7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šokantys 2014-ieji

Besibaigiančių metų kaleidoskopas

Helmutas Šabasevičius
Nr. 45 (1106), 2014-12-19
Šokis
„Sniego karalienė“ M. Aleksos nuotr.
„Sniego karalienė“ M. Aleksos nuotr.
Stabtelėjęs pagalvoti apie dar vienus šokio kultūros metus suvoki, kad per kelis dešimtmečius kupinai prisodrintame įspūdžių lauke tampa tiesiog įdomu stebėti, kaip įvairėja šokio erdvės, keičiasi įprastiniai šokio kūrybos centrai, formuojasi šokio sąsajos su visa šiuolaikine Lietuvos kultūra.
 
Kitais metais devyniasdešimtmečio sulauksianti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė jau nebetapatinama vien su muziejiniais spektakliais – trupės vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuoto „Kūrybinio impulso“ projektas rodo, kad net klasikines biografijas turintys šokėjai savo choreografiniuose darbuose labiau domisi ne tiek klasikine, kiek neoklasikine choreografine raiška, visokiomis jos dermėmis su šiuolaikinio šokio formomis, kartais – ryšiais su šokio ir kultūros istorija, kaip kad šiemet „Impulse“ parodytame Živilės Baikštytės „Pomeriggio“. Būtent „Impulsas“ atrado Martyną Rimeikį, kuris sulaukė Godo ir 2015 metais žada pirmąjį „pilno metražo“ spektaklį – „Visur, kur mes nebuvome“.
 
Bet didžiosios šio teatro premjeros šiais metais – žiemiškos ir „senoviškos“: trijų veiksmų baletas „Sniego karalienė“ pagal Sergejaus Prokofjevo muziką (choreografas – Michaelis Corderis iš Didžiosios Britanijos) ir Piotro Čaikovskio „Spragtukas“ (choreografas – Krzysztofas Pastoras) sukurti kaip spektakliai-reginiai su gausiomis pantomimos scenomis ir klasikinės choreografijos intarpais, o juose turėjo progos pasirodyti nemažai baleto artistų, sparčiai tobulėjančių bei nuosekliai siekiančių savo profesijos aukštumų (tarp jų – jaunos baleto solistės Kristina Gudžiūnaitė, Grytė Dirmaitė).
 
M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius savo absolventais šiemet dalinosi su Šveicarija: du šio skyriaus auklėtiniai – Arnas Kunavičius ir Karolina Matačinaitė – jau dirba Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupėje, o du – Karolis Šemetas ir Jeronimas Krivickas – tęsia mokslus Ženevos šokio centre. Baleto skyriaus prižiūrimame Šokio teatre vis intensyvėja teatrinis gyvenimas – paruošta spektaklio vaikams „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ premjera (choreografė – Jekaterina Deineko), rengiami koncertai, kuriuose nuolat dalyvauja Baleto skyriaus auklėtiniai, „Kūrybinio impulso“ pavyzdžiu skatinami savarankiškai choreografinei kūrybai. Baleto skyriuje jau kelinti metai veikianti šiuolaikinio šokio specialybė gana populiari – matyt, laisvesnis, paslankesnis, atviras eksperimentams judesys geba geriau atskleisti kūrybinius jaunosios kartos sumanymus, kuriuose choreografija jungiama su tekstu, garsu, vaizdiniais sprendimais ir artėja prie multimedijinių projektų, kokių vis dažniau atsiranda didžiųjų teatrų scenose.
 
Pirmuoju didesnės apimties darbu su Vilniaus žiūrovais pasidalino Klaipėdos muzikinis teatras – Aurelijus Liškauskas, vadovaujantis baleto trupei, sumanė imtis sudėtingos literatūrinės medžiagos – Vinco Mykolaičio Putino romano „Altorių šešėly“ „chreografizacijos“ (premjera – 2014 03 20) ir sukėlė nemažai klausimų apie šiuolaikinio teatro ir šiuolaikinio šokio sintezės kelius ir klystkelius.
 
