7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Skarelės metafizika

Eglės Ridikaitės paroda „Palikimas (Babutas skarialas)“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Agnė Narušytė
Nr. 4 (1110), 2015-01-30
Dailė
Eglė Ridikaitė, „Švintina“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Švintina“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Šis tekstas turėtų būti kvadratinis – kaip skarelės.
 
„Na, Egla, paduok šventinį skarialį, eisma turgun, katrų, babut, ir atnešu dėžutį, kad išsirinktų, nes jų tų skarialių daug ir visos tokios gražios. Taip gražiai sulankstytos, sudėtos (tikras lobis) taip man tada atrodė, beje, ir dabar. Išsirenka, aš užrišu ir einam visi į turgų,“ – rašo Eglė Ridikaitė, pristatydama 17 ant drobės išpurkštų skarelių parodą. Ją žiūrint ima girdėtis ir mano močiučių šlepsėjimas, zyzia musė, o gal siuvamoji, tiksi sieninis laikrodis, krosnyje sproginėja malkos, sukyla dulkės ir susimaišo su dūmų kvapu.
 
Mes savo močiutėms kiekviena proga vis dovanodavom skarelę. Prisimenu, net buvo viena su kažkurių metų kalendoriumi. Močiutės tomis skarelėmis mielai puošdavosi, kad vis kitaip (jų manymu) atrodytų. Mums jos atrodė vis taip pat – kaip bobutės su skarelėmis. Kodėl jos negali rengtis elegantiškai, kaip pagyvenusios damos rengiasi užsienyje? – bambėdavom. Skarelė buvo bobutystės simbolis. Dabar mano mamai tokios dovanos neįkiši – įsižeis mirtinai. O mudvi su seseria tik neseniai liovėmės gėdytis vienos vaikystės nuotraukos, kur stovime pas močiutę kaime apsirišusios skarelėmis. Todėl pirma mintis, atėjusi į galvą žiūrint Ridikaitės parodą, buvo tokia: šiose skarelėse slypi ne tik Eglės prisiminimai apie savo konkrečią bobutę, bet visos kartos savastis. Tai jau kitas laikas, tikrai pasibaigęs. Žinai, kad pati tokių skarelių neryšėsi, net kai būsi bobutė.
 
Prie to bendrumo įspūdžio prisideda ir atpažįstamas fabrikinės gamybos skarelių stilius. Tačiau šis komplektas yra tarsi unikali genų kombinacija – skirtingais metais, skirtingose vietose pirktos skarelės susidėjo į vieną kartoninę dėžutę – į vieną gyvenimą. Jį padeda pasakoti ant drobių išpurkšti pavadinimai – tarmiški paaiškinimai, kokiomis progomis skarelės ryšėtos: „švintina“, „un kapų“, „kasdiena mylimiausia“, „un doktarų“, „kaiman un giminas ainunt“, „kieman daržan“, „pagrabina“, „nei karto nerišata“... Matau, kad šventė bobutei asocijavosi su gulėjimu pievoje pro įvairiaspalvius žiedus žiūrint į dangų – tokia jau ta skarelė. Paprasta vasarinė – balta su smulkiomis žydromis gėlytėmis ir taškeliais – buvo reikalinga tik nuo saulės prisidengti. Eidama „un kapų“ ji rinkdavosi rudą ir baltą, prideramai apvedžiotą juodų gėlyčių juostomis, o į daržą – tiesiog taškuotą skepetą, nes buvo ne taip svarbu, ar kas pamatys. Buvo skarelių nuo slogos, gerklės ir ausų – jos tarsi sudaro atskirą komplektą, visos yra baltos su raudonom ir žaliom gėlėm pakraščiuose. Gal jose tebetūno gydomoji galia, sumišusi su citrinos, imbiero ir medaus kvapais? Bet einant pas daktarą užsirišama skarelė tiesiog šokiruoja ryškių rožinių ir salotinių spalvų deriniu – tarsi bobutė iš siaubo mėgintų įsiteikti svetimam skoniui, gal pačiam velniui. Tai – didžiulis kontrastas „kasdiena mylimiausiai“, kuri papuošta skriejančia gėlių puokšte. Čia turbūt labiausiai ji, kai būna pati sau. O kodėl ta viena „nei karto nerišata“? Tai kad nei šiokia, nei tokia – nors spalvos tautinės, kažkaip nusaldinta viskas – netiko menininkės bobutės skoniui. Meno genai neatsiranda iš niekur.
 
