7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pilkieji orkestro kardinolai

Pokalbis su žymiais smuikininkais Antonu Barakhovskiu ir Borisu Garlitskiu

Rūta Lipinaitytė
Nr. 42 (1103), 2014-11-28
Muzika
Antonas Barakhovskis su studentais. Autorės nuotr.
Antonas Barakhovskis su studentais. Autorės nuotr.
Nekyla abejonių, kad iš daugybės individualybių susidedantis orkestras sudaro bendruomenę, kurios hierarchijos viršūnėje paprastai yra dirigentas. O orkestro koncertmeisteriui šioje sudėtingoje sistemoje tenka ypatingas vaidmuo. Pirmasis smuikininkas daro didelę įtaką įvairiose orkestrinio gyvenimo srityse, jo atsakomybės ribos apima daug skirtingų muzikinių ir organizacinių užduočių. Koncertmeisteriui reikalinga ir meninė kompetencija, ir ištobulinta grojimo technika, ir organizatoriaus, lyderio gebėjimai. Jis atsako ne tik už savo, bet ir už visos smuikininkų grupės, o kartais ir visų styginių techninį lygį, rengia partijas su štrichuotės, pirštuotės pasiūlymais. Jis tampa dirigento asistentu, tarpininku. Dažnai keičiantis dirigentams, šių dienų koncertmeisteris yra tam tikras pastovumo garantas, atspindintis viso orkestro veidą klausytojo akyse.
 
Apmąstant orkestro koncertmeisterio profesijos ypatybes, buvo subrandinta idėja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pirmą kartą surengti orkestrinio grojimo meistriškumo kursus. Jiems vadovavo du įžymūs smuikininkai: buvęs Hamburgo filharmonijos simfoninio orkestro ir dabartinis „Bayerischen Rundfunk“ simfoninio orkestro koncertmeisteris Antonas Barakhovskis bei kviestinis Londono, Vienos ORF, „Covent Garden“ operos, Hamburgo filharmonijos ir kitų orkestrų koncertmeisteris Borisas Garlitskis, daugelyje šalių laukiamas Paryžiaus nacionalinės konservatorijos ir „Folkwang“ menų universiteto (Esenas, Vokietija) smuiko specialybės profesorius. Svečiai dirbo su studentų orkestru, kurio koncertmeisteriais buvo paskirti Bernardas Petrauskas, Ieva Daugirdaitė ir Minadora Šernaitė. Su abiem kursų vadovais kalbasi smuikininkė, LMTA docentė Rūta Lipinaitytė
 
Kaip apibūdintumėte simfoninio orkestro koncertmeisterio paskirtį? Kokiomis asmeninėmis savybėmis turi pasižymėti smuikininkas, kad galėtų gerai atlikti šį darbą?
Borisas Garlitskis: Nors koncertmeisterio profesija yra be galo sunki, ji teikia labai daug malonumo. Grodamas orkestre, pirmasis smuikininkas turi galimybę išgyventi tokias akimirkas, kurių niekada neišgyvena solistas. Galbūt koncertmeisteris tiesiogiai ir nepriverčia klausytojų verkti, tačiau tos aukštumos, kurias bendromis jėgomis gali pasiekti 80-ties muzikantų kolektyvas, yra nepasiekiamos jokiam solistui. Pirmasis smuikininkas turi galimybę pagroti puikias solo ištraukas, pavyzdžiui, iš Richardo Strausso simfoninės poemos „Herojaus gyvenimas“ ar Johanneso Brahmso Pirmosio simfonijos tokiose salėse kaip „Carnegie Hall“, kur jis, kaip solistas, nepatektų. Kita vertus, tam tikra prasme koncertmeisterio darbas sunkesnis nei solisto. Solistas turi galimybę pasiruošti, susikaupti. O koncertmeisteris, prieš sugrodamas sudėtingiausią solo ištrauką iš R. Strausso simfoninės poemos „Taip kalbėjo Zaratustra“, kuri nė kiek ne lengvesnė už Maxo Brucho „Škotišką fantaziją“, prieš tai 20 minučių groja kartu su visais, rūpinasi įvairiais kitais dalykais, o paskui staiga turi „persijungti“ ir sugroti savo mažytį solo. Tai didžiulis stresas.
 
