7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Grįžtame prie muzikos

Pokalbis su kompozitore Hanna Kulenty „Muzikiniame pastiše“

Beata Baublinskienė
Nr. 43 (1104), 2014-12-05
Muzika
Hanna Kulenty. A. Švedo nuotr.
Hanna Kulenty. A. Švedo nuotr.
Šį rudenį „Gaidos“ festivalyje viešėjo garsi lenkų kompozitorė Hanna Kulenty. Tarp Lenkijos ir Olandijos gyvenanti kūrėja laikoma viena įdomiausių šių dienų kompozitorių, rašančių orkestrui, tačiau jos kūrybos aruode – įvairių žanrų kūriniai, net dvi operos. Festivalyje „Gaida“ nuskambėjo penki įvairiais metais sukurti H. Kulenty opusai – „Part One“ simfoniniam orkestrui, „Crossing Lines“ smuikui, klarnetui ir fortepijonui, „E-motions“ akordeonui, styginių orkestrui ir mušamiesiems, „GG Concerto“ klavesinui ir styginių orkestrui bei Koncertas trimitui ir orkestrui, vyko susitikimas su menininke. Lietuvos radijo „Klasikos“ kanalo laidai „Muzikinis pastišas“ kompozitorė išsakė savo mintis apie kūrybą. H. Kulenty kalbino Marius Šinkūnas, atsakymus iš lenkų kalbos išvertė ir spaudai parengė Beata Baublinskienė.
 
Esate laisvai kurianti kompozitorė, gyvenate iš kūrinių užsakymų, kūrybinių stipendijų. Tai yra ta laisvė, kurios tarsi siekia kiekvienas kūrėjas, tačiau ji nesuteikia jokių garantijų.
Nežinau kitokios būsenos. Muzika man buvo svarbiausia, viso kito atsisakiau, t. y. pasakiau sau, jei man seksis kurti muziką, tai ir kursiu, o gyvenimas parodė, kad sekasi. Planas B – kaip uždirbti pinigų – gali egzistuoti, bet kompozicija visuomet buvo mano aistra, hobis, svajonė, ji pildosi. Taigi esu laisva ir tikiu, kad kaskart rašydama naują kūrinį nuolat bręstu, man muzikos vis negana. Negaliu palyginti su kitokia būsena, nes visą gyvenimą esu laisva.
 
O gal menininkui reikia sukrėtimo, praradimo, kažkokių gyvenimiškų dalykų, kad jis suprastų, kad privalo kurti, kad tai – jo pašaukimas?
Sukrėtimai žmogų iš tiesų keičia, galime tą pastebėti žvelgdami į vaikus, išgyvenusius koncentracijos stovyklas, patyrusius artimų žmonių mirtį arba karą. Tokie vaikai greičiau suauga. Tik kaip padaryti, kad net ir nepatyręs tragedijos nuolat bręstum? Reikia mąstyti, daug mąstyti, stebėti gyvenimą, daryti išvadas. Tiesa, gyvenime aš taip pat patyriau tragediją, bet muziką rašiau dar iki tol, sakykime, gana stiprią, dinamišką. Taigi manyje galbūt tiesiog gyvena „sena dvasia“ arba poreikis išreikšti tą energiją.
 
Kaip manote, ar moteris kūryboje tokia pat nenuspėjama, kaip, pavyzdžiui, prie vairo?
Manau, kad emocija, talentas nepriklauso nuo to, ar esi moteris, ar vyras. Turiu du vaikus – sūnų ir dukrą, ir pirmasis sūnaus žodis iš tiesų buvo ne „mama“ ar „tėtė“, bet „ratas“. Vyrai galbūt išties jaučia didesnį poreikį technikai, bet aš to netaikyčiau muzikai, nes tai vis dėlto yra menas. Tam tiesiog reikia pašaukimo, talento, turėti ką pasakyti, o svarbiausia – intuicijos, ne tik įvaldyti amatą. Iš tiesų man nelabai rūpi, ar kūrinį parašė kompozitorius, ar kompozitorė, svarbu, kad kūrinys būtų geras. Juk yra nemažai vyrų, kurie rašo prastą muziką. O jei jau užsiminėte apie vairavimą, patyriau autoavariją, dėl to daugiau nebevairuoju. Bet, pavyzdžiui, slidinėju.
 
Ar sutiktumėte, kad grožis ir liūdesys – tai ir tas pats?
Na, galiausiai vienas kito nepaneigia. Filosofijoje yra tokios sąvokos kaip tiesa, meilė, bet visa tai išeina tarsi iš vieno šaltinio. Nėra džiaugsmo be liūdesio ir liūdesio be džiaugsmo; nėra gėrio be blogio. Viskas remiasi trauka ir pusiausvyra. Man muzikoje, kaip apskritai gyvenime, svarbiausia yra pusiausvyra, harmonija.
 
