7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

In memoriam

Profesorė, mokslo liepsnelės ir miesto medinukai

Nijolė Lukšionytė (1954–2014)

Ingrida Veliutė
Nr. 43 (1104), 2014-12-05
Dailė In memoriam
Nijolė Lukšionytė
Nijolė Lukšionytė
2014 m. lapkričio 27-ąją užgeso profesorė, menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė. Aukštos Petrašiūnų pušys priglaudė dar vieną kūrybingą, aktyvią ir ambicingą kūrėją.
 
Profesorė gimė 1954 m. balandžio 30 d. Klaipėdos rajone. Dėl santūraus ir tvirto žemaitiško būdo ji kryptingai siekė savo užsibrėžtų tikslų. Tiesa, žemaičiuojant ją pavyko išgirsti tik vieną vienintelį kartą, bet man tai buvo dar vienas nepažintas jos daugialypės asmenybės štrichas.
 
Sovietmečiu carizmo architektūros tyrimų tematika nebuvo itin populiari, tačiau tai buvo jos mokslinių tyrimų niša. 1984 m. Sąjunginiame menotyros institute Maskvoje N. Lukšionytė apgynė menotyros kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820–1920 m.“. Už kruopščiai parengtą monografiją „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje – svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai: 1843–1915“ dar ilgai bus dėkingi šiuo laikotarpiu besidomintys skaitytojai.
 
Nuo 1977 iki 2001 m. su nedidelėmis pertraukomis dirbdama moksline bendradarbe Lietuvos statybos ir architektūros MTI, ji dalyvavo rengiant Lietuvos kultūros paminklų sąvadą, tyrinėjo XIX–XX a. įvairių Lietuvos dvarų ir bažnyčių architektūrą. Straipsnių ir knygų rašymas bei leidybos projektai buvo tik dalis mėgtų N. Lukšionytės veiklų.
 
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo N. Lukšionytė aktyviai įsijungė į paminklotvarkos sąjūdį. Atgimimo laikotarpiu populiarioje spaudoje paskelbė keliasdešimt straipsnių apie paveldo vertes ir išsaugojimą. Aktyviai įsijungė į ekspertinę veiklą, buvo daugelio įvairaus rango komisijų, susijusių su architektūros paveldo saugojimu, narė. Mokslininkė parengė per 80 paveldosauginių ekspertizių. Daug savo kūrybinės potencijos ji atidavė kartu su kitais ekspertais rengdama „Kauno Žaliakalnio istorinės dalies (U31) apsaugos reglamentą“ (2002) ir „Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialiojo plano pagrindžiamąją dalį:Kultūrinio draustinio teritorijos tyrimai, paveldosauginių verčių nustatymas ir pasiūlymai saugojimui“ (2007). Šie tyrimai paskatino ją aktyviau domėtis mediniu miesto paveldu.
 
Nesinori, o gal ir nėra tikslo vardinti visų draugijų, kurioms ji priklausė, ir visų apdovanojimų, kuriuos gavo per savo intensyvią mokslinę veiklą. Ją pačią labiausiai džiugino bendravimas su žmonėmis – labai žymiais architektais, menotyrininkais, paveldosaugininkais, dailininkais ir visai paprastais medinukų gyventojais. „Čia mūsų profesorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė“, – teko ne kartą nugirsti Žaliakalnyje. „O mano namas yra va čia aprašytas“, – rodydama profesorės knygą pasakojo viena senučiukė, kai profesorė kartu su magistrantais tyrinėjo Kauno Naujamiestį. Akademinei profesorės veiklai aptarti reikia atskiro straipsnio, tačiau niekam ne paslaptis, kad ji buvo ne tik griežta, bet ir labai kūrybinga, įvairius inovatyvius metodus taikanti dėstytoja.
 
Ieškodami informacijos apie Tekstilės bienalę, greičiausiai surasite ir Virginiją Vitkienę, jei domėsitės stiklo ir keramikos meno parodomis, pastebėsite Raimondą Simanaitienę, jei fotografija – Gintarą Česonį, Vaidą Almonaitytę-Navickienę, jei UNESCO – Mariją Drėmaitę. Tai vos keli jos buvę mokiniai, tokių mokslo ir kūrybos liepsnelių, kurioms užsidegti padėjo profesorė, Lietuvoje kur kas daugiau. Išvardindama vos kelis net rizikuoju užsitraukti kieno nors nemalonę. Tačiau mano mintis veda į tai, jog plačios profesorės pažiūros, gilus profesinis pasiruošimas leido jai vadovauti skirtingo pobūdžio darbams ir projektams.
 
Kalbant apie projektus, reikia paminėti ir darbus, kurie ilgainiui į šoną nustūmė net jos tyrinėtą carizmo architektūrą. Pastaraisiais metais kartu su savo studentais, savanoriais ir kolegomis N. Lukšionytė buvo aktyviai įsitraukusi į Kauno miesto medinio paveldo dokumentavimo veiklą, inicijavo duomenų bazės ir svetainės www.archimede.lt kūrimą, konsultavo medinių namų gyventojus saugojimo ir tvarkybos klausimais. Vėlgi pasirinkusi daugelio pamirštą aptriušusių miesto medinukų tematiką, ji ieškojo autentiškų perliukų ten, kur, rodos, tėra tik griūvančios sienos ir kreivi langai. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos profesorė buvo paskendusi savo kūrybinėje ir profesinėje veikloje.
 
Laipteliais pro Alpinistų kalnelį, tada smėlėtu pušų spygliais nubarstytu takeliu pro kitus žymius žmones... Gal bent kartą metuose aplankyti užsuks buvę draugai, kolegos, tie, su kuriais intelektualiai ginčijosi ir kuriuos mylėjo. Džiaugiamės, kad buvo leista mokytis ir dirbti greta profesorės.

 

Nijolė Lukšionytė
Nijolė Lukšionytė