Šventės neišvengiamai artėja, o dovanų vis dar stinga. „7md“ rekomenduoja – geriausia dovana bus filmas, juolab kad šį rudenį jau pasirodė Jimo Jarmuscho „Išgyvens tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, JAV, 2013) DVD. Filmas pas mus taip ir nebuvo išleistas į ekranus, jį galėjo pamatyti tik „Scanoramos“ žiūrovai, o jie prisimena sausakimšas sales, bet neabejojame, kad Lietuvoje Jarmuscho gerbėjų – nepalyginti daugiau. Pateikiame Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.
Įrašėte savo puslapį į vampyrų madą – „Saulėlydžio“ saga, serialas „Tikras kraujas“...
Tačiau aš pradėjau daug anksčiau. Ir būčiau šį filmą padaręs anksčiau, jei kas nors būtų norėjęs duoti jam pinigų.
O kodėl nenorėjo?
Girdėjau: ne, nes per brangu. Ne, nes mažai vyksta. Aš manau, kad tai visai geras sumanymas. Mano filmų istorijos nuostabios, tik paprasčiausiai daug žmonių mano kitaip.
Kuo Jus traukia vampyrai?
Mėgstu keistuolius, ekscentrikus ir autsaiderius. O vampyro personažo statusas neaiškus. Kas jie – melancholikai ar pabaisos, blogio ar perdėto jautrumo įsikūnijimas? Man vampyras turi daugiau bendra su poezija nei su populiariąja kultūra – anglų literatūroje pirmieji apie juos parašė poetai romantikai.
Dievinu žanrinius filmus. Kinas turi būti dėkingas vampyrams už daugybę šedevrų, pradedant genialiuoju W.F. Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“ (1922). Netrukus gimė neįprastas, dviprasmiškas Todo Browningo ir Karlo Freundo „Drakula“ (1931). XX a. 6-ajame dešimtmetyje Meksikoje Fernando Mendezas nufilmavo „El Vampiro“, kuriame pirmąkart vampyrai turėjo iltis. Mums atrodo akivaizdu, kad iltis turėjo jau Maxas Schrenkas. Tačiau ne, jis neturėjo.
Paskui prie vampyrų prisiklijavo klišės: česnakai, dienos šviesa, medžio lazdos... To kadaise nebuvo, bet vampyrai siejasi su ta mitologijos dalimi, kurią nuolat kuo nors papildome, kurią interpretuojame kitaip. Tai labai poetiška.
Pagalvojau, kad turiu pridurti ką nors nuo savęs. Kadangi Tilda Swinton ir Tomas Hiddlestonas labai skoningai rengiasi, sugalvojau odines pirštines, be kurių jie neišeina iš namų. Ir seksualų vaizdelį, kai jas numauna vienas kitam. Tai vienintelė tikrai erotiška filmo scena.
Turite mėgstamus filmus apie vampyrus?
Vertinu Tony Scotto „Alkį“ su Catherine Deneuve ir Davidu Bowie. Žaviuosi originalia švediška „Leisk man įeiti“ versija. Tačiau tikrasis šedevras yra „Nosferatu. Siaubo simfonija“. Vampyrai kino istorijoje – kaip šakotas medis. Yra vampyriškas lesbinis motyvas, kuriantis beveik atskirą žanrą, kad ir Jeano Rollino softporno filmuose. Yra pasakojimai apie Elžbietą Batory – moterį, kuri atsijaunina nekaltų mergelių krauju. Pagaliau filmai apie vampyrų žudikus. Nuo Bramo Stokerio ir jo Van Helsingo iki „Vampyrų šokio“ su Polanskiui būdingu laukiniu spindesiu.
Jūsų vampyrai – trapūs. Tam tikra prasme jie beginkliai.
Nes išlieka tik padedami kraujo, taigi nuolat laužo teisę ir žmogiškos tvarkos pagrindus. Tačiau dabar, manau, didžiausias vampyrų rūpestis būtų gauti gero kraujo. Dabar XXI amžius, negali pulti bet ko: o jeigu pasitaikys ŽIV nešiotojas? Vienas mano filmo herojus miršta būtent dėl užkrėsto kraujo. Jis gyveno kelis šimtus metų, matė viską, rašė Shakespeare’ui ir sulaukė laikų, kai net vampyrai liaujasi buvę nemirtingi.