Koncertmeisteris tam tikra prasme yra muzikinis vertėjas tarp dirigento ir orkestrantų. Dirigento įvaizdžių kalbą jis turi sugebėti išversti į orkestro technikos kalbą. Dirigentas gali sakyti, kad muzika turi skambėti lyg prieš griaustinį ir lietų, o koncertmeisteris turi paaiškinti, kad reikia groti, pavyzdžiui, labiau ant grifo, mažiau vibruojant, viršutinėje stryko dalyje ir pan. Pirmasis smuikininkas turi rūpintis ne tik savo grojimu, bet ir tuo, kad jo grojimą suprastų visi kiti – ir sėdintieji už jo, ir kitų grupių lyderiai. Koncertmeisteris dar turi būti diplomatu, švelninti konfliktines situacijas. Tai yra papildoma emocinė apkrova, sudėtingi psichologiniai uždaviniai.
 
Jei atliekant kūrinį dirigentas ir solistas išsiskiria, ar koncertmeisteris privalo sekti solistą ir groti pagal klausą, ar vadovautis dirigento ranka?
Antonas Barakhovskis: Be jokių abejonių, koncertmeisteris turi likti su dirigentu. Tai pagrindinė taisyklė. Koncertmeisteris gali „pagauti“ solistą, tačiau jis nėra tikras, kad „pagaus“ ir kiti orkestro nariai. Jei su koncertmeisteriu gros 4 muzikantai, o kiti 76 liks su dirigentu – bus katastrofa. Profesionalus dirigentas greitai pastebės problemą ir stengsis suvaldyti orkestrą pats. Arba situaciją suvaldys solistas.
 
Ar atliekant solines partijas koncertmeisteris turi teisę į interpretacinę laisvę? Kaip jis turėtų elgtis, jei solo epizoduose jo interpretacija prieštarauja dirigento interpretacijai?
B. G.: Koncertmeisterio ir dirigento bendradarbiavimas nesiskiria nuo kamerinės muzikos atlikimo, koncertmeisteris turi save laikyti lygiateisiu ansamblio nariu. Neradus bendro sprendimo, be abejo, tenka paklusti dirigentui. Nors skamba paradoksaliai, jei koncertmeisteris nesijaučia lygiateisiu partneriu, jam yra sunkiau suprasti ir įvykdyti dirigento valią. Jaustis lygiateisiu kartais yra sudėtinga, ypač kai priešais stovi žymi, autoritetinga asmenybė. Sunku būna ir tada, kai sąlygas diktuoja dirigentas, muziką suprantantis kur kas mažiau nei koncertmeisteris.
 
Ar žodis polifunkcionalumas tinka koncertmeisterio profesijai apibūdinti?
B. G.: Be polifunkcionalumo ši profesija neįsivaizduojama. Reikia būti ne tik koncertmeisteriu, bet ir dirigentu, reikia labai gerai žinoti partitūrą. Ankstesniais laikais tai buvo mažiau svarbu, visi skaičiuodavo taktus, ir tiek. Šiais laikais yra kitaip. Pinigų visur vis mažiau, kartu mažėja ir repeticijų, pasirengimui dažnai nepakanka laiko, orkestro muzikantai nesijaučia tvirtai. Todėl koncertmeisterio vaidmuo koncerto metu tampa vis svarbesnis ir atsakingesnis.
 
Ar norint sėkmingai sudalyvauti perklausoje orkestro muzikanto vietai gauti pakanka gerai valdyti instrumentą, būti geru solistu?
B. G.: Kategoriškai ne. Yra be galo daug smuikininkų, kurie geba puikiai atlikti Brahmso ar Mozarto koncertą, netgi puikiai pasirodyti perklausoje, tačiau vėliau jie nepraeina bandomojo laikotarpio, nes visiškai nemoka groti nei orkestre, nei ansamblyje, nėra susipažinę su orkestriniu repertuaru. Laimėti konkursą yra lengviau nei išlikti. Smuikininkai, kurie puikiai groja Jeano Sibeliaus smuiko koncertą, mano, kad orkestrinės partijos yra lengvesnės. Jos tiesiog kitokios, reikalauja kitokių pasirengimo priemonių.
 