Nemažiau sudėtingas uždavinys teko Marijai Simonai Šimulynaitei, kuri kartu su Baltijos baleto teatru pasiryžo pastatyti daugiau nei prieš septyniasdešimt metų kompozitoriaus Vlado Jakubėno sukurtą baletą „Vaivos juosta“ (premjera – 2014 12 04). Mitologinis siužetas, kompozitoriaus kūrybai būdingas modernizmo epochai adaptuotas romantinis polėkis ir lietuvių liaudies muzikos parafrazės susidūrė su ne visai pamatuotomis kūrybinėmis ambicijomis, baleto temos vizualizacijai pasitelktos komandos tinkamumu, apskritai – baleto, kaip muzikos ir teatro žanro, specifika, kuri šiuolaikinės kultūros kontekste turėtų būti labai gerai motyvuota ir argumentuota.
Vienintelės Lietuvoje stabiliai veikiančios šiuolaikinio šokio trupės „Aura“ spektaklių neteko matyti, tačiau neabejotinai tai labai reikšmingas šokio kultūros dėmuo. „Auroje“ susiformavęs ypatinga plastine ir artistine raiška pasižymintis šokėjas Marius Pinigis subrendo savarankiškam choreografiniam debiutui – spektakliui „ID: D&G“, jį sukūrė ir atliko kartu su Mantu Stabačinsku.
 
Jau daugelį metų didžiausia šokio laboratorija Vilniuje – „Menų spaustuvė“, čia reziduoja nemažai šiuolaikinės choreografijos kūrėjų, o jos scenos ir aikštelės tampa jų gimimo ir – kad ir kaip gaila būtų – atsisveikinimo su žiūrovais vieta. „Naujasis Baltijos šokis“, „Bičių sąskrydis“ – šiuolaikinio teatrinio judesio kultūrą teigiantys ir propaguojantys festivaliai, kviestiniais užsienio šokio trupių kūriniais ieškantys konteksto Lietuvos šokiui, kultivuojantys būtiną visavertei bet kokios kultūros srities raidai refleksijos erdvę – jau tradiciniu tapęs seminaras „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ skatina į šį procesą įsijungti įvairių sričių šokio virusu užsikrėtusius žmones, o jų mintys gali padėti šokio menininkams išvengti uždarumo, pamatyti savo kūrybą netikėtu rakursu ir pasitikrinti pasirinktas kūrybines strategijas.
 
Besibaigiantys metai – margi, spalvingi, šokantys, judantys; tai ryškiausias jų bruožas, neleidžiantis reitinguoti įspūdžių. Šokėjas šiandien – universalus menininkas, dažnai surandantis vietą kitų žanrų spektakliuose. Kai kurie suspindi vienintelį kartą – kaip Kipras Chlebinskas Gintaro Varno „Bakchantėse“; kiti – kaip Paulius Tamolė, Agnė Ramanauskaitė – išbando daug galimybių, sukuria nemažai dramos vaidmenų, kad galėtų po šokio spektaklio pavadinimu „Contemporary“ padėti klaustuko ženklą; treti šokio, judesio geną kuriam laikui tarytum paslepia, kad prireikus surastų įdomią jo panaudojimo galimybę – kaip „Smėlio žmoguje“, kurį Vilniaus teatre „Lėlė“ sukūrė režisierė Gintarė Radvilavičiūtė ir choreografė Sigita Mikalauskaitė.
 
Įdomios permainos Lietuvos šokio kultūroje šiemet susijusios ne tiek su naujais choreografų vardais ar spektakliais, kiek su šokio vertinimo situacija. Netekome Vitos Mozūraitės, o kartu su ja – ryškios, tvirtos nuomonės, svarbios ir šokio žiūrovams, ir kūrėjams. O didžioji dauguma šokio kritikių – Monika Jašinskaitė, Sigita Ivaškaitė, Ingrida Gerbutavičiūtė, Silvija Čižaitė-Rudokienė – jau matomos kaip šokio spektaklių dramaturgės, tad į šokio procesus įsijungia ne kaip stebėtojos ir vertintojos, o kaip kūrėjos, daugiau ar mažiau atsakingos už galutinį idėjinį ir meninį šokio spektaklio rezultatą. Reikia tikėtis, kad šie, pasak Kristinos Steiblytės, choreografų ir kritikų pas de deux nesugebės užliūliuoti jų, kaip nesuinteresuotų vertintojų, budrumo.

 

„Sniego karalienė“ M. Aleksos nuotr.
„Sniego karalienė“ M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.