7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Skrajojimai po prisiminimų laukus

Šiųmetinės „Scanoramos“ lietuviškų dokumentinių pilnametražių filmų premjeros gana tiksliai diagnozuoja lietuvių kino būseną. Jis blaškosi tarp originalios, kadaise būtent su lietuvių dokumentiniu kinu tapatintos estetikos ir labiau mūsų laikams suprantamos poetikos, žvalgosi į pasaulines madas, ieško naujų herojų ir naujų istorijų.

 
Pasirinkęs krikščioniško krikšto temą, Audrius Stonys „Avinėlio vartuose“, regis, norėjo grįžti į tuos laikus, kai lietuvių dokumentinis kinas kūrė giliamintiškas ir poetiškas metaforas. Sumanytas kaip kelionė prie vieno svarbiausių sakramentų šaknų, filmas, deja, daugiažodžiauja net ir vaizdais. Filme gausu šventyklų – pačių seniausių ir žemaitiškų, dvasininkų – stačiatikių ir katalikų, tikinčiųjų – įvairių rasių, lyčių, odos spalvos, amžiaus. Daug nuorodų į krikščionišką kultūrą – aramėjų kalba giedama giesmė, virpanti žvakės liepsna, klasikiniai paveikslai, bažnyčių interjerai... Regis, tie vaizdai turi padėti pasijusti svarbaus įvykio – krikšto epicentre. Bet susidūrimas su esminiais būties klausimais, kuriuos simbolizuoja krikštas, neįvyksta. Įtariu, taip atsitiko todėl, kad atsivėrimas krikštui yra stebuklas, kurio negalima numatyti, o gal net ir užfiksuoti. Todėl sumanytos kaip labai svarbios filmui lietuvių vaikų krikšto scenos pirmiausia dvelkia pigiu mėgėjišku spektakliu, kurių veikėjai – kunigai, vienuoliai, krikštijamųjų šeimų nariai – vaidina prastai, o krikštijamieji nelabai suvokia, kas vyksta iš tikrųjų, tačiau bent nevaidina „dvasingų“. Užtat tai leidžia operatoriui Laisvūnui Karveliui nufilmuoti daug „poetiškų“, saldžių kadrų.

tė, Meistras ir Tatjana, Vitas Luckus, Tatjana Luckienė-Aldag, Antanas Sutkus

Lengvas chaosas yra mokyklos privalumas

Manau, kad mano menininkų kartoje (Gedimino Urbono, Deimanto Narkevičiaus, Artūro Railos ir kitų) buvo daugiau antagonizmo. Jeigu tapai, esi prieš tuos, o jei filmuoji – prieš anuos. Dabar taip nėra, labai sėkmingai galima ir tapyti, ir performansus daryti. Dažniausiai geri šiuolaikiniai menininkai gerai ir tapo – jų galvose nėra priešiškumo.
 
Mes stengiamės palaikyti pusiausvyrą. Aišku, šiuolaikinio meno labai sunku mokyti. Jis atsispiria nuo filosofijos, meno istorijos, tam tikrų „ore tvyrančių“ idėjų. O mokiniai juk nestudijuoja filosofijos, konteksto nežino. Todėl reikia rasti kitą būdą, šiuolaikinio meno raiškos priemonę, kuri atitiktų jų lygį, mąstymą. Kita vertus, tapyba, grafika, grynieji, negrynieji menai – nebūtinai svarbiausia, daug kas priklauso nuo pasaulėžiūros. Tapytojas, grafikas gali būti didesnis postmodernistas nei videomenininkas. Svarbu ne medijos, o kokį požiūrį jos reprezentuoja.

Vaikai rūsyje

Paulina Pukytė vėl Vilniuje... ir vėl seka prieškalėdines fėjų pasakas. Šįkart, manding, ji labai įmantriai ir elegantiškai sugretina anonimiškas XX a. 7–8-ojo dešimtmečių fotografijas ir senąsias (tikrąsias?) fundamentalaus absurdo bei draminės mistikos nestokojančias Raudonkepurės, Alisos Stebuklų šalyje ar Tvin Pykso istorijas.
 
Dvylika kūrinių (gal mėnesiai? gal juodvarniai?), pasklidusių ekspozicinėje erdvėje, taip įtikina, kad atrodo kaip ką tik atrasti iki šiol šimtmečius menančiose mūro sienose tūnoję vaizdiniai. „Mergaitėms ir berniukams“ ypač pritiko rūsio patalpos ir net muziejaus palikti reliktai (pvz., prakartėlės avinėlis tamsiame kampe). Tai išties nepamainoma įtaigaus siaubo anekdoto apie „Juodąją ranką“ preliudija.
 
