Šį rudenį „Gaidos“ festivalyje viešėjo garsi lenkų kompozitorė Hanna Kulenty. Tarp Lenkijos ir Olandijos gyvenanti kūrėja laikoma viena įdomiausių šių dienų kompozitorių, rašančių orkestrui, tačiau jos kūrybos aruode – įvairių žanrų kūriniai, net dvi operos. Festivalyje „Gaida“ nuskambėjo penki įvairiais metais sukurti H. Kulenty opusai – „Part One“ simfoniniam orkestrui, „Crossing Lines“ smuikui, klarnetui ir fortepijonui, „E-motions“ akordeonui, styginių orkestrui ir mušamiesiems, „GG Concerto“ klavesinui ir styginių orkestrui bei Koncertas trimitui ir orkestrui, vyko susitikimas su menininke. Lietuvos radijo „Klasikos“ kanalo laidai „Muzikinis pastišas“ kompozitorė išsakė savo mintis apie kūrybą. H. Kulenty kalbino Marius Šinkūnas, atsakymus iš lenkų kalbos išvertė ir spaudai parengė Beata Baublinskienė.
![]() | ![]() |
![]() |
Apie festivalio sumanymą ir specifiką rašiau pernykštėje „Lietuvos scenoje“ (Nr. 4). Buvau maloniai nustebinta, kad organizatoriai pakvietė ir šįmet. Prisipažinsiu, važiuoju čia ne tik pažiūrėti nematytų mūsų teatrų spektaklių, bet ir pamatyti, kaip tie spektakliai atrodo ne savose scenose, kaip juos vertina kiti žiūrovai, apskritai – kas yra komedija ir kodėl šis žanras, šiandien gerokai pasikeitęs, vis dar reikalingas, o gal kaip tik jo laikas praėjo? Gal mes, kitaip nei lenkai, atsisveikinome su mūsų baimėmis ir nebeturime jokių silpnybių, kad ne tik iš jų pasijuoktume, bet ir ieškotume jų priežasčių?
![]() | ![]() |
Praėjusį ketvirtadienį Varšuvoje mirė aktorius Stanisławas Mikulskis, kurį ne viena televizijos žiūrovų karta prisimena kaip leitenantą Hansą Klosą iš Andrzejaus Konico ir Januszo Morgensterno serialo „Brangiau už gyvybę“ („Stawka większa niż życie“). Aktoriui buvo 85-eri.
Mikulskis kine debiutavo epizodiniu vaidmeniu 1950 m. Leonardo Buczkowskio filme „Pirmasis startas“. Tada jaunuolis ir nusprendė tapti aktoriumi. Baigęs Krokuvos teatro mokyklą, Mikulskis vaidino teatre Liubline, nuo 1964 m. – Varšuvos teatruose. Lygiagrečiai klostėsi ir jo karjera kine. Tačiau žvaigždės statusą Mikulskiui atnešė serialas „Brangiau už gyvybę“, kuriame aktorius suvaidino žvalgą, apsimetantį vokiečių karininku Hansu Klosu. 1972 m., kai serialą pradėjo rodyti visos už geležinės uždangos atsidūrusios šalys, Mikulskis gavo populiariausio socialistinių šalių aktoriaus titulą. Jį mylėjo ir atpažindavo visi. Tačiau Kloso vaidmuo nebūtinai teigiamai atsiliepė tolesnei Mikulskio karjerai, mat režisieriai bijojo, kad žiūrovai visur matys tik Klosą. Todėl per keturiasdešimt metų, praėjusių po „Brangiau už gyvybę“ premjeros, Mikulskis kine suvaidino tik vaikų mėgstamą poną Automobiliuką ir kelis epizodus. Jis bandė įgyvendinti nerealizuotas svajones teatro scenoje – ten sukūrė per 80 vaidmenų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Šis ruduo Vilniaus Teatrui „Meno Fortas“ buvo išskirtinis intensyviomis gastrolėmis kaimyninėse šalyse.
