šįvakar, 31 d. 22.45). Pasakojimas apie Zodiaku pasivadinusį realų žudiką, kuris per dvidešimt metų šiurpino San Fransiską ir žaidė žiaurius žaidimus su žurnalistais bei policininkais, filme peržengia detektyvinio trilerio ribas. Trys filmo herojai – detektyvas, žurnalistas ir karikatūristas, kuriuos suvaidino Jake’as Gyllenhaalas, Markas Ruffalo ir Robertas Downey’s jaun., tampa žudiko paieškų įkaitais. Fincheris „Zodiake“ perkūrė žanro taisykles – jis dokumentiškai tiksliai parodė jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešusį tyrimą, abejodamas, ar tiesa neįmanoma, ar jos paieškos netampa tiesiog apsėdimu.

Naujienos ne tik iš Šiaurės

Ko nepražiopsoti „Scanoramoje“

Miniatiūros!

„Miniatiūros?“ – tokiu pavadinimu spalio 17 d. „Prospekto“ galerijoje atidaryta fotografijų paroda. Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas į miniatiūristų sąrašą įtraukė Vytautą Balčytį, Gintautą Trimaką, Algimantą Kunčių, Arūną Kulikauską, Remigijų Treigį, Joaną Deltuvaitę, Ričardą Šileiką ir Algirdą Šeškų. Tikrai žiūrovų dėmesio verta kompanija. Bet ar to užtenka? Mes visi esam šiek tiek tinginiai ir einame tik ten, kur tikrai verta. Paskaitykime, gal mus „užkabins“ anotacija? Čia panašiai kaip populiarioje muzikoje. Jei prodiuserio, leidybinės kompanijos ar radijo stoties programų vadovo „neužvežė“ pirmos keliolika naujos dainos sekundžių, daina bus atmesta. Skudžinskas parodos anotaciją pradeda tokiu sakiniu: „Parodoje „Miniatiūros?“ siekiama atsakyti į klausimą apie fotografijos formato svarbą bei naudojimą siekiant specifinės raiškos.“ Gerai, tinka ir užtenka, toliau į likusį tekstą nesigilinsiu (pabūsiu ir aš miniatiūriškas), nes jau pirmas sakinys pasiūlo keletą klausimų, į kuriuos atsakęs (ar bent jau pamėginęs atsakyti) suprasiu parodos tikslą.
PUSLAPIS
IŠ
1003