Tik užmetus akį į šventines televizijų programas, akivaizdu, kad jas rengė praktikuojantys sadistai ir mazochistai. Antraip tose programose nebūtų tiek daug ponų Valinskų, Starošaitės su Žvaguliu, Merūno, Filipo Kirkorovo ir kitokių garsių estrados bei pramogų bestiariumo personažų.
Filmų taip pat daug, tik jau nebe naujienų, išskyrus kelias lietuviškas premjeras: LRT (25 d. 23 val., LRT kultūra 26 d. 18.40) parodys Mariaus Ivaškevičiaus kartu su suomiais kurtą „Santą“ (2014). Ši keistoka meilės istorija prasideda Laplandijoje, pas Kalėdų Senelį. Aktorių, kuris vaidina Santą (Tommi Korpela), sužavi graži lietuvaitė (Sandra Daukšaitė-Petrulėnė), atvykusi į šį pasaulio kraštą su savo sūneliu. Dovilės Gasiūnaitės 2013 m. filmas „Narcizas“ (LRT kultūra, 25 d. 20 val.) – taip pat apie meilę ir ją naikinančią nepasitenkinimo savimi, gyvenimu, aplinka būseną. Ji ištinka pagrindinį filmo herojų muzikantą Teodorą (Amvrosios Vlachopoulos). Šventės (šurmulys, persivalgymas, lietuviška estrada...) gali sukelti panašią būseną, tad, manau, pasižiūrėti filmą, kuriame rodomas nuo karščių leipstantis vasaros Vilnius, ne vienam bus visai į naudą. TV3 (25 d. 21 val.) parodys Donato Ulvydo komediją „Kaip pavogti žmoną“ (2013) – gerų aktorių Rimantės Valiukaitės, Ramūno Cicėno ir Giedriaus Savicko suvaidintą banalybių rinkinį – bei nedorus lietuvius erotomanus ir apsimetėlius Kūčių vakarą demaskuojančią Mario Martinsono 2011 m. „Tylią naktį“ (25 d. 01.10).
Televizijų spindesio ir skurdo sukeltą neviltį siūlau malšinti gerais, tegu ir matytais filmais. Vienas tokių – Paulo Thomaso Andersono 1997 m. „Pašėlusios naktys“ (TV1, 26 d. 23.15). Nostalgiško filmo veiksmas nukelia į 1977-uosius, kai viename naktiniame restorane pornografinių filmų režisierius sutiko jauną oficiantą ir suprato, kad šis gali tapti tikra žvaigžde. Septyneri filmo herojų gyvenimo metai, kuriuos atkūrė tada 27-erių režisierius, tai savotiška epochos spalvų, garsų, detalių ir papročių enciklopedija. Filmas rodo ne tik gausių personažų likimus, bet ir laikų kaitą, nes 9-asis dešimtmetis pažymėtas staiga užklupusios pasaulį AIDS grėsmės, naujų technologijų ir estetikos.
Iš pradžių pagrindinis vaidmuo buvo siūlytas ne Markui Wahlbergui, be kurio „Pašėlusių naktų“ dabar neįmanoma įsivaizduoti, bet Leonardui DiCaprio. Šis pasirinko tais pačiais metais Jameso Camerono kurtą „Titaniką“. Sako, 2004-aisiais DiCaprio gailėjosi tokio pasirinkimo. Bet TV3 (27 d. 15.30) primins ir šį aktorių. Steveno Spielbergo meilės prisipažinime 6-ojo dešimtmečio Holivudo estetikai ir „SinemaScope“ formatui „Pagauk, jei gali“ (2002) DiCaprio suvaidino žavų sukčių. Tas sukčius turi realų prototipą, bet vis dėlto ne jo istorija filme svarbiausia.
Panašiai atsitiko ir Cormaco McCarthy romaną ekranizavusiems broliams Joelui ir Ethanui Coenams. Jų 2007 m. filmas „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (LNK, šįvakar, 19 d. 22.40) rodo ne tik Laukinių Vakarų, bet ir visos civilizacijos saulėlydį. Viename interviu Joelas pritarė tokiam teiginiui: „Filmas būtent apie tai – apie žlugimą, išnykimą, užgesimą. Apie tai ir pirmasis monologas, kurį Tommy Lee Jonesas sako už kadro. Amžius baigiasi, viskas keičiasi. Ir ne į gerą pusę.“
Lenkų režisieriaus Piotro Trzaskalskio filmai siekia paguosti, parodyti, kad pasaulis dar ne visai sugedęs. LRT Kultūra Kūčių vakarą (24 d. 21.45) parodys jo filmą „Edis“ (2002), kurio herojai yra benamiai girtuokliai Edis ir Jurečekas, pragyvenimui renkantys metalo laužą. Du broliai banditai pasiūlo Edžiui, didžiam knygų mėgėjui, padėti jų septyniolikmetei seseriai, kurią augina po tėvų mirties, pasirengti literatūros egzaminui. Žinoma, Edis turi saugoti ir „kunigaikštytės“ skaistybę. Tačiau po trijų mėnesių broliai sužino, kad mergina nėščia.
Nors iš pradžių filmas gali priminti dar vieną marginalų gyvenimo skauduliais besimėgaujančią „černuchą“, kurių netrūksta ir jaunų lietuvių dokumentiniuose filmuose, iš tikrųjų Trzaskalskis sukūrė jaudinantį pasakojimą apie tai, kad net žmogiškojo gyvenimo paribiuose egzistuoja užuojauta, meilė, atpirkimas.
Amerikiečiai mėgsta rodyti ekstremalias situacijas. Briano De Palmos „Gyvatės akys“ (LNK, 22 d. 22.10) – trileris apie politinę žmogžudystę Atlantik Sičio sporto salėje, 14 tūkstančių sirgalių akyse. Pasirodymo metais (1998) filme stulbino operatoriaus Stepheno H. Burumo darbas – vikriai judanti kamera ir neįprastai ilgi kadrai. Apsipratus su tuo neįprastumu, tapo akivaizdu, kad De Palma nekuria tradicinio filmo apie nusikaltimą tiriantį (beje, nelabai dorą) policininką, bet žaidžia su žiūrovu postmodernistišką katės ir pelės žaidimą. Sutinku būti ir pele, jei tik katinas talentingas.
Michelio Hazanaviciaus filme „Artistas“ (TV1, 24 d. 22.50) talentingas net pagrindinio herojaus Holivudo žvaigždės Džono Valentaino (Jean Dujardin) šunelis Ugis, bet šiaip visas filmas yra meilės prisipažinimas nebyliam, nespalvotam, sentimentaliam, grakščiam Holivudo 3-iojo dešimtmečio kinui. Hazanavicius teisus – Holivudas buvo daug žavesnis, kai tylėjo. „Didžiojo nebylio“ kalba buvo universali, ji suprantama ir dabar net ne sinefilui. Hazanavicius tai įrodo pasakodamas paprastą istoriją apie Valentainą, kuris atsidūrė dugne, kai kinas prabilo, ir iš to dugno jį išgelbėjusią meilę. „Artistas“ – šviesiausias ir nostalgiškiausias šių Kalėdų filmas.
Savo Kalėdų neįsivaizduoju ir be Peterio Chelsomo 2001 m. „Lemtingo atsitiktinumo“ (TV3, 22 d. 22.10) – banalios romantinės komedijos, kurios herojai (Kate Beckinsale, John Cusack) susitinka švenčių karštligės apimtame Niujorke, supranta, kad traukia vienas kitą, bet nusprendžia patikrinti likimą. Mane filmas žavi todėl, kad likimas ir yra pagrindinis „Lemtingo atsitiktinumo“ veikėjas. Tai įvardija ir originalus filmo pavadinimas „Serendipity“, o šis žodis reiškia specifišką, ypatingą sugebėjimą daryti laimingus atradimus atsitiktinai arba ieškant kažko kito. Kaip tik tokių sugebėjimų ir atradimų visiems linkiu ateinančiais metais.