Ko gero, pirmąkart sukūrėte filmą apie meilę.
Bet manoji love story nėra pakylėta didžių aistrų. Meilėje ne tai svarbiausia. Svarbiausia nemėginti keisti mylimo žmogaus. Nesvarbu, ar tai bus meilužė, ar tavo vaikas. Supratau tai tik po daugelio metų. Norėjau, kad tai būtų filme.
Adamas ir Iv – menininkai, jie laisvi ir nepretenzingi. Gyvena savo ritmu pagal savo taisykles, apsupti knygų ir muzikos, nuošalyje.
Norėjau, kad iš jų perspektyvos parodytame pasaulyje būtent žmonės atrodytų kaip zombiai. Žmonės, kurie jau niekuo nesugeba susižavėti.
Kai apie tai pasakojate, dar akivaizdžiau, kad iš tikrųjų „Išgyvens tik mylintys“ – filmas apie Jus.
Gal ta prasme, kad man sunku kuo nors pasisotinti. Laikau save diletantu ir tuo didžiuojuosi. Nesugebu studijuoti vieno dalyko, nesugebu apsiriboti. Elgiuosi kaip pavažiavęs sinefilas, beprotiškai daug skaitau, nuolat klausausi muzikos. Esu mikologas mėgėjas, išmanau grybus, išmokau skirti daug gyvūnų, paukščių, augalų rūšių, bent jau Lotynų Amerikos. Bet juk nuolat reikia tiek daug suprasti – DNR arba kosmosą, apie kurį užtenka tik pagalvoti ir iškart ima suktis galva. Kartais atsibundu ir mąstau, kada pradės plačiau naudoti dalelių greitintuvą. Arba susižaviu hiphopo daina, nes anksčiau nežinojau, kad tokiu būdu galima keisti beat.
Filmas juk rodo, kad galima būti senam, bet viduje – visai jaunam.
Kalbate apie mane? Neturiu supratimo, ką reiškia būti senam arba jaunam. Pažįstu jaunuolių, kurie skaičiuoja dienas iki pensijos. O Iggy Popas, kuriam jau stuktelėjo septyniasdešimt, kiekvieną kartą, kai susitinkame, yra ko nors sujaudintas – arba naujo džiazo fragmento, arba knygos apie senovės Egiptą. Greičiausiai mirties patale jis pasakys: „Paklausyk, neseniai man į rankas pateko fantastiškas romanas...“
Ar Jūs taip pat kaip Tildos Swinton vaidinama vampyrė visur su savimi vežiojatės knygų prikimštus lagaminus?
Aš – mažiau, bet ji greičiau skaito. Jaučiuosi nejaukiai, jei aplink nėra knygų. Kartais įkišu nosį į internetą, nors ir neturiu savo elektroninio pašto adreso.
Kaip tai gali būti?
Neturiu laiko elektroniniams laiškams. Nuolat matau žmones, kurie žiūrinėja savo feisbuko paskyrą. Dieve, kada gyventi? Ir taip laiko per mažai.
Visada jautėte silpnybę apleistoms vietoms. Šįkart pasirinkote Detroitą.
Kadaise maniau, kad tai mano yda – ieškoti grožio tame, kas sunaikinta, tarp žmonių, kurie neturi pinigų, tarp gatvėje gyvenančių narkomanų... Augau Ohajo valstijos rytuose, poindustrinėje erdvėje, kuriai buvo toli iki elegancijos. Ko gero, tai mano kraujyje. Įdomu, kad Detroite tai vadinama „griuvėsių pornografija“. Jie sako: „Visi tie žmonės atvažiuoja čia iš Europos ir fotografuoja griuvėsius.“
Instagrame pilna tokių vaizdų.
Nes jie jaudina. Kažkas išnyko. Kažkas, kas buvo gražu, intensyvu, bet dabar to jau nebėra. Jaučiu tai, kai važiuoju taksi pro Forum Romanum. Nieko nepadarysi, mane tai jaudina.
Tačiau Detroitas – tai ir vienintelė tokio pobūdžio muzikos kasykla: iš ten atėjo soul, pankrokas...
...bliuzas, visas „Motown“, ritmenbliuzas, rokenrolas, house. Iš ten kilę Johnas Lee Hookeris, MC5 ar „The Stooges“. Suvokiu Detroitą kaip požeminę grybų plantaciją, kur auga nuostabūs dalykai.