Man smalsu, ar rasiu priekabių, kurių taip dažnai kitų parodose aptinka kritiškoji Pukytė. Galbūt dėl to, kad ėjau itin draugiškai ir sentimentaliai nusiteikusi, nieko bloga neradau. Ar viskas aišku, apie ką ir kaip? Nėra jokių abejonių – autorė parengė trumpą, bet gana išsamų parodos pristatymą, kurį lengvai randame ekspozicijų salėje ir internete. Čia sudėti ir sumanymo raktiniai žodžiai, ir atskirą pasakojimą kuriantys kūrinių pavadinimai, ir darbų techniniai parametrai, ir šešios idėjinės nuostatos. Tiesiog pavyzdinis parodos aprašas (tiesa, vienoje internetinėje versijoje sušokčiojo kūrinių sąrašas)... Tad paprasčiausiai paieškosiu Pukytės suformuluotų užuominų ir savo asmeninės patirties sankirtų.

Patikimoji

Muzikavimo ansamblyje esmė, kaip žinia, yra jo narių lygiavertiškumas, susiklausymas, bendrystė, kai dėl trokštamo meninio rezultato paaukojama individualybės raiška, kuo gali pasipuikuoti solistai. Dažniausiai pažindami ansamblį kaip vienetą, retai atkreipiame dėmesį į kiekvieną jo narį atskirai, nebent jis nuolat koncertuoja ir kaip solistas. Pianistę Ireną Uss-Armonienę įprasta matyti scenoje su muzikavimo partneriais, įprasta sutikti Muzikos ir teatro akademijoje, kur ji yra ilgametė profesorė, Koncertmeisterio katedros vedėja, išgirsti, jog vėl išvyksta vesti interpretacijos meistriškumo kursų, tačiau dėmesiu atlikėja nelepinama. Todėl vis dėlto smagu pasinaudoti gražia jos švenčiamo jubiliejaus proga ir pažvelgti į vieną nekasdienišką koncertą Taikomosios dailės muziejuje, išsiskiriantį kažkokiu ypatingu nuoširdumu, atsakingumu ir šventiška nuotaika, kurią ryškiausiai spinduliavo jubiliatė.
 
Nors Irena Uss-Armonienė buvo daugelio žymių Lietuvos atlikėjų partnerė, yra grojusi su orkestrais, Valstybiniu Vilniaus kvartetu, koncertavusi daugelyje pasaulio šalių, galima sakyti, jog visą savo sceninį gyvenimą pašventė šeimai tikrąja šio žodžio prasme – ansambliui, su kurio nariais daugiausiai koncertuoja ir yra žinoma kaip darnaus šeimyninio dueto Armonas–Uss ir Armonų trio narė. Tai su jais atlikta daugybė lietuvių autorių premjerų, dalyvauta prestižiniuose Lietuvos, Vokietijos, Rusijos festivaliuose, grota daugelyje Europos šalių, įrašyta muzika Lietuvos ir užsienio radijų fondams. Ir šįkart pianistei talkino šeimos nariai, žinomi muzikai, LMTA profesoriai – violončelininkas Rimantas Armonas, jo sesuo smuikininkė Ingrida Armonaitė ir iš Vokietijos atvykęs sūnus, „Trio Enescu“ narys, violončelininkas Edvardas Armonas – beje, visi profesijai pasirinkę styginius instrumentus, tarsi nedrįsdami įžengti į užimtą „pianistinę teritoriją“. Tiesa, I. Uss šeima pasižymi dar platesniu muzikiniu kontekstu. Išsami atlikėjos biografija buvo pateikta koncerto programoje, iš kurios nežinantys galėjo sužinoti, jog Irena Uss gimė ir augo Kaune, muzikų šeimoje. Jos motina Ana Turovska-Ūsienė – garsi dainavimo pedagogė, išugdžiusi būrį žymių dainininkų, brolis Aveniras Ūsas – pianistas, ketvirtį amžiaus vadovavęs J. Naujalio muzikos gimnazijai, dėdė Viktoras Turovskis – iškilus choro dirigentas, nusipelnęs meno veikėjas, choro „Vilija“ įkūrėjas ir ilgametis vadovas.

