Scena iš miuziklo „Styga“ premjeros. Rengėjų nuotr.
Miuziklo žanras Lietuvoje nėra labai populiarus, mėgstamas ir gausiai statomas. Neturime pakankamai šio žanro autorių ir atlikėjų. Tiesa, pastaruoju metu jaunų žmonių veikla suaktyvėjo, kuriasi jaunimo miuziklų organizacijos. O štai sausio viduryje, Vilniuje, Šokio teatro scenoje, pavyko pamatyti vieną visiškai naują kūrinį, kuriame pagrindiniai aktoriai ir dainininkai buvo vaikai ir paaugliai, žinoma, šalia suaugusiųjų, kurie tokius ir vaidino. Tai Arūno Navako ir Gintaro Samsono „Styga – miuziklas apie mūsų gyvenimą“– modernus muzikinis sceninis kūrinys jaunimui, kurį statant dalyvavo 72 dalyviai iš aštuonių pasaulio šalių. Vien tik chore 22 vaikai – tai B. Dvariono muzikos mokyklos moksleivių choras „Viva Voce“, vadovaujamas Virginijos Katinienės ir Raimundo Katino, dar vienuolika paauglių – „Griaučių“ grupės dalyvių ir jų draugių, trylika solistų, šokėjai ir didžiulis būrys vizualinio sprendimo autorių ir vykdytojų. Spektaklio scenografė, Londone scenografiją studijuojanti Milda Samsonaitė įtraukė į darbą savo bendramokslius ir jų draugus iš įvairių pasaulio kampelių. Mintis įdomi – kaip skirtingi žmonės pasižiūrėtų į visa tai, kas vyksta scenoje. Spektaklio muzikinė stilistika labai marga, taigi norėjosi, kad ir vizualinis sprendimas remtųsi įvairių jaunų menininkų darbais, kad atsispindėtų jų požiūriai. Vaizdo apipavidalinimo autoriai – Londono universiteto kalbos ir dramos mokyklos „Royal Central“ auklėtiniai, Amsterdamo universiteto studentai, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus moksleiviai. O dar jei pridėsim visus tekstų autorius, režisierius ir mokytojus, surinksime gausybę žmonių.
„Styga – miuziklas apie mūsų gyvenimą“ – tai naujas muzikinis spektaklis visai šeimai. Siužeto centre – jauna, kūrybinga paauglė Sigita, pravarde Styga, jos mėginimai atrasti savo pašaukimą ir neišvengiama kova su jai nepriimtina realybe. Mergaitė nori tapti dainininke, todėl savo kūrybinę pradžią sieja su undergroundo muzikine grupe „Griaučiai“, susiduria su tipiškais paaugliui psichologiniais iššūkiais: nesibaigiančiais tėvų ir vaikų konfliktais, kova prieš konservatyvią mokyklos vertybių sistemą ir pagaliau pirmąja meile, kuri, regis, išgelbsti ją nuo tolesnių paklydimų. Pagrindinę veikėją Sigitą dainuoja dvi jaunos merginos, puikios dainininkės: Elzė Borsteikaitė ir Kotryna Juodzevičiūtė. Kotryna jau turi nemažai džiazinės patirties, jos platus diapazonas, ji puikiai valdo balsą, jaučia stilistinius pasikeitimus, o Stygos vokalinė partija yra labai įvairialypė, didžiulė ir sunki. Pagrindinė dainininkė dainuoja daugiau nei pusę spektaklio. Elzė kiek kitokia, jos balsas aukštesnis, šviesesnis, charakteris ir pats dainavimas šiek tiek skiriasi nuo Kotrynos, tačiau abi jos labai šaunios. Reikia pažymėti didžiulį dainavimo pedagogės Dalios Dubietytės darbą.
Kiti jaunuolių pasauliui atstovaujantys solistai neturi tokių didelių ir sudėtingų muzikinių partijų, tačiau yra labai svarbūs: Sidas – Kristijonas Ribaitis; Makaulė – Markas Libermanas; Tadas – Martynas Jokšas, Lukas Vaičiūnas; Plevėsa – Agnė Pakšytė; MC Medonas – Donatas Medzevičius. Pastarasis personažas yra tarsi viso spektaklio vedėjas, repavimu turintis sulydyti spektaklio veiksmą, suklijuoti istoriją, nes ji nėra labai stipri ir intriguojanti, todėl čia reikėtų aiškesnio vaidybinio sprendimo. Repavimas reikalauja specialios stilistikos, kurios kaip ir nėra. Gal atlikėjas turėtų būti dar jaunesnis? Suaugusiųjų pasaulis yra smarkiai šaržuotas, o tą šaržą pajausti ir išreikšti geriausiai pavyko Sigitos klasės Auklėtojos partiją puikiai atlikusiai aktorei ir dainininkei Rasai Rapalytei. Įdomus charakterinis personažas – muzikos mokyklos Sargas ir jo atlikėjas Vytautas Rašimas. Beje, man atradimu tapo Tėvą dainuojantis labai gražaus balso savininkas Regimantas Mažulis. Kiek silpniau atskleistos Motinos ir muzikos mokyklos Direktorės muzikinės partijos, šiek tiek dvelktelėjusios „senąja lietuviška estrada“ (Vilhelma Mončytė ir Raimonda Tallat-Kelpšaitė).