Koncerte „Rudens trio“ lapkričio 19 d. galėjome pasiklausyti jauno kolektyvo „Trio Enescu“ muzikavimo. Tai fortepijoninis trio, susibūręs 2011 m., kai buvo minimos žymiausio XX a. rumunų kompozitoriaus, smuikininko virtuozo, pianisto, dirigento George’o Enescu (1881–1955) 130-osios gimimo metinės. Trio studijavo Albano Bergo kvarteto narių ir prof. Haraldo Schonewego klasėse, tobulinosi žymių atlikėjų meistriškumo kursuose, tapo laureatu tarptautiniuose kamerinės muzikos konkursuose „Jeunesses Musikales“, „J. Brahms Gesellschaft“ Austrijoje, „Helexpo“ Graikijoje, nemažai koncertavo įvairiose pasaulio salėse. Šiemet pasirodžiusioje pirmoje „Trio Enescu“ plokštelėje įrašyti G. Enescu kūriniai ir vienas paskutinių Gabrielio Fauré opusų, Trio d-moll. 2013 m. ansamblis pasirašė sutartį su garsia klasikinės muzikos įrašų kompanija „Genuin Classics Recording Group“ ir „Dagmar Körner“ koncertine agentūra, atveriančia platesnius kelius į pasaulio koncertų sales.
Nekyla abejonių, kad iš daugybės individualybių susidedantis orkestras sudaro bendruomenę, kurios hierarchijos viršūnėje paprastai yra dirigentas. O orkestro koncertmeisteriui šioje sudėtingoje sistemoje tenka ypatingas vaidmuo. Pirmasis smuikininkas daro didelę įtaką įvairiose orkestrinio gyvenimo srityse, jo atsakomybės ribos apima daug skirtingų muzikinių ir organizacinių užduočių. Koncertmeisteriui reikalinga ir meninė kompetencija, ir ištobulinta grojimo technika, ir organizatoriaus, lyderio gebėjimai. Jis atsako ne tik už savo, bet ir už visos smuikininkų grupės, o kartais ir visų styginių techninį lygį, rengia partijas su štrichuotės, pirštuotės pasiūlymais. Jis tampa dirigento asistentu, tarpininku. Dažnai keičiantis dirigentams, šių dienų koncertmeisteris yra tam tikras pastovumo garantas, atspindintis viso orkestro veidą klausytojo akyse.
Kai Arturas Valiauga pasakė, kad daro bendrą parodą su sūnumi Roku ir Linu Liandzbergiu, iškart supratau: viską metusi važiuosiu į Kauną. Jei fotografas nutarė susidėti su skulptoriumi ir „tarp disciplinų“ kuriančiu menininku, gresia kai kas neįprasta. Vos tik įėjusi į galeriją „Meno forma“ pamačiau, kad neapsirikau: mane pasitiko ne tik pavadinime žadėti daiktai, bet ir laikas. Tai tikriausiai nuskambėjo kaip mistifikacija, bet iš tiesų galerijos tamsoje du Valiaugos ir Liandzbergis prikėlė laikmenų filosofijos „šmėklas“, kad jos suvaidintų savo istorinę dramą šiuolaikiniam žiūrovui. Siegfriedas Kracaueris, Walteris Benjaminas, Rolandʼas Barthesʼas, André Bazinas, Christianas Metzas, Vilémas Flusseris, Davidas Greenas ir Nerijus Milerius – visi yra vienaip ar kitaip pasisakę apie fotografijos ir kino ontologiją, vienas kitą papildydami, pratęsdami ar nutylėdami. Trys menininkai jų teiginius perkelia į užtamsintos erdvės laikmeną ir apžvelgia tarsi iš visų jau pergyventų post post post aukštybių lengvai ironizuodami.
![]() | |||||
![]() | ![]() | ![]() |
Jau vien tai, kad Jonas Jurašas antrą kartą Kaune ėmėsi savo, kaip lietuvių teatro režisieriaus, biografijai lemtingos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“, atrodo, yra savaime svarbu ir itin iškalbinga. 1972 m. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyta „Barbora Radvilaitė“ daugybę metų buvo paskutinis režisieriaus darbas šiame teatre. Dažniausiai tokie kūrėjų sugrįžimai prie jų pačių seniai įgyvendintos medžiagos būna gana palankūs įvairioms su ankstesne jų kūrybos refleksija, o gal ir biografiniais faktais susijusioms interpretacijoms bei menininko, meno prigimties plačiąja prasme analizėms. Jurašas nėra išimtis. Planas ne dar kartą pastatyti Grušo dramą, o kalbėti apie sergančią aktorę, svajojančią dar kartą suvaidinti Barborą, bylote bylojo apie režisieriaus pasiryžimą nerti į metateatro gelmes. Tačiau iš karto derėtų pasakyti, kad tai neįvyko. Teatras neprabilo apie teatrą. Veikiausiai todėl, kad neprabilo jis ir apie legendinę Rūtos Staliliūnaitės Barborą ar pačią aktorę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |