7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Savanaudžiams viskas gerai

Vakar prasidėjo „Kino pavasaris“, vadinasi, televizoriui neliks laiko. Tikiuosi, kad ne tik Vilniuje, bet ir visur, kur galima pasižiūrėti gerų filmų nostalgiją žadinančiame dideliame ekrane. Bent jau aš esu nuo jo priklausomas lyg alkoholikas nuo stiprių gėrimų. Ypač nuo televizoriaus norisi pabėgti po ilgai trukusios rinkimų agitacijos bei pergalingų praėjusio sekmadienio reportažų per beveik visus lietuviškus kanalus. Žinoma, rinkimai nieko nepakeis, tai akivaizdu, kai pasižiūri į kauniečių pasirinkimą. Šiems ir toliau imponuoja chamai – nesvarbu, ar tas chamas ubagas, ar turtuolis. Bijau, kad likusiems tautiečiams taip pat patinka chamai (Gargždų gyventojams tai jau tikrai), tik jie žino, kad geriau apsimesti liberalais (vaizdelis gražesnis), todėl renkasi tiesiog demagogus, žadančius, kad viskas bus gerai (ypač jei esi savanaudis ir tuo didžiuojiesi). Beje, savaip tai puikus šūkis: būk egoistas ir viskas bus gerai. Naujasis Vilniaus meras visą sekmadienio (ir ne tik) vakarą kaip užsuktas kartojo, kad vilniečiai nori patys spręsti savo problemas. Išgirdęs šį teiginį bene dešimtą kartą, prisiminiau kitą politiką, kuris kartojo, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Ko jau ko, bet virėjų mūsų televizijose kasdien pasirodo tikrai daug, beje, kaip ir politikų.

Nesuprantu, kodėl filmas turi trukti dvi valandas

Pernai „Kino pavasario“ rengėjai nepabijojo parodyti penkias valandas trunkančio Filipinų režisieriaus Lavo Diazo filmo „Norte. Istorijos pabaiga“, sulaukusio didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Šiemet „Kino pavasaris“ pristato jau du šio režisieriaus filmus – dokumentinius „Audros vaikus“ ir vaidybinį „Iš to, kas yra prieš“. Pasaulinį pripažinimą jau seniai pelnęs Lavas Diazas (g. 1958) dažnai vadinamas ilgiausius filmus kuriančiu režisieriumi. Nuolatinė jo kūrybos tema – Filipinų istorija. Ją režisierius atkuria iš prisiminimų apie kančias, siaubą, neteisybę ir melą. Diazas filmuose rekonstruoja įvykius, tarsi atkurdamas neegzistuojančią kino kroniką. Tuo aiškinama ir ilga jo filmų trukmė. Filme „Iš to, kas yra prieš“ matome, kas įvyko dveji metai prieš prezidento Ferdinando Marcoso perversmą, kai 1972 m. buvo įvesta karinė padėtis. Režisierius rodo, kaip įvykiai sostinėje atsirita iki provincijos kaimelio ir pamažu sunaikina jo bendruomenę.

Užfiksuota lietuviška muzika

Praėjusį šeštadienį, kovo 14 d., Bažnytinio paveldo muziejuje buvo pristatytas natų smuikui solo leidinys „Iš arti“ – jame publikuotus lietuvių kompozitorių kūrinius griežė smuikininkė Rusnė Mataitytė. Pasirodžiusios praėjusių metų pabaigoje ir tęsdamos vieną iš natų leidinių serijų, šios natos paskatino pažvelgti į natų leidybą Lietuvoje (tiksliau, Vilniuje) ir aptarti, kokie gi natų leidiniai radosi pastaruoju metu. Žinoma, nepretenduojame į išsamią ir analitinę apžvalgą – tiesiog tai naujienos, galbūt padėsiančios platesniam atlikėjų ratui sužinoti apie pasirodžiusias lietuviškas natas.
 