Paroda, prilygstanti spektakliui

2014-uosius paskelbus Teatrų metais, buvo siekiama paskatinti teatrus pastatyti daugiau spektaklių ir parodyti nors po vieną žiūrovams nemokamai. Sutapimas lėmė, kad Vilniaus dailės akademijoje profesionalius scenografus rengianti katedra šiemet paminėjo 85-metį ir, tarytum atsiliepdama į raginimą, spalio mėnesį ekspozicijų salėje „Titanikas“ žiūrovus pakvietė į katedros studentų, teatro dailę studijuojančių svečių iš Prahos muzikos akademijos ir Poznanės menų universiteto darbų parodą. Ekspozicija ne tik parodė scenografijos nueito kelio pokyčius, pademonstravo aukštą meninį kūrinių lygį, bet sykiu blykstelėjo teatro dailei būdinga veiksmo laukimo nuojauta ir patraukliai pateikta medžiaga. Paroda ir eksponavimo ekspresija, netikėtumu, ir kūrinių įvairove labiau panėšėjo į gyvą spektaklį nei į statišką paveikslų ir trimačių objektų ekspoziciją.

In memoriam

2014  m. lapkričio 19 d. netekome architektūros profesoriaus, rekreacinės architektūros mokyklos Lietuvoje kūrėjo Vlado Stausko, save vadinusio architektūros Don Kichotu.

Architektas, urbanistas, mokslininkas, pedagogas – profesoriaus Vlado Stausko veikla pasklidusi itin plačioje architektūros sričių erdvėje. Bene daugiausia dėmesio jis skyrė rekreacinei architektūrai, rekreacinių zonų bei pastatų problematikai. Su pajūrio zonos klausimais siejosi profesoriaus daktaro bei habilitacinis darbai (1967 ir 1985 m.), savo teoriniuose darbuose jis padėjo pagrindą rekreacinių sistemų teorinei analizei, suformulavo pačią „rekreacinės architektūros“ sampratą. Taip pat jis vadovavo rekreacinės ir landšafto architektūros sektoriui Architektūros ir statybos institute. Kraštovaizdį savo moksliniuose darbuose V. Stauskas interpretavo gana plačiai, siedamas su „kraštotvarka“, kurią suprato kaip „geografijos ir architektūros metodų lydinį“. Jam rūpėjo praktinei veiklai artimi kraštovaizdžio panaudojimo, išsaugojimo ir vertės klausimai. Jis akcentavo idėją, kad estetinis kraštovaizdžio potencialas toks pat svarbus kaip ir fizinis.

Už banalybės ribų

Kartais susimąstau, kokį epitetą reikėtų pritaikyti Lietuvos kino pasaulį reguliariai užgriūnančių valentinų, žmonų, blindų ir geriau meluojančių moterų gamintojams, nes vadinti juos kūrėjais sunku. Būtų galima (gražiai) juos apibūdinti žodžiais „banalybės meistrai“, bet iki meistrystės jiems dar toli. O dėl banalybės... Panašu, kad dominuojanti filmų gamybos įmonė „Tauras Films“ kirviu jau prakirto banalybės dugną ir atvėrė skylę į naujas begalinio primityvo erdves. Vietos čia užteks visiems norintiems. Ilgam. Belaukdama seanso ir žiūrėdama naujų filmų anonsus mačiau, kad įmonė jau nusičiupo ir sausio 13-osios temą. Neabejoju, kad bus dar vienas patriotizmą skatinantis nacionalinis šedevras. Juk svarbiausia – kad liaudis eitų.
Žiūrėdama į ekrane šmėžuojantį naują gaminį „Pakeliui“ (Lietuva, 2014) bandžiau sugalvoti nors vieną priežastį, dėl kurios kažkas turėtų norėti jį pasižiūrėti. Sugalvojau vieną – moterys turbūt eis pamatyti pagrindinio vaidmens atlikėjo Manto Jankavičiaus. Man jis nepatinka. Todėl per peržiūrą beliko svarstyti, kodėl akivaizdžiai savo verslumu įtikėję pagrindiniai filmo gamintojai – istorijos autorius (ne scenaristas) bei prodiuseris Žilvinas Naujokas ir režisierius Ričardas Marcinkus – laiko Lietuvos žiūrovus visiškais idiotais.

Apie gyvenimo linksmumą

Kaune vykusios peripetijos – savivaldybės ir teatralų nesutarimai, Kauno pantomimos teatro ir šokio teatro „Aura“ sujungimas – atrodė kaip išties didelė nelaimė ir pantomimos teatrui, ir „Aurai“. Kai jau lyg ir buvo galima grįžti į vėžes, griebtis darbo ir pamiršti savivaldybės pokštus, išsilakstė pagrindiniai „Auros“ šokėjai (kas į užsienį, kas dirbti savarankiškai) ir teko performuoti trupę. Kaip teatras susitvarkė su šia bėda, buvo galima pamatyti jo rengiamame festivalyje „Aura ’24“ Kaune. O visai neseniai tokia proga suteikta ir vilniečiams: lapkričio 18 d. „Menų spaustuvėje“ „Aura“ parodė naujausią savo spektaklį „Curricula vitarum-CVs-Gyvenimo aprašymai“.
 
