7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Grįžtame prie muzikos

Šį rudenį „Gaidos“ festivalyje viešėjo garsi lenkų kompozitorė Hanna Kulenty. Tarp Lenkijos ir Olandijos gyvenanti kūrėja laikoma viena įdomiausių šių dienų kompozitorių, rašančių orkestrui, tačiau jos kūrybos aruode – įvairių žanrų kūriniai, net dvi operos. Festivalyje „Gaida“ nuskambėjo penki įvairiais metais sukurti H. Kulenty opusai – „Part One“ simfoniniam orkestrui, „Crossing Lines“ smuikui, klarnetui ir fortepijonui, „E-motions“ akordeonui, styginių orkestrui ir mušamiesiems, „GG Concerto“ klavesinui ir styginių orkestrui bei Koncertas trimitui ir orkestrui, vyko susitikimas su menininke. Lietuvos radijo „Klasikos“ kanalo laidai „Muzikinis pastišas“ kompozitorė išsakė savo mintis apie kūrybą. H. Kulenty kalbino Marius Šinkūnas, atsakymus iš lenkų kalbos išvertė ir spaudai parengė Beata Baublinskienė.

In memoriam

2014 m. lapkričio 27-ąją užgeso profesorė, menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė. Aukštos Petrašiūnų pušys priglaudė dar vieną kūrybingą, aktyvią ir ambicingą kūrėją.
Profesorė gimė 1954 m. balandžio 30 d. Klaipėdos rajone. Dėl santūraus ir tvirto žemaitiško būdo ji kryptingai siekė savo užsibrėžtų tikslų. Tiesa, žemaičiuojant ją pavyko išgirsti vienintelį kartą, bet man tai buvo dar vienas nepažintas jos daugialypės asmenybės štrichas.
 
Sovietmečiu carizmo architektūros tyrimų tematika nebuvo itin populiari, tačiau tai buvo jos mokslinių tyrimų niša. 1984 m. Sąjunginiame menotyros institute Maskvoje N. Lukšionytė apgynė menotyros kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820–1920 m.“. Už kruopščiai parengtą monografiją „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje – svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai: 1843–1915“ dar ilgai bus dėkingi šiuo laikotarpiu besidomintys skaitytojai.
 
Nuo 1977 iki 2001 m. su nedidelėmis pertraukomis dirbdama moksline bendradarbe Lietuvos statybos ir architektūros MTI, ji dalyvavo rengiant Lietuvos kultūros paminklų sąvadą, tyrinėjo XIX–XX a. įvairių Lietuvos dvarų ir bažnyčių architektūrą. Straipsnių ir knygų rašymas bei įvairūs leidybos projektai buvo viena iš daugelio mėgtų N. Lukšionytės veiklų.
 

Iš ko ir apie ką juokiamės

Lapkričio 22 d. Alytaus miesto teatre baigėsi trečiasis teatrų festivalis „Tegyvuoja komedija!“ Per daugiau nei dvi savaites buvo parodyta 15 spektaklių, tarp kurių – „Korniag“ teatro iš Baltarusijos šokio spektaklis „Latentiniai vyrai“ ir Balstogės Aleksandro Węgierko dramos teatro „Revizorius“ pagal Nikolajaus Gogolio komediją (rež. Jacek Labrzyk). Deja, lenkų spektaklio, kuris daugeliui paliko įspūdį, pamatyti nepavyko, tačiau kūrėjų žodžiai programėlėje intrigavo ir atrodė iškalbingi: „Tikrasis Gogolio komedijos herojus yra baimė. Praradimo baimė. „Svetimo“ baimė. Mes nuolat ieškome priešų ir puoselėjame savo baimes, kurių pagrindas yra mūsų pačių rūpesčiai ir silpnybės. Ko šiandien bijo lenkai? Kokį Revizorių sau jie sukurs šį kartą?“
 
 

Apie festivalio sumanymą ir specifiką rašiau pernykštėje „Lietuvos scenoje“ (Nr. 4). Buvau maloniai nustebinta, kad organizatoriai pakvietė ir šįmet. Prisipažinsiu, važiuoju čia ne tik pažiūrėti nematytų mūsų teatrų spektaklių, bet ir pamatyti, kaip tie spektakliai atrodo ne savose scenose, kaip juos vertina kiti žiūrovai, apskritai – kas yra komedija ir kodėl šis žanras, šiandien gerokai pasikeitęs, vis dar reikalingas, o gal kaip tik jo laikas praėjo? Gal mes, kitaip nei lenkai, atsisveikinome su mūsų baimėmis ir nebeturime jokių silpnybių, kad ne tik iš jų pasijuoktume, bet ir ieškotume jų priežasčių?