Beveik epizodiškas filmo herojus yra rokeris Jackas White’as, matome net jo namą Detroite. Tikrą?
Patį tikriausią. Jackas visas yra muzika. Pedantas ir darboholikas. Jis sugalvoja viską – nuo plokštelės viršelio iki batų, kuriuos turi avėti jo techninės grupės nariai.
Jo ten nebuvo, apie tai nepasakiau jam nė žodžio. Užtat paprašiau jo pusbrolio: „Parodyk, kur gyvena Jackas, tik jam apie tai nieko nesakyk!“ Tikiuosi, Jackas nustebs, pamatęs filmą.
O Jūsų grupė? Filmo „Kava ir cigaretės“ herojai kalbėjosi apie tada neegzistuojančią grupęSQÜRL, kuri dabar yra iš tikrųjų.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Jackas White’as ir Michelis Gondry paprašė sukurti „White Stripes“ dainos „Blue Orchid“ perdirbinį. Vienas pats nebūčiau susidorojęs. Paprašiau padėti muzikantą ir genialų prodiuserį Shane’ą Stonebacką. Paskui prisidėjo Carteris Loganas, jis yra ir filmo koprodiuseris. Pradėjome groti šiek tiek psichodeliškus gabalus, taip pat ir ankstesniam mano filmui „Kontroliuojamos ribos“. Pasivadinome „Bad Rabbit“. Tik staiga paaiškėjo, kad kas antra grupė pavadinime turi „rabbit“, todėl grįžome prie SQÜRL.
Dabar dirbame su Jozefu van Wissememu, kuris groja liutnia. Kartu įrašėme kelias plokšteles, grojame koncertus, truputį važinėjame po Europą. Neseniai kažkas parodė recenziją, kur mūsų pasirodymas visiškai sudirbtas. Man patinka blogos recenzijos.
Tilda Swinton Kanuose kalbėjo, kad buvote net ne filmavimo grupė, o džiazo ansamblis, susirinkęs truputį pagroti kartu.
Tai tiesa. Kinas ir muzika – labiausiai giminingos meno rūšys, jas abi reikia suvokti kaip visumą. Niekad nedarau filmo storyboard. Kai prodiuseriai klausia, kiek kadrų nufilmuosiu šiandien, atsakau, kad nežinau. Kai diena baigsis, tada ir pasakysiu. Gal todėl, jei galima taip pasakyti, šis filmas ir turi savitos emocinės elegancijos?
Kine negali galvoti per daug. Instinktas turi būti svarbesnis už galvą. Kai matai, kaip grupė U2 groja kino kameroms, iškart pajunti, kad kažko stinga. Viskas tobulai apgalvota, sinchroniška. Bet tai ne man.
Mano jaunesnis brolis Tomas neseniai sukūrė filmą „Sometime City“ – Ohajo valstijos miesto Klivlando portretą: fabrikų darbininkai, nusikalstamų grupių nariai, menininkai, nepriklausomi muzikai. Filmas apskritai be naracijos – tai poetiška esė, nufilmuota paprasčiausiomis kameromis. Jis nuostabus, bet filmo nenorėjo rodyti net Klivlando kino festivalis. Užtat man išspaudė ašaras – jis genialiai tyras, instinktyvus, emocionalus. Pasakiau Tomui, kad šalia jo pasijutau lyg pardavėjas, tradicionalistas. Komercinis kūrėjas, kuriam būtina fabula, aktoriai ir operatorius. Siaubas!
Nesu eksperimentuotojas. Man reikia skeleto, inkaro.
Ar anksčiau lankėtės Tanžere, kur buvo filmuota didžioji filmo dalis? Man labai patinka ta vieta. Lengva nebuvo – gatvėmis negali važiuoti sunkvežimiai, visą aparatūrą vežiojome padedami marokiečių su motociklais. Dažniausiai dirbome naktį, stengėmės naudoti kuo mažiau šviesos, kad neužmuštume to miesto keistumo.
Kas to keistumo pagrindas?
Tanžerą išprievartavo kiekviena įmanoma kultūra. Jis kaip kekšė, kuria naudojasi kiekvienas, bet ji išlieka paslaptinga ir niekam nepriklauso.
