7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš ko ir apie ką juokiamės

Teatrų festivalis Alytuje „Tegyvuoja komedija!“

Rasa Vasinauskaitė
Nr. 43 (1104), 2014-12-05
Teatras
„Trys mylimos“. Z. Stankevičienės nuotr.
„Trys mylimos“. Z. Stankevičienės nuotr.
Lapkričio 22 d. Alytaus miesto teatre baigėsi trečiasis teatrų festivalis „Tegyvuoja komedija!“ Per daugiau nei dvi savaites buvo parodyta 15 spektaklių, tarp kurių – „Korniag“ teatro iš Baltarusijos šokio spektaklis „Latentiniai vyrai“ ir Balstogės Aleksandro Węgierko dramos teatro „Revizorius“ pagal Nikolajaus Gogolio komediją (rež. Jacek Labrzyk). Deja, lenkų spektaklio, kuris daugeliui paliko įspūdį, pamatyti nepavyko, tačiau kūrėjų žodžiai programėlėje intrigavo ir atrodė iškalbingi: „Tikrasis Gogolio komedijos herojus yra baimė. Praradimo baimė. „Svetimo“ baimė. Mes nuolat ieškome priešų ir puoselėjame savo baimes, kurių pagrindas yra mūsų pačių rūpesčiai ir silpnybės. Ko šiandien bijo lenkai? Kokį Revizorių sau jie sukurs šį kartą?“
 
Apie festivalio sumanymą ir specifiką rašiau pernykštėje „Lietuvos scenoje“ (Nr. 4). Buvau maloniai nustebinta, kad organizatoriai pakvietė ir šįmet. Prisipažinsiu, važiuoju čia ne tik pažiūrėti nematytų mūsų teatrų spektaklių, bet ir pamatyti, kaip tie spektakliai atrodo ne savose scenose, kaip juos vertina kiti žiūrovai, apskritai – kas yra komedija ir kodėl šis žanras, šiandien gerokai pasikeitęs, vis dar reikalingas, o gal kaip tik jo laikas praėjo? Gal mes, kitaip nei lenkai, atsisveikinome su mūsų baimėmis ir nebeturime jokių silpnybių, kad ne tik iš jų pasijuoktume, bet ir ieškotume jų priežasčių? Iš smalsumo perskaitau Vilniaus mažajame teatre Gabrielės Tuminaitės statyto Nikolajaus Erdmano „Savižudžio“ anonsą: „Erdmano pjesė išsako, labai tiksliai įvardija baimes. Ji tinkama ieškančiam ir trokštančiam dvasinio apsivalymo, išsilaisvinimo nuo baimės, nekokybiškų žmonių santykių, negatyvios informacijos srauto“; taip pat Rusų dramos teatre Rolando Atkočiūno statyto Michailo Bulgakovo „Zoikos buto“ reklaminį aprašą: „Kostiumuotų intermedijų kaleidoskopas, gyvenimiškų paradoksų virtinė ir groteskiški charakteriai – visa tai atspindi prieškario sovietinės Rusijos NEP-o (Naujosios ekonominės politikos) laikotarpį, t.y. trumpą laisvosios rinkos suklestėjimo periodą. Tuomet ypatingo polėkio žmonės, nujausdami atokvėpio laikinumą, stačia galva nerdavo į beatodairiškų pramogų ir aistrų siautulį, apie tai ir šios komedijos siužetas...“ Pasirodo, įžvelgiame tiesiogines sąsajas ir galėtume kalbėti apie mūsų baimes, apie savo dabarties jausenas, tačiau vis tiek gręžiamės į autoriaus ir pjesės laiką ir arba lipdome saloninius vodevilius, arba dar kartą modeliuojame teatro teatre klišes, kurios, nors ir sukelia juoką, taip ir lieka abstrakčiomis, geriau ar blogiau suvaidintomis teatrinėmis schemomis. Ar komedija mūsų scenose yra pasmerkta tik tolimoms ir nekaltoms aliuzijoms?
 
