Televizijose kaip ir kino teatre – dauguma filmų amerikietiški. Kitaip nei lietuviai, kurie komerciniu kinu laiko tik kvailus filmus kvailiems žiūrovams (nes yra įsitikinę, kad tokių – dauguma), amerikiečiai aštrias, socialines ir politines temas sugeba perkelti į filmus, kurių tikrai nepavadinsi arthouse. Tokie filmai vis primena apie vertybes ir moralines nuostatas, be kurių žmonės negalėtų gyventi. Šis amerikiečių kino užsispyrimas vertas pagarbos.
TV3 šįvakar (28 d. 22.40) primins Kathryn Bigelow filmą „Taikinys Nr. 1“ (2012) apie Osamos bin Ladeno paieškas, kurios sėkmingai baigėsi 2011-ųjų gegužę (beje, režisierė pranešė kursianti filmą vos po poros dienų). Didžiausio žmonijos priešo paieškų koordinatorė – trapi moteris Maja (Jessica Chastain). Teroristo paieškų operacija – visas moters gyvenimas, todėl ji nenori taikstytis su savo kolegomis – CŽV biurokratais, bet liudininkų kankinimas, regis, jai visai priimtinas, nes taip galima greičiau pasiekti rezultatą. Bigelow neidealizuoja specialiųjų tarnybų, bet karas yra karas. Kad galiausiai monstrą suranda moteris – taip pat svarbu, juk filmo herojai vyrai į Mają žiūri iš aukšto, kaip, matyt, į režisierę žiūrėjo Holivudo vyrai, kol ji gavo „Oskarą“.
Rogerio Donaldsono „Rekrūtas“ (TV3, 29 d. 01.35) pasirodė 2003-iaisiais, praėjus dvejiems metams po to, kai bin Ladeno teroristai užpuolė Pasaulio prekybos centrą ir kai slaptosios tarnybos vėl tapo svarbia amerikiečių kino tema. „Rekrūto“ herojus Džeimsas Kleitonas (Colin Farell) atkreipė CŽV dėmesį, nes yra patyręs talentingas programišius. Slaptosios tarnybos pasinaudojo ir tuo, kad Džeimso tėvas paslaptingai žuvo Lotynų Amerikoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje ir sūnus norėtų išsiaiškinti, kas atsitiko iš tikrųjų. Džeimsas patenka į rekrūtų treniruočių lagerį, kur jo treneriu bus Volteris Berkas (Al Pacino). Netrukus jis įsitikina, kokie aktualūs Volterio nuolat kartojami CŽV lozungai: „Niekuo nepasitikėk“ ir „Niekas nėra toks, koks atrodo“.
Holivudo burtininkai sugeba kiekvieną erdvę paversti beveik mitine, tad plyšys tarp tikrovės ir fantazijos panašiuose filmuose vis dėlto nėra toks didelis. Tuo, matyt, pasinaudojo ir filmo „Džonas Karteris“ (TV3, 29 d. 23 val.) režisierius Andrew Stantonas, perkeldamas į ekraną Edgaro Rice’o Burroughso 1912 m. parašytą „Marso kunigaikštytę“. Filmo herojus – Pilietinio karo veteranas amerikietis (Taylor Kitsch) – prieš savo valią atsiduria Marse. Iki „Džono Karterio“ tik animacinius filmus kūręs Stantonas į šį filmą atnešė naivų, sakyčiau, net senamadišką disnėjišką požiūrį į abu – Žemės ir Marso pasaulius. Beje, šis filmas apie gėrio ir blogio kovą tolimoje planetoje skirtas Steve’o Jobso atminimui.
