Vakar prasidėjo „Kino pavasaris“, vadinasi, televizoriui neliks laiko. Tikiuosi, kad ne tik Vilniuje, bet ir visur, kur galima pasižiūrėti gerų filmų nostalgiją žadinančiame dideliame ekrane. Bent jau aš esu nuo jo priklausomas lyg alkoholikas nuo stiprių gėrimų. Ypač nuo televizoriaus norisi pabėgti po ilgai trukusios rinkimų agitacijos bei pergalingų praėjusio sekmadienio reportažų per beveik visus lietuviškus kanalus. Žinoma, rinkimai nieko nepakeis, tai akivaizdu, kai pasižiūri į kauniečių pasirinkimą. Šiems ir toliau imponuoja chamai – nesvarbu, ar tas chamas ubagas, ar turtuolis. Bijau, kad likusiems tautiečiams taip pat patinka chamai (Gargždų gyventojams tai jau tikrai), tik jie žino, kad geriau apsimesti liberalais (vaizdelis gražesnis), todėl renkasi tiesiog demagogus, žadančius, kad viskas bus gerai (ypač jei esi savanaudis ir tuo didžiuojiesi). Beje, savaip tai puikus šūkis: būk egoistas ir viskas bus gerai. Naujasis Vilniaus meras visą sekmadienio (ir ne tik) vakarą kaip užsuktas kartojo, kad vilniečiai nori patys spręsti savo problemas. Išgirdęs šį teiginį bene dešimtą kartą, prisiminiau kitą politiką, kuris kartojo, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Ko jau ko, bet virėjų mūsų televizijose kasdien pasirodo tikrai daug, beje, kaip ir politikų.
![]() | ![]() | ![]() |
Pernai „Kino pavasario“ rengėjai nepabijojo parodyti penkias valandas trunkančio Filipinų režisieriaus Lavo Diazo filmo „Norte. Istorijos pabaiga“, sulaukusio didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Šiemet „Kino pavasaris“ pristato jau du šio režisieriaus filmus – dokumentinius „Audros vaikus“ ir vaidybinį „Iš to, kas yra prieš“. Pasaulinį pripažinimą jau seniai pelnęs Lavas Diazas (g. 1958) dažnai vadinamas ilgiausius filmus kuriančiu režisieriumi. Nuolatinė jo kūrybos tema – Filipinų istorija. Ją režisierius atkuria iš prisiminimų apie kančias, siaubą, neteisybę ir melą. Diazas filmuose rekonstruoja įvykius, tarsi atkurdamas neegzistuojančią kino kroniką. Tuo aiškinama ir ilga jo filmų trukmė. Filme „Iš to, kas yra prieš“ matome, kas įvyko dveji metai prieš prezidento Ferdinando Marcoso perversmą, kai 1972 m. buvo įvesta karinė padėtis. Režisierius rodo, kaip įvykiai sostinėje atsirita iki provincijos kaimelio ir pamažu sunaikina jo bendruomenę.
![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Kovo 27, 28 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ premjera. Likus dešimčiai dienų iki premjeros, spektaklio pristatyme susirinkę aktoriai negailėjo komplimentų lenkų menininkui, dėkojo už naują galimybę kitaip pažvelgti į teatrą ir į kuriamą personažą.
![]() |
Penktadienį į Vilnių buvo atvažiavęs garsus estų menininkas Raulis Meelis, kurio darbus buvo galima iki kovo 18 d. pamatyti parodoje „Meel. Vahtra. Farkas_idealistinė funkcija“ (parodą jau recenzavo Eglė Juocevičiūtė straipsnyje „3 ir 2“, 7 meno dienos, Nr. 9, 2015 03 06 ). Šiuolaikinio meno centro skaitykloje Meelis pasakojo apie savo gyvenimą, kalbinamas menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės. Tas gyvenimas buvo įspūdingas – Meelis kūrė erdvinę poeziją ir serijinius darbus tuo pačiu metu, kai Amerikoje Solas LeWittas paskelbė „Sakinius apie konceptualųjį meną“ (1969), o britai leido žurnalą „Art-Language“. Negana to, Meelis sugebėjo ne tik prasibrauti pro sovietines užtvaras paštu siųsdamas atspaudus (tai darė daugelis), bet ir išgarsėti: jau 1972 m. jis dalyvavo Venecijos bienalėje ir gavo pirmuosius apdovanojimus, o 1977 m. Niujorko Modernaus meno muziejus (MoMa) panoro įsigyti jo kūrinį „Po Estijos dangumi“ (1973). Pats Meelis stebisi savo sėkme: „Aš niekad nebuvau vunderkindas. Kai man suėjo 28-eri, dar nežinojau, kad tapsiu menininku. O 31-erių jau buvau tarp geriausių pasaulio menininkų. Tai – stebuklas, to negalima paaiškinti. Jei Dievas tave apdovanoja išskirtiniu talentu, Jis tave įpareigoja ir daug dirbti, be to neišsisuksi, negali išsilaisvinti nuo šios prievolės. Kur talentas, ten ir pareigos. Ir nežinia, iš kur tas talentas atsiranda...“
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Viename muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės pokalbyje su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi atsiskleidė tokia muzikos komponavimo vaikams pozicija: „(...) Nesutinku, kad vaikams reikia rašyti geriau nei suaugusiesiems. Tai tik žodžiai, gražūs žodžiai. Vaikams reikia veiksmingesnių, artimesnių jų būsenai, jų pasaulėžiūrai dalykų. Suaugusiųjų ritmo problemos visai kitos, o čia ritmas atliepia vaikų poreikį judėti (...)“. Tačiau ar kiekvienas kūrėjas sugeba perprasti „vaikiško mąstymo ritmo“ intensyvumą? Mažųjų klausytojų ir juos į spektaklius lydinčių tėvelių atmintyje dar ilgai išliks teatruose matyti lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Jono Tamulionio, Jurgio Gaižausko ir Zitos Bružaitės sceniniai veikalai vaikams. Muzikologės Ingos Jankauskienės nuomone, Kutavičiaus operos struktūra priklauso tiesiogiai nuo pasakos siužeto, Gaižausko veikalas yra konstruojamas daugiau muzikinėmis formomis. O kokiam operos vaikams tipui būtų priskiriamas kovo 14 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą parodytas Sigito Mickio kamerinis veikalas „Zuikis Puikis“?
![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kai Clinto Eastwoodo filmas „Amerikos snaiperis“ muša lankomumo rekordus pasaulyje, yra pripažintas pačiu pelningiausiu JAV 2014 m. filmu, panašūs projektai itin pageidautini. Tarp jų ir būsimas Kathryn Bigelow filmas „Triple Frotier“ , kurio veiksmas nukels į Afganistaną. Jo herojus bus amerikiečių kareivis Bowe Berghdalas, pagrobtas talibų ir 5 metus laikytas nelaisvėje, bet grįžęs į JAV apkaltintas dezertyravimu. Filmo sumanymą Bigelow paskelbė jau pernai, tačiau tik „Amerikiečių snaiperio“ sėkmė įtikino prodiuserius, kad istorijos apie karą Irake ir Afganistane vis dar turi komercinį potencialą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |