7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šimto veidų atlikėjai

Trio „Claviola“ koncertas Taikomosios dailės muziejuje

Brigita Jurkonytė
Nr. 4 (1110), 2015-01-30
Muzika
Jurgis Juozapaitis, Ugnė Antanavičiūtė, Vytautas Giedraitis. P. Pienausko nuotr.
Jurgis Juozapaitis, Ugnė Antanavičiūtė, Vytautas Giedraitis. P. Pienausko nuotr.
Moderniosios muzikos autoriai itin dažnai komponuoja skirtingais stiliais ir žanrais. Daugelio kompozitorių devizu tapo „siekis nekartoti savęs paties“. Nuo XX a. pradžios šioje srityje lyderiu buvo tapęs chameleonas, „tūkstančio veidų ir stilių kompozitorius“ Igoris Stravinskis. Tačiau įdomu, kokia situacija atlikimo meno pasaulyje? Ar muzikantai išdrįsta tapti, pavyzdžiui, šimto veidų ir stilių atlikėjais?
 
Sausio 25 d. Vilniaus taikomosios dailės muziejuje vyko kamerinės muzikos popietė „Šimtas pavasarių su trio „Claviola“. Šis unikalios sudėties ansamblis – Vytautas Giedraitis (klarnetas), Jurgis Juozapaitis (altas) ir Ugnė Antanavičiūtė (fortepijonas) – nepabūgo savo programoje sujungti sudėtingus klasicizmo, romantizmo ir šių dienų kūrėjų opusus. Koncerte atliktas Jono Jurkūno trio „Šimtas pavasarių“ (įkvėptas Kazio Binkio eilių) ne tik vainikavo ansamblio pasirodymą, bet ir inicijavo visos muzikinės programos pobūdį. Trio „Claviola“ lengvai ir žaismingai derino Wolfgango Amadeus Mozarto, Osvaldo Balakausko, Carlo Reinecke’s ir Jono Jurkūno muziką.
 
Pirmoje koncerto kompozicijoje – Trio Es-dur („Kegelstatt“, KV 498) ansamblis nustebino giliu Mozarto stilistikos suvokimu. Visiems puikiai pažįstamo Vienos klasiko kūrinius daugelis interpretuoja gana paviršutiniškai. Nepakanka tiesiog paleisti pirštus per klaviatūrą ar virtuoziškai griežti smulkių ritminių verčių fragmentus. „Claviolos“ atlikėjai gana plačiai traktavo Mozarto muziką, atrasdami sąsajų ir su kitų šio autoriaus kompozicijų interpretacijomis. Kraštinėse Andante ir Allegretto dalyse jie netgi sukūrė idiliškų vaizdinių. Iš pradžių pamaniau: ar tai neskamba per daug romantiškai? Klausantis subtilaus garso, kiek romantinės retorikos reikalaujančio garsų „siūbavimo“ ir itin lygiai fortepijonu skambinamų pasažų, vis dėlto ryškesnės asociacijos kilo su dažnai atvirose erdvėse atliekama Mozarto „Mažąja nakties muzika“. Antrosios dalies Menuetto interpretacija klasicizmo muzikos mėgėjams galėjo pasirodyti gruboka. Tačiau ansamblio muzikantų drąsiau pabrėžiami kontrastai ir kiek kapota artikuliacija prilygo Mozarto simfonijos Nr. 40 trečiosios dalies šokio charakteriui.
 
