Nors daug laiko praleidžiu krėsle prie televizoriaus, didžiausias malonumas man yra skaitymas. Žinoma, ir apie kiną, jo istoriją bei žvaigždes. Tačiau pamatęs naują „Kiną“ į šalį atidėjau net beveik tūkstančio puslapių Jeano-Luco Godard’o biografiją – jos man užteks visoms šventėms, ypač jei pernelyg nesusižavėsiu „Kino“ autorių rekomendacijomis. Mat visi autoriai buvo paprašyti prisiminti, ką norėtų pasižiūrėti per Kalėdas. Turiu pasakyti, kad jų norai – patys įvairiausi: nuo tradicinės Eldaro Riazanovo „Likimo ironijos“ iki egzotiškų, retų vardų ir pavadinimų, liudijančių visapusišką ir begalinį žurnalo autorių išprusimą.
Tradiciškai paskutiniame metų numeryje daug dėmesio skirta lapkritį vykusiai „Scanoramai“: Ieva Kotryna Skirmantaitė aptaria konkursinę Baltijos šalių trumpametražių filmų programą, beje, ne visada pritardama žiuri vertinimams. Lina Klusaitė analizuoja naujausią Godard’o filmą „Sudie, kalba“, kuris neabejotinai papuošė kino forumo programą. Neringa Kažukauskaitė kalbasi su „Scanoramos“ žiuri dirbusiais vokiečių kinotyrininkais, garsiojo Berlyno kino teatro „Arsenalas“ bei Jaunojo kino forumo sumanytojais Erika ir Ulrichu Gregorais. Pokalbį perskaičiau lyg nuostabų romaną – tiek daug jame sinefilo širdžiai brangių minčių ir prisiminimų. Kitos „Scanoramos“ viešnios – britų režisierės Joannos Hogg apmąstymai, kuriuos užrašė Vladas Rožėnas, iš dalies man atsakė į paskutiniu metu vis dažniau kylantį klausimą, kodėl Europoje kuriamas art-house kinas išgyvena krizę. Manau, kad kalti ir patys kūrėjai, kiekvieną savo judesį ar mintį traktuojantys itin rimtai.
„Lietuvių filmotekos“ rubrikoje recenzuojamos trys „Scanoramos“ pristatytos lietuviškų dokumentinių filmų premjeros. Audriaus Stonio „Avinėlio vartus“ kritiškai vertina Mantė Valiūnaitė, Monika Gimbutaitė neslepia susižavėjimo Julijos Zubavičienės debiutu „Lida Vanda Liusia“, Agnė Narušytė išvardija ilgą įvairaus pobūdžio pretenzijų sąrašą Giedrės Žickytės filmui apie fotografą Vitą Luckų „Meistras ir Tatjana“. Roma Pauraitė recenzuoja Aloyzo Jančoro dokumentinį filmą apie garsių kūrėjų Arūno Žebriūno ir Giedrės Kaukaitės šeimą, Santą Lingevičiūtę papiktino kažkodėl vaikams skirti seksistiniai Vaido Lekavičiaus ir Augustino Griciaus „Gustavo nuotykiai“, o Živilė Pipinytė akivaizdžiai nesuprato, kodėl visiems taip patinka Mantas Jankavičius, jos pamatytas Ričardo Marcinkaus muzikiniame filme „Pakeliui“.
Algimantas Puipa dabar montuoja filmą „Edeno sodas“, sukurtą rašytojos Janinos Survilaitės prozos motyvais. Dovilė Grigaliūnaitė ta proga klausinėjo režisierių apie kino ir literatūros santykius jo kūryboje. Interviu pavadintas „Literatūra man yra tik žemėlapis“, jame daug gilių, originalių minčių, verčiančių kaip visada nekantriai laukti naujo Puipos filmo.
„Kino teatro“ rubrikoje Gediminas Kukta recenzuoja Yanno Demange’o filmą „1971-ieji“, Ieva Toleikytė – Davido Ayerio „Įniršį“, Mantė Valiūnaitė – François Ozono „Naują draugę“, Agnė Mackevičiūtė – Bertrand’o Bonello biografinį filmą „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, Aistė Račaitytė – bene labiausiai šiemet amerikiečių kritikus sužavėjusią Richardo Linklaterio „Vaikystę“, Laima Kreivytė – vieną labiausiai šiemet lauktų Christopherio Nolano filmą „Tarp žvaigždžių“.
Nolano fenomeną „Iš arčiau“ straipsnyje „Tas, kuris visus apkvailino“ analizuoja Ramūnas Pronckus. Jis teigia, kad Nolanui „įdomus laikas, sapnai, magija, atmintis, apgaulė, tamsa, valia, meilė. (...) Nolano filmai veikia kaip žaidimas. Jie įtraukia ir nepaleidžia, tačiau vos žaidimui pasibaigus galvoji – ką aš veikiau tas dvi valandas? Graužia sąžinė.“ Izolda Keidošiūtė „iš arčiau“ pasidomėjo paslaptingojo gražuolio Keanu Reeveso biografija ir jo filmais.
„Namų kine“ Ramūnas Pronckus pristato Jimo Jarmuscho filmą „Išgyvens tik mylintys“ (kadras iš jo papuošė ir „Kino“ viršelį), Steveno Brillo „Nors mirk iš gėdos“, Jake’o Kasdano „Seks video“ ir Felixo Herngreno „Šimtametį, kuris išlipo pro langą ir dingo“. Pastebėjau, kad recenzentai kritiškai vertina daugumą filmų, bet negaliu su jais nesutikti, nes rimti, sudėtingi filmai mūsų kino teatrų repertuarus paprastai aplenkia.
Kad tokių filmų apskritai nėra daug, liudija Santos Lingevičiūtės apmąstymai po Toronto kino festivalio. Straipsnyje „Socialinis ir asocialus kinas“ ji aptarė itin aktualius klausimus, su kuriais, manau, susiduria kiekvienas rašantis apie šiuolaikinį kiną ir pastebintis, kad vieno ar kito kūrinio prizą vis dažniau nusveria jo socialinis ar kitoks aktualumas, o ne meninė vertė, juolab kad panašių filmų aktualumas yra tik svarbių problemų imitacija. Jorė Janavičiūtė apsilankė Kopenhagos dokumentinių filmų festivalyje. Jos įspūdžiai dar kartą patvirtina, kad dokumentinis kinas sugeba apie tas problemas kalbėti kur kas svariau.
Festivalių nestigs ir pas mus: „Kinas“ anonsuoja sausį prasidėsiančius prancūzų kino „Žiemos ekranus“. Tačiau jų dar reikia sulaukti, persiritus per visus artėjančių švenčių malonumus.