Taigi einu nuo vienos skarelės prie kitos klausydamasi Eglės bobutės balso ir matydama, kaip kiekviename kvadrate veriasi vis nauja jos gyvenimo teritorija. Matau ne tik gėles, langelius ar taškelius, bet ir daržą, parduotuvę, bažnyčią, kaimynus, kapines. Kažkur fabrikuose nuštampuoti ornamentai virsta magiškais simboliais, kuriais išrašyta žmogaus išmintis – panašiai kaip liaudies juostose, margučiuose ir kituose dirbiniuose, kur abstrakčiais brūkšneliais bei ideogramomis aiškinama pasaulio sandara. Taigi per Ridikaitės kūrinį paprastos masinės gamybos skarelės tampa būties filosofijos tekstais. Todėl jei atrodo, kad parodoje ilgam prie vienos drobės sustojęs žiūrovas grožisi skarelės raštais, tai netiesa – užtrunka, kol perskaitai apsakymą iš bobutės gyvenimo.
 
Šį per skarelę atsivėrusios istorijos įspūdį lemia kūrinių sandara. Tai irgi svarbu. Nes iki šiol kalbėjau tik apie skareles. Bet jei Eglė būtų jas tiesiog išdėliojusi, tokio poveikio nebūtų. Kiek kartų yra tekę imti savo, kitų skareles, dėti jas atgal? Ir nieko. Galbūt šmėkšteli mintis apie praėjusį laiką. Bet ji abstrakti. Daikto medžiagiškumas nuteikia kasdieniškai, nėra čia vietos poezijai. O Eglė skareles nukasdienino – išpurškė jas ant drobės aerozoliu, savo įprastu metodu. Išpurškė tiksliai kopijuodama, kad skarelės atsirastų ant drobės kaip tikri apčiuopiami daiktai su visais dėvėjimo požymiais – viena skarelė susitraukusi, kitos kampas atspuręs, jų forma ne visai kvadratinė, nes nuo rišimo išsitąsė. Skarelių vidurys vis dar įsitempęs taip, tarsi tebegobtų bobutės galvą. Eglė tik nepurškė lenkimo ar susiglamžymo žymių – tai nereikalingi ženklai, atitraukiantys dėmesį nuo skarelės susilietimo su kūnu, bereikalingas zirzesys. Jau vien todėl būtų netikę skareles fotografuoti, be to, dingtų dar kažkas. Kas tas kažkas, žinojo Algimantas Švėgžda, žino Algirdas ir Remigijus Gataveckai, žino ir Eglė – tik preciziškais rankų judesiais atlikdamas kiekvieną daikto skaidulą gali jam įkvėpti gyvybę. Fabrikines skareles atgaivina rankų darbas – tarsi Eglė būtų jas išsiuvinėjusi, kaip kadaise tikriausiai darydavo jos bobutė. Tarp išpurkštų siūlelių, gėlyčių ir taškelių lieka kvėptelėjimai, atsitraukimai, pamąstymai, pabuvimai, prisiminimai. Bet yra dar vienas elementas – dangus.
 
Per parodos atidarymą Eglė sakė iš pradžių galvojusi, kad skarelės kraštai turi sutapti su drobės kraštais – drobės tai skarelės. Kaip bobutė gobdavosi skarele, taip Eglė – drobe, pasidarydama jų kiekvienai dienai. Bet paskui ji nusprendė kitaip – paliko rėmą ir foną, kad galėtų eksponuoti skareles paveiksluose. Tačiau fonas tik atrodo neutralus – tai yra dangus iš ankstesnių Eglės drobių, ta pati spalva, ta pati taškelių gelmė. Šios skarelės yra tarsi pakabintos, kad pro jas galėtume žiūrėti į dangų! Kaip ta bobutės „švintina“, kur dangus matosi pro gėles gulint pievoje. Taigi skarelės yra ne eksponatai, ne prisiminimai, ne prustiškas transportas į nuosavą praeitį, bet pokalbio su bobute priemonė, tikrų tikriausi „mediumai“. Girdžiu ir aš: „Na, Egla, o kadu atidarysi senelio dėžutį?“
 
Paroda veikia iki sausio 31 d.
Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 12–15 val.

 

Eglė Ridikaitė, „Švintina“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Švintina“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Nei karto nerišata“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Nei karto nerišata“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kasdiena mylimiausia“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kasdiena mylimiausia“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Un doktarų“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Un doktarų“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Rudenina plonyta vilnela“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Rudenina plonyta vilnela“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Žolinan kermošiun“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Žolinan kermošiun“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kaiman un giminas ainunt“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Kaiman un giminas ainunt“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Nuo gerklės“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Nuo gerklės“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Vasarina“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Vasarina“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Žėmina sustraukus nuo skalbimo“. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Žėmina sustraukus nuo skalbimo“. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Pagrabina“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Pagrabina“. 2012 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Un kapų“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Un kapų“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.