Panašius superdidvyrius vis dar vaidina Tomas Cruise’as. Camerono Crowe filme „Vanilinis dangus“ (TV1, šįvakar, 28 d. 23.10) Cruise’as vaidina Deividą, kuris turėjo viską – pinigus, leidybos namus, brangų automobilį ir butą, draugą rašytoją ir net priešų bei tapo meilės trikampio objektu. Deividas įsimylėjo geriausio draugo merginą (Penelope Cruz), tad buvusi meilužė (Cameron Diaz) nusprendė su juo pasivažinėti. Iš komos Deividas atsibudo subjaurotu veidu. Prašom nesijuokti – Cruise’o Deividas filme prisidengia „estetiniu protezu“ (plastinė chirurgija Amerikoje juk klesti), bet jo gyvenimas virsta košmaru, o filmas – užuomina, kad egzistuoja ir kitos realybės.
„Vanilinis dangus“ – dar vienas Holivudo bandymas adaptuoti sėkmingo europietiško filmo siužetą. Tačiau Alejandro Amenábaro filme „Atverk akis“ (1997) nuskambėjęs kvietimas pažvelgti į tikrovę kitaip Cruise’o personažui visiškai netinka, juolab kad mąstantį žmogų jis primena tik tada, kai veidą uždengia kaukė.
Žurnalistė ir rašytoja Elisabeth Gilbert egzistuoja iš tikrųjų. Kino heroje ji tapo po to, kai parašė knygą „Valgyk, melskis, mylėk“, kurioje papasakojo savo gyvenimo kelionę iš taško A (vyras, namas užmiestyje, gerai apmokamas darbas) į tašką B – begalinį gyvenimo džiaugsmą. Pakeliui buvo skyrybos, depresija, prarastas namas, Italija, kur Elizabeth išmoko mėgautis gyvenimu bei maistu ir nejausti kaltės, Indija, kur ji išmoko medituoti, ir Balio sala, kur sutiko idealų meilužį. Ryano Murphy filme „Valgyk, melskis, mylėk“ (LNK, šįvakar, 28 d. 23 val.) didvyrišką veikėją, suradusią universalų laimės receptą ir pasidalijusią juo su visomis savarankiškai tokio rasti nesugebančiomis moterimis, suvaidino Julia Roberts. Aš į ją galiu žiūrėti net tada, kai ji dvi valandas valgo, meldžiasi, verkia ir mylisi su Javieru Bardemu.
Bijau, kad kiti mieliau pasirinks tą pačią valandą per BTV (28 d. 23 val.) rodomas Jake’o Westo „Šuniškas dienas“, pasakojančias apie vyrų kompaniją, kuri nusprendė praleisti savaitgalį už miesto – vienas iš jų taip pat negali atsigauti po skyrybų. Netrukus vyrai patenka į kaimą, kur gyvena tik moterys. Jos liko gyvos po to, kai virš galvų buvo išbarstytos eksperimentinės cheminės medžiagos. Moterys tapo kanibalėmis, jos nekenčia vyrų.
Kad ir kokios juokingos būtų „Šuniškos dienos“, siūlau nepamiršti tikros siaubo komedijos – 1984 m. sukurtų ir dabar jau klasika vadinamų Joe Dante’s „Gremlinų“ (BTV, gruodžio 4 d. 21.30). Filmo veiksmas perkels į mažą Amerikos miestelį, į kurį iš kelionės sugrįžta visokių nereikalingų daiktų išradėjas Rendas. Iš kelionės jis atvežė kalėdinę dovaną sūnui – mažą minkštą gyvūnėlį Mogvėjų. Jį pardavęs senas kinas perspėjo, kad Mogvėjaus negalima laistyti vandeniu, maitinti vidurnaktį ir palikti saulės šviesoje. Žinoma, kad Rendas pažeis tuos nurodymus ir netrukus miestelį užpuls baisių gremlinų gauja, kurie naikina viską, kas pasitaiko jų kelyje.
Ši iš pirmo žvilgsnio banali ir nuspėjama istorija turi ir vieną svarbią potekstę, kuri atsiranda tada, kai gremlinai ima mėgdžioti žmones. Jie rūko, mušasi, kino teatre valgo spragėsius, triukšmauja, o vienas net klasikiniu ekshibicionisto gestu praskleidžia savo apsiaustą. Taip filmas sufleruoja, kad kiekviena kultūra turi tokias pabaisas, kokias sukūrė pati.