Visur pilna žmonių, kurie bando kažką parduoti, jie nemoka skaityti, bet kalba arabiškai, prancūziškai, ispaniškai, vokiškai, angliškai. Kalba – tarsi vanduo, kuris liejasi gatvėmis. Niekas ten niekuo nesistebi. Gali būti svetimšaliu, hipiu, panku, transseksualu: jie matė jau viską. Jiems niekas nėra „kitas“, niekas tavęs nebandys vertinti.
Be to, tai nealkoholinė kultūra. Niujorke, Europoje, iš esmės visur, jei tik norėsi pasilinksminti, turės būti alkoholis. Man tai nuobodu. Tanžere rūkomas hašišas, jo kvapas sklinda nuo jaunų ir senų. Žmonės reaguoja visai kitaip nei po alkoholio.
Gyveni dideliame mieste, bet rytais žadina gaidžiai. Mėgstu klausytis arabų kalbos, mėgstu tos vietos kvapus. Toks įspūdis, kad galiu sau leisti viską. Ten taip pigu, kad šiek tiek jaučiuosi lyg vagis. Žinoma, vanduo siaubingas, o butai dvokia. Bet pliusų daugiau.
Niujorkas Jūsų jau nebežavi?
Tanžeras primena mano jaunystės laikų Niujorką. Persikėliau ten būtent todėl, kad galėjau išeiti į gatvę apsirengęs klounu ir avėdamas aukštakulnius, o niekas nebūtų atkreipęs dėmesio. Dabar tas miestas kitoks. Mažiau keistuolių, daugiau korporacijų darbuotojų.
Ar dar turite jėgų kovoti už savo filmus?
Atvirai? Nežinau. Viskas greitai keičiasi. Mažai kam patinka investuoti į tai, kas nežada milžiniško pelno. Gal pasaulis nenori, kad kurčiau filmus taip, kaip anksčiau? Gal tai bus paskutinis mano filmas?
Kalbate rimtai?
Nebūčiau nufilmavęs „Išgyvens tik mylintys“, jei ne Tilda. Nepavyko įdarbinti Michaelo Fassbenderio, prodiuseriai norėjo vyresnio, raumeningesnio aktoriaus. Buvau įsiutęs, bet Tilda pasakė: „Palauk, tai geras ženklas, rasime tinkamą žmogų.“ Kai pasakiau apie Tomą, Tilda mane pagyrė kaip vaiką: „Koks nuostabus sumanymas, Jimai.“
Tačiau po tų daugybės kovų už filmą metų esu paskendęs skolose. Tai kaip tik man netrukdo, nes pinigai – įsivaizduojama problema, juk būtent pasaulis mus įtikinėja, kad nuolat turime jais rūpintis. Bet jei filmui atiduodu visą save, o galiausiai jis net nėra (o iki šiol taip būdavo) mano nuosavybė, reikia garbingai paklausti: „Ar tikrai turiu tuo užsiimti?“
Grojome Barselonoje roko festivalyje, klausiausi jaunų muzikantų – vis dėlto ne viskas jau buvo. Ir ne viskas pasibaigė. Tai guodžia. Bet su filmais kitaip, nes jiems reikia pinigų.
Jau kelerius metus noriu kurti filmą apie „The Stooges“. Manęs to paprašė Iggy Popas: „Jimai , ar nenufilmuotume apie tai savo stiliumi, kol dar nenumirėme?“ Nufilmavau daug medžiagos, išleidau projektui savo 45 tūkstančius dolerių. Bet daugiau neturiu. Tad nuėjau pas anglų prodiuserius, paprašiau mažos sumos paramos. Jie atsakė: „Žinoma, be su sąlyga, kad montuosime patys.“ Koks pasipūtimas.
Jeigu ne kinas, tai kas?
Nesiliausiu kūręs, tai stipriau už mane. Gal pradėsiu rašyti knygas. Arba filmuosiu mažus filmus sau ir keliems draugams. Pamenu, kaip prieš daugelį metų, kai padariau „Kitaip nei rojuje“, prie manęs priėjo vienas žiūrovas ir pasakė: „Visi svarsto, ar esate amerikietis režisierius, ar europietis. Bet aš manau, kad jūs pats sau plaukiate laivu vandenyno viduryje“. Man tai patiko.