2014 m. mokslo žurnalo „Knygotyra“ numeryje buvo išspausdintas išsamus Dariaus Kučinsko straipsnis, aptariantis natų leidybą Lietuvoje – leidėjus, poreikius ir situaciją. Iš jo matyti, kad natų leidybos imasi visai nedaug leidėjų, ir ši sritis tebėra ryškiai marginalinė. Prisimenamas Kaune gyvenęs ir dirbęs Jonas Petronis, kuris leido vien natas, – po jo tokių specializuotų leidyklų ir neatsirado. Kita vertus, akivaizdu, kad tam tikras poreikis yra, nors ir labai nedidelis. Pabrėždamas, kad natų leidybą inspiruoja „kultūrinis visuomenės išsivystymo lygis ir konkrečiai – muzikinės bendruomenės socialinio bendravimo poreikis“, D. Kučinskas straipsnyje išskiria kelias Lietuvos muzikos bendruomenės grupes. Pirmąją, gausiausią, sudaro su švietimo ir ugdymo sistema susiję asmenys, o antrąją – atlikėjai, iš kurių dauguma yra meno saviveiklos dalyviai, taip pat profesionalūs muzikai (ir įvairūs jų ansamblių dariniai). Būtent šiai grupei, į kurią įeina akademinės muzikos atstovai, labiausiai ir reikia muzikos natų leidinių – muzikos kompozicijų publikavimo.

„Didvyrių aikštės“ aktoriai režisieriui ploja po kiekvienos repeticijos

 Kovo 27, 28 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ premjera. Likus dešimčiai dienų iki premjeros, spektaklio pristatyme susirinkę aktoriai negailėjo komplimentų lenkų menininkui, dėkojo už naują galimybę kitaip pažvelgti į teatrą ir į kuriamą personažą. 

 

Režisierių Krystianą Lupą į Vilnių pakvietęs LNDT meno vadovas Audronis Liuga sakė, kad „Didvyrių aikštė“ vainikuos penkerius pastaruosius teatro veiklos metus, kad tai bus dovana patiems aktoriams giliąja prasme ir – dovana Lietuvos teatrui, nes šiame spektaklyje dirba daug skirtingų ir talentingų aktorių. Pasak meno vadovo, dovana labai laiku, kai mūsų teatrui reikia naujų kūrybinių impulsų. 
 
„Kai Audronis Liuga pasiūlė statyti „Didvyrių aikštę“ klausiau savęs, ar noriu po darbų Poznanėje, Paryžiuje, Vroclave vėl grįžti prie Thomaso Bernhardo kūrybos. Svarbus argumentas man buvo, kad šis autorius nėra labai žinomas Lietuvoje, bent jau taip, kaip to nusipelno. Todėl tai man yra galimybė prisidėti prie jo populiarinimo. Galbūt po „Didvyrių aikštės“ išaugs susidomėjimas šiuo rašytoju, gal bus išleisti jo romanai ar pjesės. Kai Lenkijoje po mano kurto spektaklio „Ištrynimas“ buvo išleista T. Bernhardo knyga, buvau labai laimingas, kad teatras gali įkvėpti tokius įvykius. Visą laiką džiaugiuosi Lietuvos aktorių trupe, ir tuo, kad jie džiaugiasi šiuo darbu. Jie aistringai nagrinėja Bernhardo kūrybą, džiaugiuosi, kad Berhardo apsėdimai tampa aktorių apsėdimais. Trupė dirba taip, kaip seniai kuri mano vadovauta trupė yra dirbusi“, – kalbėjo režisierius Krystianas Lupa.