Kino naujienos trumpai

Praėjusį ketvirtadienį Varšuvoje mirė aktorius Stanisławas Mikulskis, kurį ne viena televizijos žiūrovų karta prisimena kaip leitenantą Hansą Klosą iš Andrzejaus Konico ir Januszo Morgensterno serialo „Brangiau už gyvybę“ („Stawka większa niż życie“). Aktoriui buvo 85-eri.
Mikulskis kine debiutavo epizodiniu vaidmeniu 1950 m. Leonardo Buczkowskio filme „Pirmasis startas“. Tada jaunuolis ir nusprendė tapti aktoriumi. Baigęs Krokuvos teatro mokyklą, Mikulskis vaidino teatre Liubline, nuo 1964 m. – Varšuvos teatruose. Lygiagrečiai klostėsi ir jo karjera kine. Tačiau žvaigždės statusą Mikulskiui atnešė serialas „Brangiau už gyvybę“, kuriame aktorius suvaidino žvalgą, apsimetantį vokiečių karininku Hansu Klosu. 1972 m., kai serialą pradėjo rodyti visos už geležinės uždangos atsidūrusios šalys, Mikulskis gavo populiariausio socialistinių šalių aktoriaus titulą. Jį mylėjo ir atpažindavo visi. Tačiau Kloso vaidmuo nebūtinai teigiamai atsiliepė tolesnei Mikulskio karjerai, mat režisieriai bijojo, kad žiūrovai visur matys tik Klosą. Todėl per keturiasdešimt metų, praėjusių po „Brangiau už gyvybę“ premjeros, Mikulskis kine suvaidino tik vaikų mėgstamą poną Automobiliuką ir kelis epizodus. Jis bandė įgyvendinti nerealizuotas svajones teatro scenoje – ten sukūrė per 80 vaidmenų.

„Meno Fortas“ metus baigia Vilniuje

 Šis ruduo Vilniaus Teatrui „Meno Fortas“ buvo išskirtinis intensyviomis gastrolėmis kaimyninėse šalyse.

 

Naujausias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Jobo Knyga“ pagal Senojo Testamento tekstą dar rugsėjo mėnesį sėkmingai atstovavo Lietuvą Baltarusijos mieste Breste vykusiame festivalyje „Belaja Veža“.  Aktorius Remigijus Vilkaitis už Jobo vaidmenį buvo pripažintas geriausiu festivalio aktoriumi, o pats spektaklis įvertintas festivalio „Grand Prix“.
 
Lenkijos miestą Lodz visame pasaulyje išgarsino kino mokykla, kurioje savo laiku mokėsi tokie kino režisieriai kaip Andrzej Wajda, Roman Polanski. Aukščiausios meninės kokybės filmų išugdyti žiūrovai turėjo išskirtinę galimybę pamatyti ir įvertinti abu pagal Dantes poemą E.Nekrošiaus sukurtus spektaklius – „Dieviškąją Komediją“ ir „Rojų“. Organizatorių teigimu dilogija tapo ryškiausiu „Naujosios Europos Klasikos“ festivalio akcentu.
 
Tradiciškai „Meno Fortas“ dalyvavo festivaliuose „Baltijskij Dom“ Sankt Peterburge ir „Stanislavskio Sezonas“ – Maskvoje. „Jobo Knygoje“ keliami žmogaus santykių su Dievu ir Šėtonu, sąžinės, atsakomybės klausimai, šiuo metu susiskaldžiusiai ir informacinės propagandos tebeskaldomai Rusijos visuomenei ir kultūrinei bendruomenei nuskambėjo ypatingai aktualiai ir skausmingai. Spektakliai buvo sutikti žiūrovų su šiltu dėmesiu ir giliu suvokimu, daugelį priversdami susimąstyti. 
 

Pabuvimas kartu

Koncerte „Rudens trio“ lapkričio 19 d. galėjome pasiklausyti jauno kolektyvo „Trio Enescu“ muzikavimo. Tai fortepijoninis trio, susibūręs 2011 m., kai buvo minimos žymiausio XX a. rumunų kompozitoriaus, smuikininko virtuozo, pianisto, dirigento George’o Enescu (1881–1955) 130-osios gimimo metinės. Trio studijavo Albano Bergo kvarteto narių ir prof. Haraldo Schonewego klasėse, tobulinosi žymių atlikėjų meistriškumo kursuose, tapo laureatu tarptautiniuose kamerinės muzikos konkursuose „Jeunesses Musikales“, „J. Brahms Gesellschaft“ Austrijoje, „Helexpo“ Graikijoje, nemažai koncertavo įvairiose pasaulio salėse. Šiemet pasirodžiusioje pirmoje „Trio Enescu“ plokštelėje įrašyti G. Enescu kūriniai ir vienas paskutinių Gabrielio Fauré opusų, Trio d-moll. 2013 m. ansamblis pasirašė sutartį su garsia klasikinės muzikos įrašų kompanija „Genuin Classics Recording Group“ ir „Dagmar Körner“ koncertine agentūra, atveriančia platesnius kelius į pasaulio koncertų sales.

