7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Laikraštis

Prieš Kalėdas 2014-aisiais

Agnė Narušytė
Nr. 45 (1106), 2014-12-19
Dailė Kultūra
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, iš segmento „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, iš segmento „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

 

Visiems rašantiems pažįstama vadinamoji balto lapo baimė. Pastebėjau, kad ji jaučiama tik A4 formatui. Nes kai reikia kas savaitę užpildyti du dvigubai didesnius laikraščio lapus, baimė nebeima. Tada tavo viduje įtempiama spyruoklė, kuri tolygiai atsileisdama suka smegenis ir rankas taip, kad penktadienį atsirastų laikraštis. Sekmadienio vakare tave vėl prisuka. Kaip jau supratote, tapau laikrodžiu. O laikrodžiai nieko nebijo. Jie tiesiog eina. Tiksėdami tekstais.
Bet vis tiek jie vėluoja. Su kuo besusitikčiau paskutinį metų mėnesį, pokalbis visada būna tas pats kaip šis su Ernestu Parulskiu:
– Kaip sekasi?
– Nieko nespėju. O tau?
– Oi, neklausk! Tas pats. Nuolat esu skolingas trisdešimt tūkstančių ženklų.
– Dar nieko. Aš – penkiasdešimt.
Šauktuką padeda kūno kalba: išpūstos akys, įtempti nugaros raumenys, įsielektrinę plaukai... Ir einam toliau – dar tiek daug reikia padaryti prieš Kalėdas.
 
Iš savo darbų susirinkę į Kęstučio Grigaliūno knygos pristatymą sutikrinome laikrodžius: maniškis nustatytas taip, kad skubėtų septynias minutes; Laimos Kreivytės – kad skubėtų penkiolika; Ramūno Trimako – kad skubėtų visą valandą. Dviejų kitų dalyvių laikrodžiai rodė tikslų Lietuvos laiką. Jų savininkų laikysena man nesuprantama.
 
Nors manoma, kad žmogiškos vertybės yra amžinos, laikas pradėtas vertinti neparašytais ženklais neseniai. Tai supratau perskaičiusi astrofiziko Adamo Franko knygą „Apie laiką“ („About Time“, Oneworld, 2011). Jis pasekė, kaip per visą žmonijos istoriją keitėsi žinios apie kosmosą, laiko matavimas ir jo atspindys kultūroje. Pirmykštei žiniuonei pakakdavo kaule įrėžti brūkšnį vėl patekėjus pilnačiai, o pramonės revoliucijos laikų darbininkas kas minutę žvilgčiojo į fabriko laikrodį laukdamas skambučio. Bet suvienodinti laikrodžius visame pasaulyje prireikė tik tada, kai atsirado traukiniai. Iki tol kiekvienas miestas turėjo savo laiką, į kurį paprasčiausiai patekdavai po ilgos kelionės. Kito miesto laiko keleivis neatsiveždavo – ilgai sėdint karietoje ir žiūrint pro langą į lėtai slenkančią laukų ir miškų juostą, laikas subėgdavo vidun, tarsi atsivėrus kažkokiai angai į anapus. Sąmonė likdavo tuščia. Jeigu keleivis žiemos naktį, tarkim, atvykęs iš Vilniaus, pažvelgs į laikrodį Kauno Rotušės aikštėje, naujojo laiko jo sąmonė bus prileista kaip kokia vonia.
 
Tačiau traukinys atveždavo keleivį per greitai – Vilniaus laikas dar nespėdavo ištekėti, o jau stotyje jis maišydavosi su Kauno laiku. Tokia laikomaiša kenkė sveikatai, nes negalėdavai numatyti, kada atsidursi pas darbdavį, bankininką ar draugą. Traukinyje iki galo nedingęs laikas šokteldavo pirmyn ar atgal ir tai buvo nevaldoma. Keleivis kaskart rizikuodavo prarasti pusiausvyrą ir lemiamu momentu susimauti. Šokčiojantis laikas ėmė gąsdinti, tad pasaulio valstybės suderino laikrodžius: dabar yra 23:22, tik pridėk ar atimk po valandą kiekvienoje laiko juostoje. Taigi, Ramūnas gyvena kitoje laiko juostoje. Mudvi su Laima – dar šioje, bet esame šiek tiek labiau į rytus, arčiau Baltarusijos sienos.
 
