Paskutinis „Oskarų“ nominantų „Geriausio filmo užsienio kalba“ kategorijoje atrankos etapas vyks sausio 9–11 dienomis. Tada ir paaiškės, kokie 5 filmai tapo „Oskarų“ nominantais. Juos rinks iš 9 trumpojo sąrašo finalininkų, kurie paaiškėjo gruodžio pabaigoje. Tai Georgi Ovašvili „Kukurūzų sala“ (Gruzija), Estijai atstovaujantys Zazos Urušadzės „Mandarinai“, Pawelo Pawlikowskio „Ida“ (Lenkija, Danija), Rubeno Östlundo „Force majeure“ (Švedija), Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviafan“, Rusija), Abderrahmane’o Sissako „Timbuktu“ (Mauritanija), Paulos van der Oest „Kaltinamoji“ („Accused“, „Lucia de B.“, Olandija), Damiáno Szifróno „Laukinės istorijos“ („Relatos salvajes“, Argentina) ir Alberto Arvelo „Išlaisvintojas“ („Libertador“, Venesuela). „Kukurūzų salą“ ir „Mandarinus“ pernai parodė „Scanorama“ ir „Kino pavasaris“, „Idą“ ir „Force majeure“ vis dar galima pamatyti Lietuvos kino teatruose. „Oskarų“ savininkai paaiškės vasario 22 d.
Prancūzų kinui 2014-ieji buvo geri
Prancūzai džiaugiasi praėjusiai kino metais – kino teatrus aplankė 208 milijonai žiūrovų. Palyginus su 2013 m., pajamos išaugo 7,7 procentais ir didžiąją jų dalį sudarė prancūziški filmai, apskritai prancūziškoji kino rinkos dalis pastaraisiais metais auga. Žinoma, JAV filmai išlieka lankomiausi, bet jie sudaro „tik“ 45,1 procentą. Pasak Nacionalinio kino centro (CNC), pernykščiai metai – vienas geriausių rodiklių per pastaruosius 47 metus (1967 m. kino teatruose apsilankė 211,5, 2011 m. – 217,2 milijonai žiūrovų).
Didžiausio prancūzų susidomėjimo sulaukė kelios komedijos. Philippe’o de Chauverono „Kuo nusikaltome gerajam Dievui?“ („Qu’est-ce qu’on a fait au Bon Dieu?“) pasakoja apie turtingą provincijos katalikų buržua šeimą, kurios viltys pagaliau ištekinti jaunėlę dukterį už kataliko pildosi, nes vyriausia ištekėjo už musulmono, antroji – už žydo, trečioji – už kino. Paaiškėja, kad būsimas žentas katalikas yra juodaodis... Dany Boono komedijos „Superhipohondrikas“ („Supercondriaque“) herojus yra keturiasdešimtmetis vienišius, kuriam geriausias draugas gydytojas nori padėti atsikratyti įsivaizduojamų ligų ir rasti gyvenimo moterį. Kad taip atsitiktų, vienišius privalo užsiregistruoti pažinčių tinklalapyje, pradėti sportuoti, išmokti elgtis su moterimis. Metų pabaigoje prancūzus labiausiai sužavėjo Erico Lartigau filmas „Beljė šeima“ („La Famille Bélier“). Šioje šeimoje visi yra kurtieji, išskyrus šešiolikmetę Polą. Ji ir tėvų vertėja, ir padėjėja, tvarkant šeimos fermos reikalus. Vieną dieną mergina sužino, kad turi nuostabų balsą ir nusprendžia dalyvauti konkurse.
Lenkų atsakas filmui „Viešbutis „Didysis Budapeštas“
Sausio 23 d. Lenkijos ekranuose pasirodys apie 24 milijonus zlotų kainavęs Łukaszo Barczyko filmas „Ispaniškas gripas“ („Hiszpanka“). Tokio brangaus reginio lenkų kine jau seniai nebuvo: jame vaidina aktoriai iš Holivudo, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, batalines scenas filmavo iškart šešios kameros, jose vaidino per 2 tūkstančius statistų, per dvejus metus buvo nufilmuota 5 tūkstančiai kadrų, iš šešių Europos valstybių atvežta šimtas kostiumų, filme „vaidino“ 40 retro automobilių ir 50 karietų. Kartu tai ironiškas, provokuojantis, panardintas į masinės vaizduotės pasaulį filmas, kuris, be abejo, papiktins ne vieną patriotą. „Ispanišką gripą“ sukūręs Barczykas iki tol kūrė kameriškus filmus. Viename jų – provokuojančiame „Italiani“ – šiuolaikinį Hamletą suvaidino garsus teatro režisierius Krzysztofas Warlikowskis.
„Ispaniško gripo“ scenarijus laimėjo filmo apie vienintelį pavykusį lenkų sukilimą konkursą. Tačiau sukilimas rodomas tik filmo pabaigoje, nes iš tikrųjų „Ispaniškas gripas“ kalba apie lenkų požiūrį į istoriją ir siekį ją nuolat mitologizuoti. Todėl nenuostabu, kad pirmuoju smuiku filme groja magija, o tiksliau – du telepatijos meistrai: lenkų įdarbintas Rudolfas Funkas (Artur Krajewski) ir su prūsais bendradarbiaujantis daktaras Abuzė (Crispin Glover). Jie kaunasi dėl netrukus Lenkijos prezidentu tapsiančio pasaulinio garso pianisto Ignacy Paderewskio, kuris visaip bando prasibrauti į Lenkiją. Žinoma, magai kovoja ir tarpusavyje, nors iš tikrųjų jie tampo istorijos siūlelius ir apgaudinėja patriotizmo įkarščio apsėstus lenkus. Pagrindinį pianisto ir politiko Paderewskio vaidmenį filme sukūrė Janas Fryczas.
„Ispaniškame gripe“ pasakojama apie svarbius 1918 metų, kai Lenkija atgavo nepriklausomybę, įvykius – dramatiškas pianisto Ignacy Jano Paderewskio atvykimo į Poznanę aplinkybes, apie žmones, kurie rengė Didžiosios Lenkijos sukilimą, jame kovojo ir laimėjo. Filme personažai – realūs ir išgalvoti. Tarp jų – į mistiką ir spiritizmą panirę lenkų teosofai, Poznanės verslininkai, kariškiai bei politikai, planuojantys Lenkijos nepriklausomybę. Pasak filmo kūrėjų, filme rodoma kova už Lenkiją – ne tik už lenkų tėvynę, bet ir naujųjų laikų ženklą, už šalį, kuri taps naujosios Europos santarvės ženklu.
Barczyko filmą įkvėpė vokiečių kino ekspresionizmo estetika bei XX a. pradžios atmosfera, kuriai būdinga senojo pasaulio mirties ir naujojo atsiradimo nuojauta, permainų baimė ir kartu jų troškimas. Tačiau taip iki galo liks neaišku, ar filmo įvykiai yra tiesa, ar tik fantazija. Pasak Barczyko, tai „transiškas, stilingas, įtampą išsaugantis skrydis per 1918-ųjų Lenkijos ir Europos tikrovę. Tai didis nuotykis žiūrovams. Kelionė po šalis, mūšius, slaptus kabinetus, judančius staliukus ir miegamuosius. Tai istorija, atskleidžianti vienintelio pavykusio lenkų sukilimo užkulisius, bet papasakota visiškai netikėtu būdu.“