A. B.: Labai svarbu valdyti instrumentą, tačiau jei smuikininkas, grodamas solo, galvoja vien apie save, iš darbo orkestre nieko nebus. Reikėtų nepainioti atlikimo priemonių grojant tutti su koncertmeisterio grojimu. Kaip lyderis, pirmasis smuikas turi vesti grupę, groti solo, tad jo atlikimo specifika skiriasi. Kita vertus, grojant grupėje ir koncertmeisteriui nėra galimybės išlieti visas savo emocijas, privaloma paklusti dirigento valiai, būti su kolegomis.
 
Ar aukštosios muzikos mokyklos skiria pakankamai dėmesio studentų parengimui dirbti orkestre?
A. B.: Neskiria visai! Aš per savo mokslus negavau jokio orkestrinio išsilavinimo. Studentų orkestrai dažnai laikomi kažkuo nereikalingu ir nereikšmingu. Tokį požiūrį dažniausiai lemia tai, kad trūksta profesionalių, charizmatiškų muzikų, ypač dirigentų, kurie turėtų pakankamai kantrybės iškentėti (dažniausiai repeticijų pradžioje) nešvarų, nesinchronišką grojimą, gebėtų sudominti studentus, skatintų jų norą būti orkestro dalimi. Tai turėtų būti kantrus, suprantantis, tolerantiškas ir įdomus muzikas.
 
B. G.: Bandymų yra, tačiau sistema, kuri sudomintų ir leistų jaunam muzikantui pajausti malonumą groti orkestre, kol kas nerasta. Solinio grojimo studijos yra svarbesnės, jos vertinamos atsakingiau. O juk geri orkestrai neatsiranda savaime, orkestro kokybė priklauso tik nuo kolektyvo muzikantų entuziazmo ir profesionalumo.
 
Kaip įvertintumėte savaitę dirbo su LMTA studentų orkestru?
A. B.: Tikiuosi, kad mūsų darbas su orkestru buvo naudingas. Svarbu, kad su studentais dirbtų ne tik jų dirigentas, bet būtų kviečiami ir kiti. Kviestiniai muzikai atveža naujų idėjų, dalijasi patirtimi, svečių darbas saugo orkestro muzikantus nuo rutinos, skatina atsakingiau ruoštis repeticijoms. Ypač naudingas yra kviestinių instrumentalistų darbas, jie gali pademonstruoti savo instrumentu, kaip pasiekti norimą rezultatą, paaiškinti, kaip atlikti konkrečias vietas, kaip spręsti technines problemas.
 
B. G.: Dirbti buvo labai malonu, studentai buvo pasirengę, motyvuoti. Darbas vyko be dirigento, tad jie buvo priversti labiau klausytis vienas kito. Kartais grojimas be dirigento atveria kitas galimybes, orkestro muzikantai priversti įdėti daugiau pastangų grojimo sinchroniškumui pasiekti. Padidėja kiekvieno aktyvumas, kartais net muzikuojama įtaigiau, muzikinė iniciatyva yra ryškesnė, nes orkestro muzikantai ne pildo kažkieno kito valią, o reiškia savo idėjas. Grojimas be dirigento yra techniškai sunkesnis, todėl mane maloniai nustebino Akademijos orkestras, be dirigento sugebėjęs sugroti visą Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinio dalį tik prasidėjus pirmajai repeticijai.
 
 

Šis straipsnis yra kultūrinės plėtros projekto „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“, finansuojamo Lietuvos mokslo tarybos (sutarties nr. MIP-095/2013), dalis.

 

Antonas Barakhovskis su studentais. Autorės nuotr.
Antonas Barakhovskis su studentais. Autorės nuotr.