7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aukštumose ir link jų

Kauno simfoninio orkestro sukaktis ir pianistas Andrius Žlabys

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 10 (1116), 2015-03-13
Muzika
Kauno kultūrinis gyvenimas savo intensyvumu, deja, dar nusileidžia sostinei, tačiau kartais pasitaiko galimybė pabūti nepaprastai intriguojančiuose koncertuose. Kovo 6 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas buvusio vadovo Imanto Resnio, atliko gražią programą ir tapo scenos partneriu pianistui Andriui Žlabiui – kaip žinia, šis atlikėjas Lietuvoje pasirodo nedažnai, todėl kiekvieno susitikimo su juo klausytojai dar labiau laukia. Ne mažiau malonus šis bendradarbiavimas turėjo būti ir orkestrui, šį sezoną švenčiančiam dešimties metų sukaktį – dalintis scena su vienu išskirtiniausių nūdienos lietuvių pianistų Kauno kolektyvui, manau, buvo tikra gimtadienio dovana. Tiesa, bendrų projektų su žymiais solistais gausa orkestras skųstis negalėtų, ypač per pastaruosius porą metų: jų scenos partneriais buvo ne tik gausybė garbingų Lietuvos atlikėjų, bet ir užsienio muzikos įžymybės (tarp kurių ir populiariosios muzikos atstovai „The Scorpions“, „Electric Light Orchestra“, „Smokie“, Bonie Tyler ir kt). Ypač sėkmingai bendradarbiauta su Dmitrijumi Chvorostovskiu – su šiuo baritonu orkestras surengė koncertus Baltijos valstybių sostinėse ir parengė Giuseppe Verdi operos „Simonas Bokanegra“ studijinį įrašą, kartu dainuojant Metropoliteno žvaigždėms Barbarai Frittoli, Stefano Secco ir Marco Caria. Dar viena svarbi pastraipa kolektyvo biografijoje – įrašytos ir platinamos visame pasaulyje kompaktinės plokštelės su bosu Ildaru Abdrazakovu ir tenoru Lawrence’u Brownlee, o įrašas su pastaruoju atlikėju net buvo nominuotas „Grammy“. Toliau būtų galima palinkėti vaisingos kūrybinės bendrystės su vokalistėmis moterimis.
 
Akivaizdu, kad Kauno orkestras tampa vis patrauklesnis kūrybinis partneris ir sulaukia vis daugiau dėmesio iš užsienio. Tai džiugina ir skatina manyti, kad netrukus turėsime ypač aukštus standartus atitinkantį simfoninį orkestrą, gebantį konkuruoti su įvairiais kolektyvais. Tačiau kol kas negalima ignoruoti ir tam tikrų bėdų. Pirmiausia palinkėčiau atrasti pastovų vadovą – dabartinis, Constantine’as Orbelianas, yra jau ketvirtasis per dešimtį gyvavimo metų. Pasižvalgę po geriausius Lietuvos orkestrus, įsitikinsime, kad nuolatinis vadovas – viena iš sėkmingo kolektyvo augimo ir tobulėjimo prielaidų. Kol kas Kauno orkestras dar nėra suformavęs tvirto įvaizdžio ir kryptingai vedanti ranka jam yra būtina; nenuosekliai augintas muzikos interpretavimo tradicijas atliepia ir atlikimo kokybės nestabilumas: užkliūva ir sinchroniškumo trūkumas, štrichų, artikuliacijos precizikos stoka, atsitiktiniai pučiamųjų „liapsusai“.
 