Ar jaučiate, kad jūsų kūrybinėse lygtyse daugėja nežinomųjų – kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių?
Taip, bet tuoj pat bandau tuos medžius pažinti. Nebijau eiti į mišką, išbandyti ką nors nauja, nutolti nuo to, ką jau žinau ar esu įvaldžiusi. Man patinka eksperimentuoti. Pavyzdžiui, šiais metais rašiau muziką filmui. Tai visai kitoks muzikos rašymas – pagal vaizdus. Esu patenkinta, režisierius taip pat – nuolat ko nors mokausi.
 
Kas jums yra atskaitos taškas kūryboje?
Kai per vieną akimirksnį pajuntu visą kūrinio energiją. O po to jau vyksta tos energijos nagrinėjimas, išdėliojimas į „elementariąsias daleles“. Lėtas įsiklausymas, dar lėtesnis užrašymas, nes jis užima laiko. Kūrybą skatina tam tikras nekantrumas. Bet kūrinį turiu galvoje ir iš karto užrašau į „švarraštį“, rašikliu, beveik be jokių taisymų – nuo A iki Ž. Nenaudoju kompiuterio. Kai rašai ranka, emocija iš galvos per ranką tiesiai srūva į partitūrą. Laimei, nuolat turiu užsakymų, visą laiką rašau. Antai dabar pabaigiau 6-ąjį styginių kvartetą, kurio premjerą Leipcigo kvartetas birželį grieš Londone. Prieš pat šį kūrinį pabaigiau Trečiąjį koncertą trimitui ir orkestrui. Padėjau du brūkšnius – džiaugsmas, o po kelių dienų – jau kitas kūrinys. Man būtų blogiausia, jei neturėčiau užsakymų ir nerašyčiau.
 
Juk menininkas turėtų kurti ką nori, ir staiga atsiranda užsakymas – parašykite kantatą ar pan. Ar jūsų tai netrikdo?
Visiškai ne. Juk rašoma tam tikriems instrumentams. Taigi, turiu į tai atsižvelgti. Manote, jei man patinka fortepijonas ir esu laisva, tai turėčiau rašyti tik fortepijonui? Tai neturi nieko bendra su laisve. Man patinka pažinti kokį nors naują instrumentą. Tarkim, susidomėjau akordeonu ir – valio! – parašiau kūrinį akordeonui. Bet kuriuo atveju rašau savo muziką, niekas man nediktuoja. Visiškai nerašau vadinamosios festivalinės muzikos – šiuolaikinio avangardo, kai nesvarbu, kokia pavardė, ar autorius iš Lenkijos, Rusijos, Italijos ar Prancūzijos, vis tiek muzika skamba vienodai. Jei taip kurčiau arba jei turėčiau sekti mada, nebūčiau laisva. Rašau savo muziką, ji visuomet atpažįstama. Net kai kūriau filmui pagal vaizdus, žmonės sakė, kad mano muzika buvo atpažįstama pagal charakteringą skambesį ir muzikos energiją – gana plėšrią, agresyvią plėtotę, nežinau, kaip tai įvardinti. Atpažįstamų bruožų yra harmonijoje – bitonalumas, tam tikras siurrealizmas. Ir tai yra mano laisvė. O koks instrumentas atlieka ir kokia kūrinio trukmė, jau ne taip svarbu.
 
Kalbinami kūrėjai ištaria „raktinius žodžius“. Kai kuriems tai yra Dievas, dvasia, jūs keliskart paminėjote žodį siurrealizmas.
Taip, aš savo muziką pavadinčiau siurrealia. Kas yra siurrealizmas? Tai lyg ir realizmas, bet iš tiesų – ne. Kažkas kita, tam tikras neatitikimas. Mano muzikos plėtotę kartą kažkas palygino su dviem važiuojančiais traukiniais, vienas iš jų – tai tonalumas, o kitas – muzika, kuri panaši į pirmą traukinį, bet nuvažiavo į kitą pusę. Lyg skaitytum atbulai. Kūryboje naudojau daug spektrinės muzikos. Apie siurrealizmą kalbėjau turėdama omeny, kad mano muzika nėra tonali, gal ją galima apibūdinti „siurtonalumo“ sąvoka. Dar galima pavadinti „siurnatūralizmu“ – tai pagarba gamtai, biologiniams ne tik žmogaus, bet apskritai gyvenimo Žemėje dėsniams. Kaip kvėpavimas, kaip tam tikra pusiausvyra. Pavyzdžiui, kas yra Dievas? Juk tai nėra kažkoks ponas aukštybėse, kuris baudžia, teisia ir apdovanoja. Tai tam tikra energijos sankaupa, subalansuota pasaulyje. Negalime suvokti, kas yra mirtis, kol gyvenime ji mums yra nepažini. Mums atrodo, kad tai blogai, nes su mirtimi baigiasi gyvenimas čia. O gal visas blogis yra šiame pasaulyje?
 