Pratęsiant „Mozarto liniją“ jau šiuolaikinio meno erdvėje, būtų naudinga dar kartą paklausti įvairius muzikos autorius kamuojančio klausimo: „Ar dar įmanoma išmokti rašyti taip „švariai“ kaip Mozartas?“ Tokio komponavimo siekis buvo pastebėtas premjeriniame Osvaldo Balakausko kūrinyje „Swingy line“, dedikuotame trio „Claviola“. Kompozitorius anotacijoje pažymėjo: „Kūrinys grindžiamas kelių melodinių linijų polifoniniu (kontrapunktai, imitacijos) plėtojimu. Taip suponuojamas nenutrūkstamas instrumentų dialogas, kurio vieningumą lemia vyraujanti kūrinyje konsonansinė harmonija. Be to, tolydžio pasitaikantys melodinės linijos ir pagrindinio metro akcentų nesutapimai, netolygi muzikos tėkmės pulsacija išryškina laisvą, quasi improvizacinį muzikos pobūdį.“ Įdomus šios kompozicijos emocinis suvokimas. Kūrinys tartum „tvyrojo, sklendė ore“ – klarneto, alto ir fortepijono melodinės linijos, besipindamos tarpusavyje, ne vienam klausytojui sukėlė laukimojausmą. O laukiama buvo instrumentinių partijų sutapimo vietų. Klausytojai, išgirdę klarneto ir fortepijono ar klarneto ir alto ritminių formulių sutapimus, pasijunta dar labiau „manipuliuojami“. Vienu metu atliekamo skirtingų tembrų ritminio darinio akcentai dažnai persikeldavo į pačias netikėčiausias kūrinio vietas. Kompozicijos skambėjimo vienovės muzikantai siekė stengdamiesi nuo pirmo iki paskutinio takto išlaikyti tą patį dinaminį lygmenį. Tai sėkmingai padėjo įprasminti šiuos tarsi į siūlų kamuolį besiraizgančius balsus.
 
Carlo Reinecke’s Trio A-dur, op. 264, atlikėjų buvo perteiktas tikra vėlyvojo vokiško romantizmo dvasia. Čia nėra Gustavo Mahlerio muzikos monumentalumo, nekuriama artėjančio ekspresionizmo nuojauta. Kūrinyje tiesiog jaučiamas germaniškos tradicijos atstovams būdingas aiškus struktūrinis pradas bei forma, o išreiškiant turtingą melodiką apsieita be perdėto sentimentalumo. Muzikantai puikiai suvokė kūrinio dramaturgiją, formą. Ypač tai jautėsi finale(Allegro Moderato), kurio pagrindas – trumpa džiaugsminga ir gyvybinga tema. Jos pasirodymas, kaip ir visa plėtojama muzikinė medžiaga, atlikėjų buvo aiškiai ir suprantamai įprasminta.
 
Koncerto pabaigoje ansamblis „Claviola“ atliko Jono Jurkūno trio „Šimtas pavasarių“. Kaip ir to paties pavadinimo Kazio Binkio eilėraštyje, kompozicijoje jaučiamas jaunatviškas vėjavaikiškumas. Štai pirmos nerūpestingą ir linksmą nuotaiką kuriančios Binkio eilutės: „Galvon suaugę baras profesoriai, / kad vietomis gabus, bet nerimtas. / O man, kur pažiūriu – visur pavasariai, / kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas.“ „Claviola“ nariai tikrai verti pagyrimo. Pianistei Ugnei Antanavičiūtei atiteko pulsuojančio ritmo ir akordinės faktūros medžiaga, taigi jai prireikė daug ištvermės, nes visiems žinoma, kad per visą kūrinį išlaikyti tolygią ritminę pulsaciją nėra lengva. Maža to, pianistė skambino „žvėriškai“ greitu tempu! Trumpomis, lakoniškomis klarneto ir alto frazėmis grįstos partijos įtaigiai buvo priešpriešinamos nenutrūkstančiai minimalistinei fortepijono partijai. Vytautas Giedraitis ir Jurgis Juozapaitis klarneto bei alto replikas atliko itin nuotaikingai. Manau, šį daug vaizdinių asociacijų keliantį opusą „Claviola“ galėtų įrašyti ir ne vieno kino filmo garso takeliui!
 
Norėčiau pasidžiaugti ne tik trio „Claviola“ koncerto koncepcija, siekiu vienoje programoje sujungti klasicizmo, vėlyvojo vokiško romantizmo ir šių dienų lietuvių kompozitorių pavyzdžius, bet ir jų pastangomis kurti įdomų savo ansamblio veidą, įprasminant kiekvieno autoriaus kompozicinį braižą.

 

Jurgis Juozapaitis, Ugnė Antanavičiūtė, Vytautas Giedraitis. P. Pienausko nuotr.
Jurgis Juozapaitis, Ugnė Antanavičiūtė, Vytautas Giedraitis. P. Pienausko nuotr.