Pilkieji orkestro kardinolai

Nekyla abejonių, kad iš daugybės individualybių susidedantis orkestras sudaro bendruomenę, kurios hierarchijos viršūnėje paprastai yra dirigentas. O orkestro koncertmeisteriui šioje sudėtingoje sistemoje tenka ypatingas vaidmuo. Pirmasis smuikininkas daro didelę įtaką įvairiose orkestrinio gyvenimo srityse, jo atsakomybės ribos apima daug skirtingų muzikinių ir organizacinių užduočių. Koncertmeisteriui reikalinga ir meninė kompetencija, ir ištobulinta grojimo technika, ir organizatoriaus, lyderio gebėjimai. Jis atsako ne tik už savo, bet ir už visos smuikininkų grupės, o kartais ir visų styginių techninį lygį, rengia partijas su štrichuotės, pirštuotės pasiūlymais. Jis tampa dirigento asistentu, tarpininku. Dažnai keičiantis dirigentams, šių dienų koncertmeisteris yra tam tikras pastovumo garantas, atspindintis viso orkestro veidą klausytojo akyse.

Dirbtinis kvėpavimas

Kai Arturas Valiauga pasakė, kad daro bendrą parodą su sūnumi Roku ir Linu Liandzbergiu, iškart supratau: viską metusi važiuosiu į Kauną. Jei fotografas nutarė susidėti su skulptoriumi ir „tarp disciplinų“ kuriančiu menininku, gresia kai kas neįprasta. Vos tik įėjusi į galeriją „Meno forma“ pamačiau, kad neapsirikau: mane pasitiko ne tik pavadinime žadėti daiktai, bet ir laikas. Tai tikriausiai nuskambėjo kaip mistifikacija, bet iš tiesų galerijos tamsoje du Valiaugos ir Liandzbergis prikėlė laikmenų filosofijos „šmėklas“, kad jos suvaidintų savo istorinę dramą šiuolaikiniam žiūrovui. Siegfriedas Kracaueris, Walteris Benjaminas, Rolandʼas Barthesʼas, André Bazinas, Christianas Metzas, Vilémas Flusseris, Davidas Greenas ir Nerijus Milerius – visi yra vienaip ar kitaip pasisakę apie fotografijos ir kino ontologiją, vienas kitą papildydami, pratęsdami ar nutylėdami. Trys menininkai jų teiginius perkelia į užtamsintos erdvės laikmeną ir apžvelgia tarsi iš visų jau pergyventų post post post aukštybių lengvai ironizuodami.

Filmai užsispyrėliams

Televizijose kaip ir kino teatre – dauguma filmų amerikietiški. Kitaip nei lietuviai, kurie komerciniu kinu laiko tik kvailus filmus kvailiems žiūrovams (nes yra įsitikinę, kad tokių – dauguma), amerikiečiai aštrias, socialines ir politines temas sugeba perkelti į filmus, kurių tikrai nepavadinsi arthouse. Tokie filmai vis primena apie vertybes ir moralines nuostatas, be kurių žmonės negalėtų gyventi. Šis amerikiečių kino užsispyrimas vertas pagarbos.
 
TV3 šįvakar (28 d. 22.40) primins Kathryn Bigelow filmą „Taikinys Nr. 1“ (2012) apie Osamos bin Ladeno paieškas, kurios sėkmingai baigėsi 2011-ųjų gegužę (beje, režisierė pranešė kursianti filmą vos po poros dienų). Didžiausio žmonijos priešo paieškų koordinatorė – trapi moteris Maja (Jessica Chastain). Teroristo paieškų operacija – visas moters gyvenimas, todėl ji nenori taikstytis su savo kolegomis – CŽV biurokratais, bet liudininkų kankinimas, regis, jai visai priimtinas, nes taip galima greičiau pasiekti rezultatą. Bigelow neidealizuoja specialiųjų tarnybų, bet karas yra karas. Kad galiausiai monstrą suranda moteris – taip pat svarbu, juk filmo herojai vyrai į Mają žiūri iš aukšto, kaip, matyt, į režisierę žiūrėjo Holivudo vyrai, kol ji gavo „Oskarą“.

Legendos simbolis

Jau vien tai, kad Jonas Jurašas antrą kartą Kaune ėmėsi savo, kaip lietuvių teatro režisieriaus, biografijai lemtingos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“, atrodo, yra savaime svarbu ir itin iškalbinga. 1972 m. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyta „Barbora Radvilaitė“ daugybę metų buvo paskutinis režisieriaus darbas šiame teatre. Dažniausiai tokie kūrėjų sugrįžimai prie jų pačių seniai įgyvendintos medžiagos būna gana palankūs įvairioms su ankstesne jų kūrybos refleksija, o gal ir biografiniais faktais susijusioms interpretacijoms bei menininko, meno prigimties plačiąja prasme analizėms. Jurašas nėra išimtis. Planas ne dar kartą pastatyti Grušo dramą, o kalbėti apie sergančią aktorę, svajojančią dar kartą suvaidinti Barborą, bylote bylojo apie režisieriaus pasiryžimą nerti į metateatro gelmes. Tačiau iš karto derėtų pasakyti, kad tai neįvyko. Teatras neprabilo apie teatrą. Veikiausiai todėl, kad neprabilo jis ir apie legendinę Rūtos Staliliūnaitės Barborą ar pačią aktorę.

PUSLAPIS
IŠ
1003