Daug kūrybos patenka į istorinį sąvartyną. Kompozitoriai kuria, o paskui tie kūriniai dingsta iš atminties. Nuo ko tai priklauso?
Manau, kad tikras kūrėjas turi užsiimti kūryba, o juo tikintys vadybininkai, rėmėjai turi jį globoti ir atlikti už jį visą papildomą darbą. Yra kompozitorių, kurie patys visur eina ir praeina, sutvarko savo reikalus. Bet taip pat yra kūrėjų, kurie iš prigimties labai jautrūs, negeba taip prasimušti ir tarsi išnyksta. Tam tikru metu jų kūryba sugrįžta – kai žmonės jau būna sotūs muzikos, kurios tiesiog nebenori klausytis, ir jiems reikia kažko naujo, kitokio, gaivaus. Antai ansamblio „Spectra“ koncerte dirigentas Filipas Rathé, užimdamas publikos dėmesį, kol buvo perstatomi instrumentai scenoje, pasakojo apie belgų kompozitorių Karelą Goeyvaertsą. Jis jau miręs, bet kadaise rašė avangardiniu Stockhauseno, Boulezo stiliumi, vėliau padarė pertrauką, po kurios grįžo prie, sakykime, „tikros“ muzikos. Nuskambėjo tokia mintis, jog serializmas buvo reikalingas tam, kad galėtume atverti duris į naują erdvę, pažvelgti į muziką lyg iš kito kambario, o vėliau į tą kambarį sugrįžti, bet jau su kita patirtimi. Dabar iš tiesų muzika tampa „muzikalesnė“. Galbūt žmonėms buvo pabodusi tradicija, tačiau nepamirškime, kad ji yra mumyse, kad turime gerbti gamtos tvarką, o ypač muzikoje. Taigi, manau, gerai pasakyta, jog serializmas mums atvėrė duris į kitų galimybių pažinimą, o dabar jau galime sąmoningai rinktis ir grįžti prie muzikos.
 
Gimėte kitokios politinės santvarkos šalyje, nei gyvenate dabar. Ar tai kaip nors atsispindėjo Jūsų kūryboje tada ir dabar?
Aš neturėjau kompleksų, kad esu moteris. Mat jei būčiau gimusi Olandijoje arba kur nors Anglijoje, būtų kitaip – žinau, kad moterys kompozitorės ten turėjo keblumų dėl lyties. Aš tik vėliau tą pastebėjau, jau gyvendama Vakaruose, bet kadangi Lenkijoje buvome užsiėmę kuo kitu nei feminizmas – kovojome su komunizmu, tai tų dalykų nepastebėjome. Beje, kaip moters kompozitorės pavyzdys buvau kviečiama į daugelį šalių, nors kartais toks padalijimas festivaliuose mane erzina. O dėl politinės sistemos, tai, be abejo, simpatizuoju dabartinei.
 
„Gaidos“ festivalyje atlikti penki jūsų kūriniai. Ar yra juos jungianti idėja?
Tai skirtingų laikotarpių kūriniai. Bet labiausiai muzikoje mane domina laiko problema, kitaip tariant, ilgo ir trumpo laikų derinimas. Tai galima išgirsti kūrinyje „E-motions“ akordeonui, styginiams ir mušamiesiems, naujausiame iš mano kūrinių, pristatytų „Gaidoje“. Kas jungia visus šiuos kūrinius? Muzikos charakteris, plėtojimo pobūdis, kai grubesni, agresyvesni, greiti motyvai nuolat evoliucionuoja; mano muzika yra gana dinamiška, kūriniai – arkos formos. Visada yra pradžia, plėtotė, kulminacija ir pabaiga. Mes žinome tik linijinį laiką, o aš įsivaizduoju, kad įmanoma keletas gyvenimų vienu metu. Tai yra ta metafizika, kuri mane nuolat traukia.

 

Hanna Kulenty. A. Švedo nuotr.
Hanna Kulenty. A. Švedo nuotr.
Gośka Isphording, Hanna Kulenty ir Donatas Katkus. A. Švedo nuotr.
Gośka Isphording, Hanna Kulenty ir Donatas Katkus. A. Švedo nuotr.