Ne išimtis buvo ir šis koncertas – pasitaikė minėtų trūkumų, su kuriais reiktų susitvarkyti, ypač kai scenos centre – toks solistas kaip A. Žlabys. Pianistas su orkestru atliko Dmitrijaus Šostakovičiaus Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui F-dur, op. 102. Anksčiau teko girdėti solistą skambinant daugiausiai Johanno Sebastiano Bacho, Vienos klasikų ir romantikų opusus, tad intrigavo proga išgirsti A. Žlabį jam kiek neįprastame amplua: kaip pianistas pateiks šią apsimestinio optimizmo ir giliausios melancholijos priešpriešą – smurtinės ideologijos varžtuose sukurtą kūrinį? Kaip ir kiekvieną kartą klausant A. Žlabio, nuo pat pirmų jo išgautų garsų svaigino aksominio švelnumo garsas, o ypač raiškiai artikuliuota kiekviena nata (orkestrui artikuliacijos aštrumo pritrūko) leido patirti gyvybingą greitųjų dalių charakterį. Pasigėrėtina buvo antroji Koncerto dalis – orkestras griežė ypač švelniai, tam pasitarnavo paslankios, vientisos styginių frazių jungtys, solistas lyg dainavo fortepijono klavišais – niekur neskubėdamas, išklausydamas kiekvieną garsą, o šiai nuotaikai atitarė orkestras, grieždamas visai neskubriai, ypač sukauptai. Lyg laikas būtų sustojęs... Giliu, intelektualiu muzikos interpretavimu pagarsėjęs pianistas išraiškingai dėliojo prasminius akcentus, pabrėžė harmonijos niuansus. Sielvarto apoteozės – dalies pabaigos – paskutiniai garsai jautriai išreiškė bejėgiškumą, neviltį, būties trapumą ir paliko transcendencijos dvelksmą.
 
Gaila, bet biso iš A. Žlabio neišprašėme (kaip ir per sausio 17 d. koncertą Nacionalinėje filharmonijoje). Mums, klausytojams, tai praradimas, kita vertus, bylojantis apie atlikėjo įsigyvenimą į skambėjusią muziką ir nenorą išsklaidyti unikalios, tik atliekamam kūriniui būdingos atmosferos, kurią kruopščiai formavo per visą grojimą. Tai liudija A. Žlabio, kaip menininko, brandą bei ypač sąmoningą muzikavimą.
D. Šostakovičiaus opusas buvo ašis, o šalia jos skambėjo du orkestriniai kūriniai. Koncertą pradėjo Carlo Marios von Weberio operos „Laisvasis šaulys“ uvertiūra, nuskambėjusi klasicistine maniera ir gana tvarkingai. Išraiška buvo santūri ir kiek atsargi – norėjosi, kad orkestras, lyg tasai šaulys, jaustųsi laisviau ir kulminacijose įžiebtų daugiau kibirkšties. Užtat antroji koncerto dalis, kurioje skambėjo Johanesso Brahmso Trečioji simfonija F-dur, op. 90, paliko kur kas mažiau abejonių. Apskritai ne pirmą kartą teko klausytis Kauno orkestro, atliekančio J. Brahmsą, ir manau, kad kolektyvas sėkmingai susidoroja su šio kompozitoriaus simfonine kūryba; atrodo, ji tinka orkestrui, kuris kaskart maloniai nustebina grodamas J. Brahmsą. Simfonija buvo atlikta išlaikant jos epišką pobūdį, stabiliai ir tvarkingai – iš esmės be atsitiktinių „nuslydimų“, tiksliai jaučiant dirigento ranką ir santūrią muzikos tėkmę, tačiau tasai santūrumas visai nekliudė įsitraukti į daugiasluoksnę J. Brahmso muzikos srovę, kurioje laikas vėlgi prarado realius metmenis ir pralėkė kur kas greičiau, nei rodė laikrodis. Puikiai, didingai nuskambėjo finalinė ketvirtoji dalis – orkestrantai griežė ugningai, užtikrintai ir tiksliai, o kulminacijos buvo galingos. Simfonijos finalas tarytum simbolizavo Kauno simfoninio orkestro jubiliejinę sukaktį bei pakiliai nuteikė ir orkestrantus, ir klausytojus.
 
Noriu tikėti, kad Kauno orkestras ir toliau garsins miesto ir Lietuvos vardą, ieškodamas ir atrasdamas tikrąją savastį – to nuoširdžiai linkiu. Taip pat didžiuojuosi, kad Lietuvą garsina A. Žlabys – nors gimtinėje skambinantis ne taip dažnai, kaip norėtųsi, kiekvieną muzikinį susitikimą paverčiantis švente ir ausims, ir sielai. Tai vienas iš mūsų kultūros deimantų, kuriuo gėrėtis nejučia imi besąlygiškai.