7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Baltas šokis balto meno fone

Šokio teatras „Aura“ jau senokai nebesitenkina vietinėmis pajėgomis, o savo repertuarą formuoja su kitų šalių menininkų pagalba. Tarptautiniu projektu galima pavadinti ir šio seniausio Lietuvoje profesionalaus moderniojo šokio teatro kūrinį – spektaklį „Balta balto“, kurio premjera sausio pabaigoje įvyko Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje.
 
Spektaklio idėjos autorius ir choreografas lenkas Hyginas Delimatas šiuo metu dirba Austrijoje. Postmodernistu save įvardijantis dvidešimt trejų choreografas sukūrė spektaklį, kuriame gausu asociacijų su XX a. pirmosios pusės moderniąja vaizdine kultūra. Kubizmas, suprematizmas, siurrealizmas – esminiai spektaklio tapatybę įvardijantys žodžiai. Lietuviški spektaklio dėmenys – Ramūno Jaro sukurta ir parinkta muzika, Manto Bartusevičiaus šviesos ir Eglės Sakalaitės kostiumai – atitinka esmines choreografą dominančio laikotarpio kūrybos nuostatas: pasakojančios, iliustruojančios, jaučiančios romantinės kultūros principų atsisakymą, siekį priešintis meno, kaip vartojimui skirto objekto, sampratai, kvestionuoti tradicinius grožio ir darnos kanonus. Tačiau pačiame šiuolaikinio šokio kontekste choreografo plastiniai principai, kuriuose jis naudoja jogos ir Moshés Feldenkraiso sistemos transformacijas, neatrodo tokie revoliucingi ir primena „minčių lietų“ konkrečia kultūros istorijos tema.

Vasario vakarų tonacija

Knyga apie Aleksandrą Juozapėnaitę-Eesmaa pasirodė kaip pirmoji iš M.K. Čiurlionio namų ir Draugijos serijos, pristatančios iškilius Lietuvos kultūros ir meno puoselėtojus, susijusius su M.K. Čiurlionio vardu ir jo idėjomis. Pagerbkime idėjos autorių, šviesaus atminimo ilgametį namų direktorių Stanislovą Urboną ir jo deklaruotą svarbiausią vertybę – dalijimąsi – jo gimtadienio laikotarpiu. Tai proga pakalbėti apie leidinį, prisimenant ir rengtus šventinius vasario vakarus Čiurlionio namuose. Juose dalyvaudavo didžioji dalis leidinio straipsnių bei prisiminimų autorių.
 
Monografinės knygos apie atlikėjus Lietuvoje pasirodo itin retai. Daugiausia leidinių skiriama dainininkams . Didžioji jų dalis priklauso muzikologės Jūratės Vyliūtės plunksnai, po kelias yra parengę Jonas Bruveris, Jūratė Grickienė ir kt. Tačiau sunku prisiminti, kad Lietuvoje būtų išleista knyga apie pianistą. Ne apie kompozitorių ir pianistą, – keletas leidinių prisimena Balį Dvarioną, Stasį Vainiūną, – bet tik apie šio karališko instrumento maestro.

Siaubingas žodis iš f raidės

Harpijos nuo seno žinomos kaip bjaurios, kerštingos būtybės, turinčios sparnus ir aštrius, nuodingus paukščių nagus. Pagal graikų mitologiją, jos buvo Dzeuso padėjėjos, jam vogdavo įvairius daiktus, o kartais – ir žmones iš mirtingųjų pasaulio. Šiandien harpijomis pravardžiuojamos stiprios, dominuojančios moterys, kurios kiekvieną besimaišantį kelyje be gailesčio gali sudraskyti į skutelius dėl savo tikslo. Tikriausiai Lietuvoje tokios moterys dažniau vadinamos raganomis, kadangi ši būtybė artimesnė mūsų tautosakoje. Pasak antropologės Marijos Gimbutienės, Raganos vardas susijęs su „regėti“, „numatyti“, „žinoti“. Tautosakoje raganos gali skraidyti pasivertusios paukščiais arba joti ore ant pagalio ar seno kelmo, gyvena tarp žmonių ir yra mirtingųjų bei dievybių pasaulių tarpininkės, padedančios dievams išlaikyti harmoniją. Kartais jos tapatinamos su laumėmis – baisiomis moterimis vištos kojomis, ilgomis rankomis ir aštriais nagais. Aplink Uteną kalbama, kad nurengtos laumės kūnas atrodo it paukščio. Liaudies dainose ir sakmėse laumės dažnai vagia kūdikius, žiauriai elgiasi su žmonėmis, juos valgo, tačiau doriesiems padeda, juos apdovanoja.

Pagonių aukos

Stengiuosi vengti lietuvių žiniasklaidos isterijos, bet kartais nuo jos neįmanoma pabėgti. Taip atsitiko ir su berniuku iš Norvegijos, kurio istoriją jau kelios dienos pučia visi žiniasklaidos kanalai. Manau, kad tiesos, kas iš tikrųjų įvyko, niekam nereikia, ypač tautos sąžinę vaidinančioms žurnalistėms, nes tada gal tektų pripažinti, kad lietuvės motinos nėra tokios idealios, kaip apie save kalba. Per LRT „Panoramą“ pamačiusi prie Norvegijos ambasados piketuojančius tautiečius, supratau, kad ten susirinko tie patys, kurie dar visai neseniai „gynė“ mergaitę iš Pakaunės. Tik dabar gal tarp jų buvo daugiau tautiškų žalių žmogeliukų – vaikų gynėjai lietuviai taip pat mėgsta karines uniformas. Kita vertus, ar gali būti geresnė auka ant patriotizmo aukuro už vaiką? Žiūrėk, dar ir partiją įsteigs, juk rinkimai ne taip ir toli.
 
Manau, kad tuos gynėjus įkvėps ir Pascalio Laugier filmas „Aukštas žmogus“ (TV3, šįvakar, vasario 6 d. 23.35). Filmo herojė Džulija (Jessica Biel) gyvena miestelyje, kur nuolat dingsta vaikai. Iš pradžių ji netiki legendomis apie tai, kad juos išsiveda „aukštas vyras“, bet kai dingsta Džulijos sūnus, moteriai lieka tik išsiaiškinti, kas tas vyras ir kur dingę vaikai.

Kitaip sušvitusi „Bajaderė“

LNOBT baleto trupė, sausio mėnesį intensyviai eksploatavusi sėkmingiausią praėjusių metų savo premjerą – meno vadovo Krzysztofo Pastoro pastatytą Piotro Čaikovskio „Spragtuką“ (parodyta 17 anšlaginių spektaklių), vėl grįžta prie įprastinio repertuaro, kuriame taip pat ieško būdų intriguoti žiūrovą.
 
Ludwigo Minkaus „Bajaderę“ – senovinį garsiausio XIX a. choreografo Mariaus Petipa spektaklį, Lietuvoje rodomą nuo 2007-ųjų pabaigos – nušvietė tarptautinių žvaigždžių statusą pelniusių Olandijos nacionalinio baleto trupės pagrindinių solistų Jurgitos Droninos ir Isaaco Hernándezo duetas.
 
Spektaklis, kuriame narpliojamas tragiškas indų šventyklos šokėjos Nikijos, kario Soloro ir radžos dukters Gamzati meilės trikampis – ambicingos XIX a. 8-ojo dešimtmečio kultūros reliktas, daugelio šalių baleto repertuarų puošmena. Tai muziejinis baleto istorijos eksponatas su tapytomis dekoracijomis, gausia butaforija ir daugybe atlikėjų – jame, pasak baleto artistų folkloro, „šoka visi, kas gyvas“.

Istorijos veidrodžiai

Ketvirtadienio vakare Berlyne ispanų režisierės Isabel Coixet filmu „Niekas nemėgsta nakties“ („Nobody Wants the Night“) iškilmingai atidarytas 65-asis tarptautinis kino festivalis. Filmo veiksmas nukelia į 1908-ųjų Grenlandiją ir pasakoja apie Arkties tyrinėtojo žmoną, norinčią padėti vyrui ir įkurti stovyklavietę. Tačiau Juliette Binoche herojė nelabai įsivaizduoja, ką reiškia arktinis šaltis ir kaip jį išgyventi. Jai padės jauna inuitė, gyvenanti ledo name. Dviejų skirtingų civilizacijų, bet stiprių moterų suartėjimo istorija spalvingame istoriniame fone, matyt, neatsitiktinai pasirinkta festivalio atidarymui. Juk pernykštis atidarymo filmas – istorinė Weso Andersono stilizacija „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ – vis dar pelno apdovanojimus. Regis, ir šiemet istorija bus ne vieno Berlinalės filmo tema ar fonas. Dar sunku pasakyti, kas paliks didžiausią įspūdį, bet milžiniškoje festivalio programoje jau spėjau pasižymėti kelis filmus, kurių aprašymai žadina viltis.

