![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Harpijos nuo seno žinomos kaip bjaurios, kerštingos būtybės, turinčios sparnus ir aštrius, nuodingus paukščių nagus. Pagal graikų mitologiją, jos buvo Dzeuso padėjėjos, jam vogdavo įvairius daiktus, o kartais – ir žmones iš mirtingųjų pasaulio. Šiandien harpijomis pravardžiuojamos stiprios, dominuojančios moterys, kurios kiekvieną besimaišantį kelyje be gailesčio gali sudraskyti į skutelius dėl savo tikslo. Tikriausiai Lietuvoje tokios moterys dažniau vadinamos raganomis, kadangi ši būtybė artimesnė mūsų tautosakoje. Pasak antropologės Marijos Gimbutienės, Raganos vardas susijęs su „regėti“, „numatyti“, „žinoti“. Tautosakoje raganos gali skraidyti pasivertusios paukščiais arba joti ore ant pagalio ar seno kelmo, gyvena tarp žmonių ir yra mirtingųjų bei dievybių pasaulių tarpininkės, padedančios dievams išlaikyti harmoniją. Kartais jos tapatinamos su laumėmis – baisiomis moterimis vištos kojomis, ilgomis rankomis ir aštriais nagais. Aplink Uteną kalbama, kad nurengtos laumės kūnas atrodo it paukščio. Liaudies dainose ir sakmėse laumės dažnai vagia kūdikius, žiauriai elgiasi su žmonėmis, juos valgo, tačiau doriesiems padeda, juos apdovanoja.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Ketvirtadienio vakare Berlyne ispanų režisierės Isabel Coixet filmu „Niekas nemėgsta nakties“ („Nobody Wants the Night“) iškilmingai atidarytas 65-asis tarptautinis kino festivalis. Filmo veiksmas nukelia į 1908-ųjų Grenlandiją ir pasakoja apie Arkties tyrinėtojo žmoną, norinčią padėti vyrui ir įkurti stovyklavietę. Tačiau Juliette Binoche herojė nelabai įsivaizduoja, ką reiškia arktinis šaltis ir kaip jį išgyventi. Jai padės jauna inuitė, gyvenanti ledo name. Dviejų skirtingų civilizacijų, bet stiprių moterų suartėjimo istorija spalvingame istoriniame fone, matyt, neatsitiktinai pasirinkta festivalio atidarymui. Juk pernykštis atidarymo filmas – istorinė Weso Andersono stilizacija „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ – vis dar pelno apdovanojimus. Regis, ir šiemet istorija bus ne vieno Berlinalės filmo tema ar fonas. Dar sunku pasakyti, kas paliks didžiausią įspūdį, bet milžiniškoje festivalio programoje jau spėjau pasižymėti kelis filmus, kurių aprašymai žadina viltis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Į geriausio aktoriaus „Cezarį“ pretenduoja: Guillaume’as Canet už vaidmenį filme „Kitą kartą, kai pamatysiu širdį“ („La prochaine fois je viserai le coeur“), Nielsas Arestrupas už „Diplomatiją“ („Diplomatie“), Pierre’as Niney už „Yves Saint Laurent“, Gasparas Ullielis už „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, François Damiens’as už „Beljė šeimą“ ir Romainas Duris už „Naują draugę“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Praėjusių metų pabaigoje, 95-metį švenčiančioje Rygos Jazepo Vitolo muzikos akademijoje įvyko žymaus valtornisto Arvydo Klišano (lat. Arvīds Klišāns) aštuoniasdešimtmečiui skirtas koncertas.
A. Klišanas – nusipelnęs Latvijos artistas (suteikta 1976 m.), žymus atlikėjas, pedagogas, tuometinės Sovietų Sąjungos ir tarptautinių konkursų laureatas, išugdęs didelį būrį puikių atlikėjų, garsinančių profesoriaus vardą visame pasaulyje. Muzikų šeimoje išaugęs atlikėjas solisto karjerą Latvijos nacionaliniame simfoniniame orkestre – tuomet Latvijos radijo simfoniniame orkestre – pradėjo 1954 m., būdamas dvidešimties. Ši sėkminga veikla truko net keturiasdešimt ketverius metus. Atlikėjas ne kartą pačiomis palankiausiomis sąlygomis buvo kviečiamas į aukščiausio lygio Sovietų Sąjungos orkestrus, tačiau, būdamas ištikimas savo šalies patriotas, liko gyventi ir muzikuoti gimtojoje Latvijoje. Kaip kviestinis solistas, atliekant P. Čaikovskio Penktąją simfoniją su Maskvos filharmonijos simfoniniu orkestru, muzikas aplankė daugelį Europos, Amerikos šalių, koncertavo Japonijoje ir Meksikoje. Sykį Palerme, Italijoje, po koncerte ypač sėkmingai atlikto įžymiojo valtornos solo, skambančio minėtos simfonijos antroje dalyje, džiūgaujantys gerbėjai solistą ant rankų nešė nuo koncertų salės iki pat viešbučio, kuriame buvo apsistojęs orkestras.
![]() | ![]() |
![]() |
Penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti naujausias žymaus vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó („Delta“) filmas „Baltas Dievas“ („Fehér Isten“, Vengrija, Vokietija, Švedija, 2014 ). Jo premjera įvyko pernai, Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. „Baltas Dievas“ – tai kolektyvinio abejingumo istorija, papasakota mažos mergaitės, kuri išdavė mylimą šunį, lūpomis, ir kartu benamio šuns pasakojimas. Tai ir pasakojimas apie meną, kuris sutaiko visus. Režisierius filmą skyrė pernai mirusiam vengrų kino klasikui Miklósui Jancsó. Pateikiame Kanuose vykusio Inos Denisovos pokalbio su režisieriumi fragmentus. Pokalbis buvo išspausdintas tinklalapyje colta.ru.
![]() |