7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Legendos simbolis

Jono Jurašo režisuota „Barbora“ Vilniuje

Milda Brukštutė
Nr. 42 (1103), 2014-11-28
Teatras
Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Mikulionytė spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Mikulionytė spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Jau vien tai, kad Jonas Jurašas antrą kartą Kaune ėmėsi savo, kaip lietuvių teatro režisieriaus, biografijai lemtingos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“, atrodo, yra savaime svarbu ir itin iškalbinga. 1972 m. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyta „Barbora Radvilaitė“ daugybę metų buvo paskutinis režisieriaus darbas šiame teatre. Dažniausiai tokie kūrėjų sugrįžimai prie jų pačių seniai įgyvendintos medžiagos būna gana palankūs įvairioms su ankstesne jų kūrybos refleksija, o gal ir biografiniais faktais susijusioms interpretacijoms bei menininko, meno prigimties plačiąja prasme analizėms. Jurašas nėra išimtis. Planas ne dar kartą pastatyti Grušo dramą, o kalbėti apie sergančią aktorę, svajojančią dar kartą suvaidinti Barborą, bylote bylojo apie režisieriaus pasiryžimą nerti į metateatro gelmes. Tačiau iš karto derėtų pasakyti, kad tai neįvyko. Teatras neprabilo apie teatrą. Veikiausiai todėl, kad neprabilo jis ir apie legendinę Rūtos Staliliūnaitės Barborą ar pačią aktorę.
Grušo dramą adaptavusi Aušra Marija Sluckaitė savo mintį kalbėti apie sergančią aktorę įgyvendino vos keliais štrichais. Mirštanti ligonė (Eglė Mikulionytė) pradžioje užsimena apie buvusius savo vaidmenis ir norą vėl tapti Barbora, o toliau jau seka toji pati Grušo drama su dar pora trumpučių grįžimų į naują, šiandienos realybę. Nuo čia (taigi nuo pat pradžių) ir prasideda įvairiausi neatitikimai, nesusipratimai, kuriuos sunku užkrauti net ir mirštančio žmogaus iliuzijoms. Barbora gali būti ne su ligoninės marškiniais, o su karališka suknia, bet plaukai jai neatauga, kaip negrįžta ir jaunystė. O kiti veikėjai to nepastebi ir kalba apie jos grožį. Tai ypač kliudo vystytis Barboros ir Žygimanto Augusto (Dainius Svobonas) meilės linijai. Jie atrodo pernelyg nutolę vienas nuo kito, atskirti kažkokios nematomos (laiko?) sienos. Be to, kaipgi po daugybės metų aktorė galėtų visas scenas prisiminti vienodai ryškiai, ką jau kalbėti apie tas, kuriose jos iš viso nebuvo... Sunku (o ir nesinori) patikėti ir tuo, kad aktorės atmintyje galėtų grįžti vien toks sausas spektaklis, išvalytas nuo užkulisių, žiūrovų dėmesio ar režisieriaus, patikėjusio jai šį vaidmenį, komentarų per repeticijas.
Režisierius nesistengia užglaistyti dramaturgijos problemų. Tiesiog stato spektaklį pagal senovinį romantinio teatro modelį. Taip tos problemos tik dar pagilėja, nes Aktorei-Barborai kartkartėmis grįžus į ligoninės realybę vietoje nevaidybos pasiūloma tik dar daugiau patoso. Gal serganti Barbora taip pat ieško prieglobsčio įsikūnydama į kitą, šiuo atveju aktorės, vaidmenį ir taip egzaltuotas šventumas galiausiai įstengia pranokti net pats save? Bet panašu, kad bandant atrasti šio pastatymo logiką paaiškinantį raktą painiava tik stiprėja, todėl verčiau jau palikti ramybėje spektaklio siužetą ir užmesti akį į nuo scenos sklindančią nuotaiką, atmosferą, energiją.
Labiausiai į akis krenta Mindaugo Navako kurta scenografija. Ji primena ne tik šachmatų lentą, bet ir pokylių salę, mozaiką, apskritai linksmybes. Svarbiausia ne tai, kad ji yra žaismingai spalvota, o kad gyvena atskirą savo gyvenimą, net šoka! Margi kilimai ant pasvirusių grindų vienas po kito vyniojami, bet po jais laukia kiti. O galinė siena, taip pat jais apkarstyta, tai nusileidžia, tai pakyla, net sukasi vedama nepaaiškinamo savo pačios linksmumo, o kartais, matyt, ir nuobodulio. Linksminasi čia ir Egidijus Stancikas, atlikdamas arkivyskupo Dzierzkovskio vaidmenį ir į kiekvieną sakinį įterpdamas po riebų komišką kriuktelėjimą. Galiausiai net ir pati Barbora vaikštinėja scenoje kaip namuose, čia ji, kad ir kas vyktų, jaučiasi gana jaukiai ar netgi valdingai: juk atėjo ne kankintis, o savo mėgstamo vaidmens vaidinti. Galbūt ir tie neskoningi, akį rėžiantys kostiumai (kostiumų dailininkė – Jolanta Vazalinskienė) taip pat bando pabrėžti ne Barboros Radvilaitės istoriją, o teatro malonumą. Juk ir spektaklio pavadinime likęs vien Barboros vardas skatina atsisakyti istorinių nuorodų ir daugiau dėmesio skirti iš anksčiau pažįstamai, žmogiškai, savai šios asmenybės pusei.
Po kurio laiko nuotaika pradeda keistis. Margų kilimų, pasirodo, ne begalybė, ir pabaigoje scena lieka tuščia. Be to, jau kuris laikas prieš tai grėsmingai šmėžavo daugybė kabančių kraujo raudonumo lašelinių. Miršta ne tik aktorė, bet ir Barbora. Deja, net savo dvigubai šventa mirtimi nepakuždėdama, kodėl ji buvo prikelta. Panašu, kad Barbora ir šiame, kaip ir pirmajame, pastatyme traktuojama kaip pasiaukojimo legenda (taip sprendžiu iš minėtos šventumo linijos, išryškinamos spektaklio pabaigoje), tačiau jos auka šį kartą atrodo beprasmė. Meilę tėvynei pakeitusi meilė teatrui pernelyg abstrakti, dažnai nuklystanti vien į save teatre. Anais laikais dėl cenzūros tekdavo sakyti ne „Lietuva“, o „tėvynė“, šį kartą, matyt, suveikė dar stipresnis vidinis cenzorius, tad Aktorės-Barboros meilės objekto vardas apskritai nutylimas, teliko ji pati, toks nieko nebereiškiantis, nes į nieką nenukreiptas, simbolis.
Jonas Jurašas ėmėsi lemtingo savo kūrybinei biografijai kūrinio, tačiau jį pastatė neatviraudamas, nepaisydamas konteksto, kurio didžiąja dalimi pats ir yra. Taip, praeities šmėklos per Aktorės liniją buvo iškeltos į pirmą planą, bet kalbėti joms nebuvo leista. Gal toks ir yra šio režisieriaus realybės šokis? Atsargus, nebylus, uždaras. Nukreiptas ne į konkrečias temas, išgyvenimus ar tegu banalių, bet vis dėlto sau svarbių tiesų išreiškimą, o tik į vieną nuo bet kokio fono išvalytą žodį „legenda“.

 

Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Mikulionytė spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Saulius Čiučelis, Inga Mikutavičiūtė, Eglė Mikulionytė spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Egidijus Stancikas spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
Egidijus Stancikas spektaklyje „Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.