Kino naujienos trumpai

Prancūzų kino akademija paskelbė savo apdovanojimų „Cezarių“ nominantus. Į geriausio filmo apdovanojimą pretenduoja 7 filmai: „Zils Marijos debesys“, „Vaikinai iš Rytų“, „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, „Kovotojai“ („Les Combattants“), „Beljė šeima“ („La Famille Bélier“, rež. Eric Lartigau), „Hipokratas“ („Hippocrate“) ir „Timbuktu“.
 
Geriausio režisieriaus „Cezariui“ nominuoti: Céline Sciamma už filmą „Mergos“, Thomas Cailley už „Kovotojus“, Thomas Lilti už „Hipokratą“, Bertrand’as Bonello už „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, Olivier Assaysas už „Zils Marijos debesis“, Abderrahmane’as Sissako už „Timbuktu“ ir Robinas Campillo už „Vaikinus iš Rytų“.
 

Į geriausio aktoriaus „Cezarį“ pretenduoja: Guillaume’as Canet už vaidmenį filme „Kitą kartą, kai pamatysiu širdį“ („La prochaine fois je viserai le coeur“), Nielsas Arestrupas už „Diplomatiją“ („Diplomatie“), Pierre’as Niney už „Yves Saint Laurent“, Gasparas Ullielis už „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, François Damiens’as už „Beljė šeimą“ ir Romainas Duris už „Naują draugę“.

Lietuvos pūtikai žymaus valtornisto Arvido Klišano jubiliejuje Rygoje

Praėjusių metų pabaigoje, 95-metį švenčiančioje Rygos Jazepo Vitolo muzikos akademijoje įvyko žymaus valtornisto Arvydo Klišano (lat. Arvīds Klišāns) aštuoniasdešimtmečiui skirtas koncertas.

 

A. Klišanas – nusipelnęs Latvijos artistas (suteikta 1976 m.), žymus atlikėjas, pedagogas, tuometinės Sovietų Sąjungos ir tarptautinių konkursų laureatas, išugdęs didelį būrį puikių atlikėjų, garsinančių profesoriaus vardą visame pasaulyje. Muzikų šeimoje išaugęs atlikėjas solisto karjerą Latvijos nacionaliniame simfoniniame orkestre – tuomet Latvijos radijo simfoniniame orkestre – pradėjo 1954 m., būdamas dvidešimties. Ši sėkminga veikla truko net keturiasdešimt ketverius metus. Atlikėjas ne kartą pačiomis palankiausiomis sąlygomis buvo kviečiamas į aukščiausio lygio Sovietų Sąjungos orkestrus, tačiau, būdamas ištikimas savo šalies patriotas, liko gyventi ir muzikuoti gimtojoje Latvijoje. Kaip kviestinis solistas, atliekant P. Čaikovskio Penktąją simfoniją su Maskvos filharmonijos simfoniniu orkestru, muzikas aplankė daugelį Europos, Amerikos šalių, koncertavo Japonijoje ir Meksikoje. Sykį Palerme, Italijoje, po koncerte ypač sėkmingai atlikto įžymiojo valtornos solo, skambančio minėtos simfonijos antroje dalyje, džiūgaujantys gerbėjai solistą ant rankų nešė nuo koncertų salės iki pat viešbučio, kuriame buvo apsistojęs orkestras.

Kine ieškau iššūkio

Vasario 5 d. Berlyne prasidės 65-asis tarptautinis kino festivalis. Festivalio senbuviai žino, kad daug originalių filmų ir naujų autorių visada pateikia Jaunojo kino forumo programa. Su jos vadovu Christophu Terhechte Berlyne kalbėjosi Kauno kino festivalio vadovė Ilona Jurkonytė. Pokalbis įvyko gavus „Nipkow Programm“ stipendiją.
 

Kaip mažuma tampa minia

Penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti naujausias žymaus vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó („Delta“) filmas „Baltas Dievas“ („Fehér Isten“, Vengrija, Vokietija, Švedija, 2014 ). Jo premjera įvyko pernai, Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. „Baltas Dievas“ – tai kolektyvinio abejingumo istorija, papasakota mažos mergaitės, kuri išdavė mylimą šunį, lūpomis, ir kartu benamio šuns pasakojimas. Tai ir pasakojimas apie meną, kuris sutaiko visus. Režisierius filmą skyrė pernai mirusiam vengrų kino klasikui Miklósui Jancsó. Pateikiame Kanuose vykusio Inos Denisovos pokalbio su režisieriumi fragmentus. Pokalbis buvo išspausdintas tinklalapyje colta.ru.

PUSLAPIS
IŠ
1003