Norėčiau gražiai atsiliepti apie šokį, puikiai derantį prie paauglių pasaulio išraiškos. Tai M.K. Čiurlionio mokyklos mokytojos, šiuolaikinio šokio šokėjos Ievos Ginkevičiūtės ir šokėjos Indrės Ginkevičiūtės darbas. Ieva dirba M.K. Čiurlionio mokyklos baleto skyriuje, o kartu su seserimi vadovauja šiuolaikinio šokio kompanijai ir spektaklyje kūrė choreografiją, bendradarbiaudamos su house stilių šokančiais jaunaisiais šokėjais.Choreografės tyliai ir ramiai dirbo, anot kompozitoriaus Arūno Navako, niekas net nepastebėjo, kaip tas ilgas ir sunkus darbas buvo atliktas. Jos surežisavo ir choro judesius, kurie atrodė kiek konservatyvoki, bet gal todėl, kad simbolizuoja akademinės muzikos mokyklas?
Kai kuriuose spektaklio anonsuose buvo rašoma, kad kūrinio muzikinė kalba – tai kolizija tarp ties kičo riba balansuojančios nusaldintos „estrados“ ir futuristinio avangardo. Į dramaturginį miuziklo audinį įsipina tėvų ir vaikų konflikto tema, mokykla su savo konservatyvia vertybių sistema. Užsimezganti meilės linija suteikia viltį suderinti sudėtingą instrumentą, kurio viena styga atrodo nesuderinama. Mane visados truputį stebina, kai viename kūrinyje yra ne vienas muzikos autorius, o du ar net daugiau, tad natūraliai kyla klausimas: kas ką darė? Paklausiau vieno iš muzikos autorių Arūno Navako. Jis atsakė: „Ne pirmą kartą dirbu kartu su kitu kompozitoriumi, taip buvo ir su Kęstučiu Antanėliu, kitais autoriais, ir tas bendras darbas man patinka, yra įdomus. Mano pirminė šio kūrinio idėja buvo kurti klasikinį miuziklą, nors šiuo atveju istorija yra labai paprasta, o gal jos netgi ir nėra. Bet labai svarbi paantraštė – miuziklas apie mūsų gyvenimą. Čia vaikai eksponuoja patys save, savo aplinką, ir tai svarbiausia. O Gintaras Samsonas norėjo, kad visas paauglių pasaulis būtų išreikštas kažkiek kitokia muzika, jis pasiūlė naudoti labai čia tinkančius Kazio Binkio tekstus. Gintaras bandė tai daryti pasitelkęs elektroninę muziką, o aš – roką. Suaugusiųjų veikėjų charakteristikos išreiškiamos labiau retro, senojo miuziklo muzikos stiliumi. Šiaip stilistika, aišku, labai marga, bet ji specialiai tokia ir į vieną visumą ją apjungti buvo lengviau pasinaudojant elektronika.“
Pasak miuziklo kūrėjų, jiems svarbi edukacinė misija. Patrauklia forma jaunimas supažindinamas su K. Binkio kūryba, kuri savo tematika, maištinga dvasia išlieka aktuali ir šiandien. Kūrinio atlikėjai – veikėjų bendraamžiai, jiems miuziklo siužete gvildenamos problemos yra savos ir gerai pažįstamos. Man irgi rūpėjo, kas sugalvojo tokią keistoką temą miuziklui. A. Navakas papasakojo, kad pirmiausiai projektas buvo sumąstytas kaip edukacija jaunimui. Autoriai norėjo parodyti, kad muzikos mokymasis nėra toks paprastas dalykas, o gatvės muzika yra šiek tiek kitokia nei profesionalų kuriama, kitoks jos autorių ir atlikėjų profesinis pasirengimas. Po truputį viską dėliojant išėjo toks įdomus rezultatas. Idėją pasiūlė fortepijono pedagogė Regina Jurkonienė, kūrinyje panaudota daug jos tekstų. Žodžius dainoms rašė ir A. Navakas, o poetas Liudvikas Jakimavičius sulipdė visą istoriją, parašė trūkstamus tekstus, scenarijų, mizanscenas, nors teko jas gerokai trumpinti, nes to reikalauja miuziklo struktūra ir veiksmas. Režisavo Agnė Sunklodaitė. Pasirodė šiek tiek keista, kad scenoje nematėme nė vieno muzikanto. O jų čia ir nėra. Visa miuziklo fonograma sukurta ir programuojamais klavišiniais instrumentais bei gitara atlikta ir įrašyta pačių muzikos autorių. Maloniausia turbūt tai, kad vaikai ir paaugliai gavo progą išreikšti save per muziką, o juk jie to ir mokosi.