Geležinė mėlio ironija

 Penktadienį į Vilnių buvo atvažiavęs garsus estų menininkas Raulis Meelis, kurio darbus buvo galima iki kovo 18 d. pamatyti parodoje „Meel. Vahtra. Farkas_idealistinė funkcija“ (parodą jau recenzavo Eglė Juocevičiūtė straipsnyje „3 ir 2“, 7 meno dienos, Nr. 9, 2015 03 06 ). Šiuolaikinio meno centro skaitykloje Meelis pasakojo apie savo gyvenimą, kalbinamas menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės. Tas gyvenimas buvo įspūdingas – Meelis kūrė erdvinę poeziją ir serijinius darbus tuo pačiu metu, kai Amerikoje Solas LeWittas paskelbė „Sakinius apie konceptualųjį meną“ (1969), o britai leido žurnalą „Art-Language“. Negana to, Meelis sugebėjo ne tik prasibrauti pro sovietines užtvaras paštu siųsdamas atspaudus (tai darė daugelis), bet ir išgarsėti: jau 1972 m. jis dalyvavo Venecijos bienalėje ir gavo pirmuosius apdovanojimus, o 1977 m. Niujorko Modernaus meno muziejus (MoMa) panoro įsigyti jo kūrinį „Po Estijos dangumi“ (1973). Pats Meelis stebisi savo sėkme: „Aš niekad nebuvau vunderkindas. Kai man suėjo 28-eri, dar nežinojau, kad tapsiu menininku. O 31-erių jau buvau tarp geriausių pasaulio menininkų. Tai – stebuklas, to negalima paaiškinti. Jei Dievas tave apdovanoja išskirtiniu talentu, Jis tave įpareigoja ir daug dirbti, be to neišsisuksi, negali išsilaisvinti nuo šios prievolės. Kur talentas, ten ir pareigos. Ir nežinia, iš kur tas talentas atsiranda...“

Fenomenų keliais

Pirmasis šių metų žurnalo „Kinas“ numeris į skaitytojų rankas pateks atsinaujinęs – naujas maketas, kino istorijos testas skaitytojams – tik permainų pradžia. Tačiau struktūra nesikeičia, kaip ir tikslas – pristatyti bei kritiškai aptarti, įvertinti svarbiausius kino reiškinius, renginius, filmus.
 
Pirmasis didelis šių metų renginys – „Kino pavasaris“ šiemet švenčia savo dvidešimtmetį. Žinoma, tai dar ne jubiliejus, bet tikrai graži data. Tačiau ratas apsisuko: pirmajame „Kino pavasaryje“ svečiavosi Leos Caraxas, šio prancūzų kino kūrėjo retrospektyvą festivalis rengia ir šiemet. Apie Caraxą naujame „Kine“ parašė Neringa Kažukauskaitė. Straipsnyje „Tiltas, jungiantis vietas ir žmones“ ji apibendrino Caraxo kūrybos ypatumus, jo stilių ir požiūrį į kiną, kurį apibūdino taip: „Tai būdas suvokti save ir pasaulį, bendrauti su savimi ir kitais.“ Regis, toks požiūris būtų artimas ir didžiajam vartotojų kultūros kritikui Pierui Paolo Pasolini. „Kino“ viršelyje – Willemas Dafoe, kuris suvaidino režisierių Abelio Ferraros filme „Pazolinis“. Šį filmą taip pat rodys „Kino pavasaris“.

Harmonizacijos užtvankos

Rašau gal kiek ir pavėluotai, nes Olgos Lapinos režisuotas „Rusiškas sąsiuvinis“ jau kuris laikas rodomas Lietuvos rusų dramos teatre. Tačiau turint omenyje, kad „7 meno dienose“ buvo recenzuoti kiti vienas po kito pasirodę spektakliai lyg ir ta pačia tema – apie moteris (Balio Latėno „Aštuonios mylinčios moterys“ Valstybiniame jaunimo teatre, Dalios Michelevičiūtės „Gyvenimo aprašymas“ Lietuvos valstybiniame dramos teatre ir Giedrės Kriaučionytės „Moteris“ Keistuolių teatre), – būtų nesąžininga šį, už kitus ne prastesnį, o daug kuo ir geresnį darbą palikti neaiškioje (nekalbu apie kitus leidinius) tyloje. Bandant išvengti dviprasmybių iš karto skubu pasakyti, kad man „Rusiškas sąsiuvinis“ nepasirodė labai jau įdomus kūrinys. Tiesiog manau, kad nėra jis toks prastas kaip likusieji įvairialypę moters prigimtį šį sezoną gvildenantys ir recenzijų susilaukę pastatymai.
 