Dauguma sutinka (o klausiau ne tik bendraamžių, bet ir studentų), kad dabar laikas eina greičiau objektyviai. Bet skaitydama kuratoriaus Haraldo Szeemanno dienoraštį supratau, kad kai kuriems tai prasidėjo anksčiau. 1968–1969 m. jis fiksavo pasirengimą parodai „Kai požiūris tampa forma“ („When Attitudes Become Form“), kurioje ketino parodyti tai, ko neįmanoma parodyti – menininkų gestus. Jis irgi tiksėjo – skraidydamas po visą pasaulį. Štai gruodžio 19-oji – įprasta diena Niujorke: 11:00 Haraldas aplanko nuosavoje kontoroje meną pardavinėjantį Johną Gibsoną, po valandos – stilingai susivėlusį prekybos tarpininką Richardą Bellamy. Pirmą valandą – galerininką Leo Castelli, su juo aptaria parodos koncepciją. Trečią valandą išgeria stiklą (nenurodyta ko) su Heizeriu, po valandos lanko parodą Betty Parsons galerijoje, o septintą atsisveikina su draugais prieš išskirsdamas į San Fransiską. Ir taip – kasdien. Kas valandą susitinka su vis kitu menininku: aplanko šveicarą, kuris būtinai turi gyventi kalnuose, nors pro langą vietoj keturių kantonų ežero mato Los Andželą, paskui – mistinį hipį, kurio butas primena vaikų darželį, juodaodį, kuris nedrįsta rodyti kūrinių... Tačiau kai ateina gruodžio 25-oji, jis teužrašo:
Kalėdos.
Skrydis į Dalasą.
 
Pauzė. Kalėdų laikas lieka neaprašytas. Joms atėjus, prisukti žmonės tarsi grįžta į ankstesnį žmonijos būvį – gyvenimą iki elektros atradimo. Anot Adamo Franko, žvakės buvo brangios ir nelabai ryškiai švietė, tad žmonės eidavo miegoti vos sutemus. Atsibudę paslampinėdavo po tamsius kambarius, paskui užsidegdavo žvakę ir parašydavo dienoraštyje, kaip Georgeʼas Farquharas: „Tikriausiai jau po vidurnakčio, nes jau pamiegojau savo pirmąjį miegą.“ Tada eidavo miegoti antrojo. Ir taip visą žiemą – ilga naktis praeidavo snaudulingai būdraujant. Žmonės nelabai skyrėsi nuo meškų. O štai dabar išvis nemiega: jau beveik antra valanda nakties, rašau žiūrėdama į šviečiantį ekraną, patikrinu feisbuką – nemiega ir kiti (aū, Erika, Monika!).
Iki laikrodžių atsiradimo laikas buvo tik subjektyvus. Neapibrėžtai tekėjo įrėmintas kosmoso ciklų: Mėnulio ar Saulės patekėjimo, sniego, žibuoklių, prinokusių obuolių, briedžio numestų ragų. Tie rėmai buvo platūs ir juose kiekvieno žmogaus laikas ėjo skirtingai – ėjo sau, lašėjo ar kunkuliavo, šniokšdamas krito iš didelio aukščio ar tyvuliavo, kaupėsi kartais išsiliedamas per kraštus, kartais beveik susigerdavo į perdžiūvusią sąmonę. Dabar tas rėmas susitraukė iki neapčiuopiamai menkos sekundės dalies – greičio, kuriuo atskrieja elektroniniai laiškai ir SMS žinutės. Kitaip tariant, rėmo nebeliko, tik linija. Tik be garso kintantys elektroninio laikrodžio skaičiai – visada pirmyn, niekada atgal ar iš naujo. Būti visada online reiškia būti tarsi ant lyno, praradus Kanto apriorinę individualios būties duotį. Bet nuo šio lyno nukrisi tik į tekstų tyrę. Ji ne tik nemedžiagiška, bet ir beorė, per ją krisi kiaurai, nieko neužkliudydamas, tačiau ir neužsimuši, nes joje nėra dugno. Bet kuriame tekstų tyrės taške yra vėl tas pats lynas – tarsi koks linijinis labirintas. Kaip jame kas nors dar gali būti skolingas ženklų?
 
Vis dėlto kartais pavyksta iš jo ištrūkti. Vienas kartas buvo visai neseniai. Su Gintaru Zinkevičiumi sėdėjome „Budulėje“ – tai tokia kavinė prie Halės turgaus. Ten yra kompoto ir plaktos grietinėlės. Kol svarstėme, ar labirintas turi klaidinti, ar kur nors nuvesti, atšalo cepelinai ir sriuba, o laikas išsiliejo per kraštus. Paskui išėjau pavedžioti Pepės. Ant kalnelio sutikom Viskį, jo šeimininko vardo nežinau. Su juo visada pasišnekam apie šunis ir Lietuvos likimą. Bet tą vakarą jis tik tarstelėjo: „Pasišnekėčiau, bet klausausi advento giesmių.“ Ir nuėjo. Abu stoviniavom atskirai tamsoje. Jis – apsigaubęs garsais, aš – žiūrėdama, kaip Pepė vaiko varnas. Juoda – juodas. Tolumoje švietė langas, jį valanti moteris atrodė kaip skulptūra, Žaliojo tilto kolūkietės ir Milo Veneros lydinys. Pepė iš duobės atsinešė storą blyną ir kuo skubiau suėdė. Bet galvijų kaukolių krūvos kažkodėl nelietė. Kaukolės labiau domino varnas. Mintyse jau rezgiau tradicinio kalėdinio pasakojimo pradžią, bet ją pertraukė Viskio šeimininkas:
– Ar pastebėjote, kad jūsų laikraštyje į metų pabaigą ėmė kartotis gulbės?
 
Pastebėjau. Pirmiausia jos pasirodė Laisvydės Šalčiūtės parodoje – jų kaklai vinguriavo Ledai tarp kojų, sparnai klostė nuogą jos kūną, o visa tai nuo pakylos stebėjo „tikras“ gulbinas melagis. Paskui buvo knyga „Plastikiniame gulbių girgždėjime. Šeškus“ ir fotografija: parkas pilnas žmonių – ant suolo sulenktomis nugaromis sėdinčių, kažką priekaištingai aptarinėjančių tetulių, vaikų šen bei ten, stoviniuojančių vyrų. Ir niekas nepastebi kylančių karuselės gulbių – kad jos, pamėtėtos metalinių rankų, atitrūksta ir plaukia nematomu ežeru aplink juodą gulbiną tarsi skylę peizaže: tuoj kažkas bus. Galiausiai gulbė praskrido Dainiaus Liškevičiaus Labirinte, numesdama debesies plunksną pažadino mane iš tikrovės ir nunešė nežinoma kryptimi. Šalčiūtė, Šeškus, Liškevičius – niekas iki šiol nežinojo, kad jų pavardės šnara gulbių sparnais.
Taip gulbėmis sudygsniuotas laikas ėjo į metų pabaigą. Greitėdamas. Reikalaudamas vis naujo lesalo tuštiems laikraščio puslapiams. Niekam nepastebint atsiskirdamas nuo tikrovės karkaso. Ir nusinešdamas milijardus ženklų paskui juodąjį nežinios gulbiną.
 
O čia, Žemėje, ryte jau nusimetusi kalėdinį straipsnį kaip stirninas ragus, pagalvojau sau: puikus tas lietuviškas žodis „laikraštis“ – ne naujienos mums svarbiausia, bet kad laikas būtų aprašytas. Ar parašytas? Juk jei ne tie tušti puslapiai, daug ko tarsi nebūtų buvę. Kol yra laikraštis, metų virsmą galiu stebėti ramiai – po ilgiausios nakties tik atsivers naujas puslapis ir jame vėl kažkas rašys laiką. Neišvengiamai.

 

Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, iš segmento „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, iš segmento „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.