Spektaklio choreografas iš Vokietijos Paulas Hessas pirmasis sukūrė spektaklį su naujai surinkta tarptautine trupe (Daniel Medeiros, Ema Nedobežkina, Paulius Prievelis, Gintarė Ščavinskaitė, Anna Karen Gonzalez, Alfredo Flores Ayon, Israel Ismael Infante Salazar, Kyrie Oda). Spektaklio metu buvo nesunku pajusti, kad choreografas suteikė šokėjams laisvę improvizuoti ir žaisti savo sukonstruotose ribose: žaismingi, linksmi, vaidinantys šokėjai scenoje ne tik stengėsi atlikti jiems suformuluotas užduotis, bet ir bendravo. Netgi šokdami tikslumo, sinchroniškumo reikalaujančias kombinacijas. Ši nauja trupė pasirodė labai jaunatviška ir dar kiek vaikiška: žaidžianti, lengvai flirtuojanti, kad pažintų vieni kitus, prisijaukintų žiūrovus ir pradėtų šokti kartu.

Keletas minčių iš gerumo antologijos

Filmo antraštė kiek trikdo, nes prasideda žodeliu nėra, besiribojančiu su nebūtimi. Nėra laiko gerumui? Pavadinimui įsriegtas semantinis paradoksas raitosi it vijoklis, o įsižiūrėjus lyg toteminis žaltys prašliaužia Monikos sukurtu Žebriūnų šeimos fotokoliažu: iš nuleistų akių gelmės, per rankos linkį link gretimo atvaizdo, per Ūlos nuogą baltą ranką dramatiškai juodame fone, aplenkdamas saugiai apgaubtą apolonišką altą, slysteli sidabrine stryko strėle ir akių žvilgsniu tuoj šauna į viršų; atremtas stabtelėjusios ir sustingusios vaškinės Damos (Onegino Tatjanos?) žvilgsnio, lengvu rankos paliepimu įkrenta į netikėtą ir graudžiai komišką puotos sceną lietuviškoj paežerėj, akimirksniu išsklaidžiusią mistifikacijos rimtį: pakibusio butaforiniame „Velnio nuotakos“ Dangaus soste, bejėgiškai įstrigusio nesvarumo būklėje Žebriūno rankų – sparnų mostas... Aukščiau tik dangus.
 
„Man labai svarbu, kas tu buvai, iš kur tu kilęs, ką tu veikei, ką garbinai. Ir visiems turbūt svarbu savos šaknys, ne vien tėvų, bet ir tautos. Pasąmonėje tie archetipai. Mes turime tūkstančių metų archetipų dalelytes savyje – moralės, mąstymo... Įsivaizduoji, koks sandėlis yra žmogus! Menininkams tai yra turtas. Kai kurie tą savo sandėlį sugeba praverti. Tuo ir skiriasi, man atrodo, menininkai nuo nemenininkų arba prijaučiančių“, – Arūno Žebriūno mintis užrašė Rūta Oginskaitė.

Kino naujienos trumpai

Šeštadienį Bydgoščiuje (Lenkija) baigėsi „Camerimage“ – festivalis, kuriame vertinami operatoriai. Šiemet jo apdovanojimai atiteko operatoriams, mokantiems kurti metaforas. Svarbiausiu festivalio prizu „Auksinė rupūžė“ šiemet apdovanotas rusų operatorius Michailas Kričmanas, nufilmavęs Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“. Šis filmas jau yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų. Rusija filmą šiemet pristatė „Oskarui“.
 
Kričmanas yra savito Zviagincevo stiliaus bendraautoris – kartu jie kūrė „Sugrįžimą“, „Išnykimą“, „Jeleną“. Zviagincevas mano, kad „Kričmano akys mato tai, kas nematoma“. Pats Kričmanas yra sakęs, kad operatoriumi nutarė tapti pamatęs Dariuso Kjondji nufilmuotą Davido Fincherio filmą „Septyni“. „Leviatanas“ kurtas Kolos pusiasalyje, kai naktis ten truko tris valandas. Filme dominuoja pilka ir žydra spalvos.
 
Kričmanas dirba su Vera Storoževa, Pavelu Lunginu, Aleksejumi Fedorčenka, šiemet „Scanoramos“ žiūrovai galėjo matyti jo nufilmuotą Liv Ullmann „Freken Juliją“.
PUSLAPIS
IŠ
1003