Spektaklius į Alytaus festivalį jo kvietimu atrenka patys teatrai. Ir nuo jų priklauso, kokie spektakliai bus parodyti, ar apskritai teatrai ką nors atveš. Festivalio pavadinimas daugelį supainioja – kai kuriems atrodo, kad komedijos jų repertuare nėra, kai kurie atveža net ir tokius spektaklius, kurie su komedija turi mažai ką bendro. Taip nutiko su šįmet rodyta Mario Fratti „Sesuo“, kurią Kauno mažajame teatre pastatė šviesios atminties jaunas režisierius Artūras Žukauskas, taip pat Šiaulių dramos teatro „Dibuku“, statytu Raimondo Banionio. Pernai laimėję geriausio spektaklio nominaciją (Marcelio Pagnolio „Duonkepio žmona“, geriausiu aktoriumi išrinktas Sigitas Jakubauskas), šįmet šiauliečiai pristatė naujausią darbą – „mistinę muzikinę dramą“ pagal rašytojo ir poeto Aleksejaus Tornovickio (Aleks Tarn, g. 1955) pjesę, kurtą garsiojo Simono An-skio (Šlomo Zeinvelio Rappoporto) „Dibuko“ motyvais. Tornovickis iš An-skio pasiskolino veikėjų vardus ir legendą apie dibuką, tačiau draminį veiksmą, nepaisant gausybės zongų, subuitino ir sutelkė į jaunutės Lėjos, į kurią persikelia jos mylimojo Choneno dvasia, išlaisvinimo intrigą. Deja, ir spektaklis, kuriame mirguliuoja vaizdo projekcijos (tai Šagalo paveikslai ar jų fragmentai, tai žydų geto kadrai), atmintį žadina kabantys antkapiai (scenografas Sergejus Bocullo), skamba kupinos nerimo dainos (kompozitorius Faustas Latėnas), neįveikia realistinės stilistikos, lieka „siužeto“ atpasakojimo lygmenyje.
 
Apskritai šįkart festivalyje rodyti Kauno dramos teatro „Tegyvuoja Bušonas“ pagal Jeano Dello ir Geraldo Sibleyro pjesę apie europinių lėšų panaudojimą miniatiūriniame kaimelyje (rež. Ričardas Vitkaitis), Panevėžio Juozo Miltinio teatro Jeano Poiret „Beprotiškas savaitgalis“ (rež. Albinas Kėleris) apie vyro, žmonos ir meilužės santykių trikampį, Cezario Graužinio ir „cezario grupės“ „Viskas arba nieko“, „Atviro rato“ „Meilė trims apelsinams“ pagal Carlo Gozzi (rež. Aidas Giniotis), Geraldo Sibleyro „Vėjas topolių viršūnėse“ (rež. Rolandas Atkočiūnas), „Domino“ teatro Floriano Zellero „Tiesa“ (rež. Marcinas Sławinskis), Šilutės kamerinio teatro „Antrininkas“ pagal Erico Elice’o ir Riger Rees pjesę (rež. Sergejus Paciukas) kėlė dvejopus įspūdžius. Viena vertus, tai labai skirtingi, įvairias lyrinės ar kaukių komedijos formas varijuojantys spektakliai, antra vertus, atsidūrę vienas šalia kito, išsidėliojo į virtinę vidutiniškų, inertiškų darbų, žadinusių ne juoką, o greičiau nusivylimą. Kartais tikrai sunku pasakyti, kodėl vienas ar kitas kūrinys patraukė statytojų dėmesį – ar todėl, kad suviliojo šmaikštūs ir lengvai įgyvendinami pjesių dialogai, ar jis patenkino pačių kūrėjų, aktorių poreikius. Pavyzdžiui, „Bušonas“ ir „Beprotiškas savaitgalis“ – ne pirmus metus rodomi režisūriniai aktorių darbai, ir abu galėtų žaižaruoti lengvumu, išmone ir azartu, tačiau nors pirmasis ir išlaiko tam tikrą meninę formą, kuria nedviprasmiškas sąsajas, antrasis atrodo tarsi atkeliavęs iš apdulkėjusių teatro sandėlių – štampų rinkinys murzino scenovaizdžio fone. Be to, tai, kas smagu ir linksma patiems kūrėjams, pavyzdžiui, spektakliuose „Viskas arba nieko“ arba „Meilė trims apelsinams“, kelia nuobodulį įsivaizduojamų aliuzijų ar numanomų nuorodų nesuprantantiems žiūrovams. Visa tai tik patvirtina, kad komedija – labai įnoringas žanras, o kūrybos džiaugsmas ar artistiškumas gali turėti net atvirkštinį poveikį.
 