 
„Rusiško sąsiuvinio“ privalumas tas, kad jame bandoma ieškoti ne kažkokių vienoje ar kitoje situacijoje išryškėjančių moteriškų savybių, o moteriškumo esmės, to, kas joje užkoduota. Tikimasi atsigręžus į folklorą atrasti ką nors gilesnio už įprastą šiandienos kasdienybę. Tačiau atrodo, kad pagrindinis šio spektaklio kaltininkas, rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo dainų ciklas, sukurtas 1964 m., buvo ne tik spektaklio esmė, bet ir didžiausia jo bėda. „Rusiškas sąsiuvinis“ sukurtas harmonizuojant rusų liaudies dainas, o toji harmonizacija pasirodė esanti didžiulė užtvanka, kurią atlikėjoms, norinčioms palaikyti sukaustytą originalaus folkloro vitališkumą, būtų reikėję įveikti.

Pamokos Zuikių mokykloje

Viename muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės pokalbyje su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi atsiskleidė tokia muzikos komponavimo vaikams pozicija: „(...) Nesutinku, kad vaikams reikia rašyti geriau nei suaugusiesiems. Tai tik žodžiai, gražūs žodžiai. Vaikams reikia veiksmingesnių, artimesnių jų būsenai, jų pasaulėžiūrai dalykų. Suaugusiųjų ritmo problemos visai kitos, o čia ritmas atliepia vaikų poreikį judėti (...)“. Tačiau ar kiekvienas kūrėjas sugeba perprasti „vaikiško mąstymo ritmo“ intensyvumą? Mažųjų klausytojų ir juos į spektaklius lydinčių tėvelių atmintyje dar ilgai išliks teatruose matyti lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Jono Tamulionio, Jurgio Gaižausko ir Zitos Bružaitės sceniniai veikalai vaikams. Muzikologės Ingos Jankauskienės nuomone, Kutavičiaus operos struktūra priklauso tiesiogiai nuo pasakos siužeto, Gaižausko veikalas yra konstruojamas daugiau muzikinėmis formomis. O kokiam operos vaikams tipui būtų priskiriamas kovo 14 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmą kartą parodytas Sigito Mickio kamerinis veikalas „Zuikis Puikis“?

Vilnius visada išliks, koks buvęs

Paroda „Žydiškojo Vilniaus įvaizdžių topografija“ Vilniaus rotušėje atidaryta kovo 4 d., kaip tik tuo metu, kai įvairiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys žydai mini Mažąjį Purimą (hebr. pūrīm – „burtai“) – šios bendruomenės stebuklingą išgelbėjimą nuo pražūties. Vilniaus žydų bendruomenė Mažąjį Purimą šventė iki pat Antrojo pasaulinio karo, minėdama 1794 m. per Tado Kosciuškos sukilimą įvykusį stebuklą: apgulties metu patrankos sviedinys krito ant Didžiosios sinagogos stogo, kai joje buvo susirinkusi beveik visa bendruomenė kartu su Vilniaus Gaonu Elijahu. Manoma, jog dėl to, kad jis tuo metu garsiai skaitė psalmę, rūkstantis sviedinys nukrito, bet taip ir nesprogo.
 
Lyg tą stebuklingą vakarą žmonės sparčiai rinkosi į parodą Vilniaus rotušėje. Lauke lietus kapsėjo metaliniais stogais, nuvilnydamas senomis šaligatvių pakrantėmis, o viduje laukė ilga ir daug žadanti kelionė vaizdais po žydiškąjį Vilnių.

Kino naujienos trumpai

Kai Clinto Eastwoodo filmas „Amerikos snaiperis“ muša lankomumo rekordus pasaulyje, yra pripažintas pačiu pelningiausiu JAV 2014 m. filmu, panašūs projektai itin pageidautini. Tarp jų ir būsimas Kathryn Bigelow filmas „Triple Frotier“ , kurio veiksmas nukels į Afganistaną. Jo herojus bus amerikiečių kareivis Bowe Berghdalas, pagrobtas talibų ir 5 metus laikytas nelaisvėje, bet grįžęs į JAV apkaltintas dezertyravimu. Filmo sumanymą Bigelow paskelbė jau pernai, tačiau tik „Amerikiečių snaiperio“ sėkmė įtikino prodiuserius, kad istorijos apie karą Irake ir Afganistane vis dar turi komercinį potencialą.

PUSLAPIS
IŠ
1003