7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Neintriguojanti nežinomybė

Vytauto V. Landsbergio „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre

Aušra Kaminskaitė
Nr. 4 (1110), 2015-01-30
Teatras
Justas Tertelis spektaklyje „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Apie tokius tradicinius spektaklių žanrus kaip komedija, tragedija ir drama jau seniai nebekalba nei teatro kūrėjai, nei kritikai – postmodernizmas smelkiasi ir į tokias smulkmenas. Prie spektaklių pavadinimų galima išvysti kokius tik nori jų kūrėjų sugalvotus apibūdinimus. Savo naują spektaklį „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre Vytautas V. Landsbergis pavadino „trumpo metražo sapnais“. Skamba intriguojančiai? Nebūtinai, jeigu iš sapnų atimamas spalvingumas bei kaita ir tiesiog neleidžiama suprasti, kas ir kodėl vyksta.
 
Apie ką yra „Persikūnijimai“? Kaip dainavo Romeo „Meilėje ir mirtyje Veronoje“, „to nežino nieks, kas žino – tas tylės“. Ir Vytautas V. Landsbergis, ir Keistuolių teatro viešųjų ryšių atstovai turėjo galimybę tai atskleisti interviu, pranešimuose spaudai ar, savaime suprantama, pačiu spektakliu, tačiau atrodo, kad jiems patiems aišku tik tai, kokios priemonės naudojamos spektaklyje – čia iš tiesų yra viskas, kas pažadėta spaudoje. Labai sureikšminti garso takelis, įvairūs personažai (tik pasiginčyčiau dėl persikūnijimo į juos), ne visai suprantantys, kas vyksta scenoje, aktoriai, skirtingi laikai, besikeičiančios istorijos, naujas komandos narys... Tačiau nelabai kas daugiau. Paprastai pasižymintys šiltu, žmogišku, artimu santykiu su žiūrovais, šįkart „keistuoliai“ (tiksliau – „Atviro rato“ nariai Justas Tertelis, Judita Urnikytė ir Vytautas Leistrumas bei kviestinis aktorius Rokas Petrauskas) ne(su)kūrė nė to.
 
Nepaprastai gaila spektaklyje veikiančių aktorių, kurie čia, regis, vienareikšmiškai paversti atlikėjais. Jiems neiškelti jokie profesiniai iššūkiai, o vienintelis uždavinys (greičiau iškilęs savaime nei dėl režisieriaus reikalavimo), regis, yra suvokti, kodėl ir ką jie čia veikia. Atrodo, kad kiekvienas jų turėtų nuolat persikūnyti į įvairaus amžiaus, lyties, socialinio statuso personažus, tačiau jie tik atranda po vieną kiekvieno personažo štrichą ir juo pagrindžia savo veiklą konkrečioje scenoje. Jeigu, žinoma, apskritai galima skirstyti spektaklį į scenas, kurios atskiriamos tik tekstu. Kiek daugiau užduočių, o tiksliau, – vėlgi teksto, turi Justas Tertelis, kuris vienintelis iš scenoje esančių aktorių yra nuolat matomas, tai jis neva sapnuoja tai, ką visi vaidina. Jis galėtų kurti ryškesnius bei vientisesnius charakterius, tačiau bando tai daryti tik pirmaisiais sakiniais. Po jų scenoje vėl girdime tiesiog Justą Tertelį, kurį jau girdėjome „Atvirame rate“, „Tėčio pasakoje“ ar „PRA“.
 
Kiti trys aktoriai scenoje pakelti kiek aukščiau, susispaudę prie vieno stalo, menkai apšviesti. Tokia jų padėtis kiek glumina. Iš pradžių tarsi nurodoma, kad jų matyti nebūtina, nes svarbiausia – jų kuriami garsai, o ne veiksmai; galbūt jie yra tie sapnų šešėliai, kurių žmonės tiksliai nebepamena: vieną minutę ten buvo vienas žmogus, kitą jau kitas. Tačiau natūralu, kad, scenoje nieko nevykstant, žiūrovo žvilgsnis krypsta į kalbančiuosius. Tik tiek, kad ir ten, kur sunku įžiūrėti, neįvyksta nieko. Nei fizine, nei emocine prasme.
 
Svarbiausi „Persikūnijimų“ elementai – tai garsai ir apšvietimas. Tačiau jeigu vadovausimės visiems žinoma tiesa (kadaise minėta ir J. Tertelio spektaklyje „PRA“), kad teatras susideda iš žmogaus, kuris vaidina (aktoriaus), ir žmogaus, kuris jį stebi (žiūrovo), tuomet šis spektaklis gerokai nutolsta nuo pačios teatro esmės. Žiūrėti čia įdomu tik į scenografijos detales (scenografė Paulina Nešukaitytė), o ne į veikiančius žmones. Paradoksalu, kad kalbėdamas apie teatrą kaip apie vietą, kurioje mezgasi santykiai tarp žmonių, Vytautas V. Landsbergis nesukuria santykių nei tarp scenoje veikiančių aktorių, nei tarp vaidinančiųjų ir stebinčiųjų.
 
Ne kartą spektaklio metu kyla klausimas, ar nebūtų tikslingiau tokius tekstus panaudoti kine ar radijo teatre – teatro scenoje kuriant sapnų tikrovę išbandyti įvairūs keliai, dažnai tam pasirenkamos labai aiškios koncepcijos. Sapno reiškinys yra mistinė kategorija, prie kurios pridėjus režisūrinę „nežinomybę“ spektaklis tampa joks ir apie nieką. Tai reiškia – neįdomus ir nuobodus. Nors režisieriui, kaip jis pats teigė viename interviu, patraukliai skamba idėja kurti „nežinia apie ką“, jam nežinant, ką kuria, nei aktoriai, nei publika to nesupras.
 
Keistuolių teatrui šiuo metu, ko gero, labiau reikėtų jaunų režisierių, kurie ne tik pasiūlytų naujų idėjų spektakliams, bet ir iškeltų naujų iššūkių aktoriams, dirbtų su jais kitokiais metodais, nei pastarieji įpratę. Kiek teko pastebėti ankstesniuose Vytauto V. Landsbergio spektakliuose, režisuodamas jis neteikia didelės reikšmės aktoriaus raidai – jam svarbiau, kad aktorius užpildytų kitomis priemonėmis paremtą sumanymą (jei tik egzistuoja konkretus sumanymas). Vis dėlto gaila, kad po premjeros nematyti teigiamų pokyčių nei teatro repertuare, nei aktorių darbe.

 

Justas Tertelis spektaklyje „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Justas Tertelis spektaklyje „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Persikūnijimai“. D. Matvejevo nuotr.