Kad ir kaip būtų, festivalio kontekste Algirdo Latėno Jaunimo teatre statytos Žemaitės „Trys mylimos“ ir Nacionalinio dramos teatre Pauliaus Ignatavičiaus režisuota Mindaugo Nastaravičiaus „Demokratija“ virto savotiškomis komedijos galimybių ribomis – šviesios ir nuskaidrinančios, kur juoką įskelia ne tik nacionalinio charakterio ypatumai, bet ir nešabloniškai, muzikaliai ir tarmiškai prakalbintas atmintinai žinomas tekstas, ir tamsios, keliančios siaubą, nes čia humoras neatsiejamas nuo kasdienę tikrovę persmelkusio ir žmogaus pavidalą deformavusio absurdo. Būtent festivalis man reabilitavo „Demokratiją“: iki šiol ausis rėžusi necenzūrinė kalba, ryškūs tipai, suvelta ir pritempta situacija, juolab nevaldoma agresija ir įtūžis, tampantys varomąja veiksmo jėga, virto svarbiausiais jos privalumais greta „politiškai korektiškų“, žaidžiančių ir užsižaidžiančių kitų spektaklių. Tiesa, tai, kad itin aštri „Demokratijos“ intonacija ne visiems priimtina, parodė festivalio komisijos apdovanojimai – geriausiu šiųmečio festivalio režisieriumi ir spektakliu pripažinti Latėnas ir „Trys mylimos“ (čia vaidinanti Jonė Dambrauskaitė pelnė geriausios aktorės apdovanojimą; geriausiu aktoriumi išrinktas Algirdas Gradauskas, „Demokratijoje“ suvaidinęs elektriką Algį). Už „Tris mylimas“ daugiausia balsų atidavė ir labiausiai jiems patikusį spektaklį rinkę žiūrovai.
 
Festivalį pradėjo Alytaus miesto teatro aktorės Inesos Pilvelytės „Be adreso. Be pavadinimo“, statytas pagal Jurgio Kunčino autobiografinius apsakymus, apybraižas, eilėraščius. Užbaigė – Neringos Varnelytės ir Vitalijos Mockevičiūtės „Dzūkių vakaras“. Jautrus, jauno žmogaus brandos kelią pasakojantis spektaklis virto ir paties rašytojo, ir Alytaus miesto netolimos istorijos refleksija: aktoriai ir režisierė subtiliai ir juvelyriškai prisilietė prie šaknų, vaikystės, gimtųjų namų temos, tarsi sakytų, kad visko, ką atsinešame į pasaulį, kaip gyvename ir kuo tampame, šaltinis yra čia – vaikiškose svajonėse ir džiaugsmuose, pirmosiose nuoskaudose ir išbandymuose. Na o šmaikštusis „Dzūkių vakaras“, aktorėms tarmiškai pasakojant dzūkiškas sakmes ir legendas, virstant tai dviem kelis amžius žmonių pasaulį stebinčiomis ir viena su kita besikivirčijančiomis laumėmis, tai savo istorijų veikėjais, juolab palydint šiuos pasakojimus dainomis bei gyvai Dariaus Mockevičiaus ir Pauliaus Kovalenko atliekama muzika, įkvėpė tiek energijos, kad jos būtų užtekę dar ir trečiai festivalio savaitei. Gal tikrai dzūkai turi ypatingą humoro jausmą, kylantį iš pačios jų prigimties, dainų ir tautosakos, kad sugalvojo štai tokį, turbūt vienintelį pasaulyje komedijų festivalį?..
 
Komedija (kad ir kokios būtų šio žanro variacijos) neatsiejama nuo atpažinimo, už kažką ar prieš kažką suvienijančių emocijų. Garsioji finalinė Gogolio „Revizoriaus“ replika „Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės!“ šiandien kaip niekad aktuali – ji gali priartinti bet kokio laiko ir epochos kūrinį, suteikti jam naują turinį. Manyčiau, kad vienas Alytaus festivalio  tikslų – sugrąžinti komedijai jos tikrąją – kritinę – vertę, ir galima tik įsivaizduoti, kokiu galingu užtaisu festivalis virstų, jei po vienu stogu savaitei ar dviem sukviestų Lietuvos teatrus ne tik atpalaiduojančiam, bet ir mąstyti, vertinti skatinančiam juokui. Alytaus festivalis dar labai jaunas, dar tik ieško savo išskirtinumo ir savitumo tarp kitų regioninių renginių, juolab turi ir tiesioginį konkurentą – Dalios Tamulevičiūtės festivalį Varėnoje, kasmet besiplečiantį ir dauginantį ne tik rodomų spektaklių, bet ir kūrėjų apdovanojimų skaičių. Tad po pirmųjų išbandymų, įrodžiusių, kad „Tegyvuoja komedija!“ reikalinga, turėtų ateiti ir paties festivalio apsisprendimo laikas – ar jis tik tenkins žiūrovų lūkesčius, ar atvirkščiai, žadins naujas ir netikėtas patirtis.

 

„Trys mylimos“. Z. Stankevičienės nuotr.
„Trys mylimos“. Z. Stankevičienės nuotr.
„Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
„Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
„Dzūkių vakaras“. Festivalio rengėjų nuotr.
„Dzūkių vakaras“. Festivalio rengėjų nuotr.
Be pavadinimo. Festivalio rengėjų nuotr.
Be pavadinimo. Festivalio rengėjų nuotr.