Meluočiau sakydamas, kad kolekcionuoju nekilnojamojo turto bendrovių parengtas būsimų projektų vizualizacijas, bet stengiuosi nepraleisti nė vienos, tad išeina, kad lyg jas ir renku. Ir, kaip tikras kolekcionierius, ieškau, stebiu ir gaudau rečiausią eksponatą, architektūrinių „vizulkių“ Penny Blacką – vizualizuotą realybę. O visiškai tiksliai mano noro formuluotė būtų tokia – laukiu, kol architektai padarys ir parodys realesnės realybės vizualizaciją.
Rašant apie nuosavos institucijos surengtą parodą, labai sunku tekste išvengti reklaminės gaidos, tad su pagunda susidoroju nedelsiant. Lapkričio 9 d. Nacionalinėje dailės galerijoje uždaromos dvi parodos, „Judančios raidės“ ir „Pirmavaizdžiai. Idėjos, eskizai, modeliai ir instrukcijos“, ir ta proga tris dienas nuo penktadienio, lapkričio 7-os, iki sekmadienio galerijoje tradiciškai skelbiamas svetingas savaitgalis: bilietas už litą, nemokamos ekskursijos ir kiti dalykai. Išsamiau – galerijos tinklapyje www.ndg.lt.
Laiko abiem parodoms apžiūrėti verta rezervuoti daug. „Judančiose raidėse“ eksponuojama 250 filmų, kuriuose rodomi šrifto ir judančio vaizdo pavyzdžiai nuo nebyliojo kino iki dabar, o „Pirmavaizdžių“ kuratorius Giedrius Gulbinas į parodą atrinko dvidešimties menininkų neįgyvendintų kūrinių eskizus. Abiejų parodų stuburas vienodas – tai dviejų reiškinių retrospektyvos, kuriose viršutinė tiriamoji riba maksimaliai priartėja iki nūdienos arba net ją peržengia. Kaip atsitinka su Lauros Stasiulytės tiriamuoju projektu „Dugnas“, prasidėjusiu 2012 m., vis dar tebesitęsiančiu ir turinčiu galimybę virsti nebaigtu projektu ateityje.
Parodos „Pirmavaizdžiai“ fragmentas. V. Aukštaičio nuotr.Parodos „Pirmavaizdžiai“ fragmentas. Dešinėje – Kazės Zimlytės projektas su sraigtasparniais (1978), ant postamento – „Valdymo iš žemės“ („Ground Control“) katalogas (1997). V. Aukštaičio nuotr.Gyvenamojo namo „Villa Jogaila“ maketas. Architektas Valdas Ozarinskas, 1993. V. Aukštaičio nuotr.Parodos „Judančios raidės“ bendras vaizdas. V. Aukštaičio nuotr.
