7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šiuolaikinis baletas ant popieriaus

Jūratės Stauskaitės paroda-akcija „Judesiai“ VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“

Deima Žuklytė
Nr. 10 (1116), 2015-03-13
Tarp disciplinų Dailė
Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.
Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.
Jūratės Stauskaitės piešinių ir grafikos paroda-akcija „Judesiai“ pasitinka ant sienos dailiai išraitytais Henri Matisse’o žodžiais: „Piešinys man – ne visų įgūdžių lavinimas, – tai priemonė intymiems jausmams išreikšti ir dvasios būsenoms nusakyti.“ Formaliai žiūrint, citata apibrėžia piešinį, tačiau tarp eilučių pasako daug svarbesnį dalyką – Stauskaitė pripažįsta susižavėjimą Matisse’u, kurio piešiniai yra artimi ir grafikės kūrybai. Apie tai stipriausiai liudija penkių kūrinių ciklas be pavadinimo, susisiejantis su Matisse’o 1952–1953 m. „Akrobatų“ serija. Šiuose piešiniuose plastiško kūno kontūrus, sukurtus švaria, grakščia linija, išduoda vos vienas kitas šokėjos silueto linkis.
 
Tačiau pradėsiu nuo pradžių. Parodoje eksponuojami keli ankstyvesni Stauskaitės darbų ciklai, kuriuose jau paliečiama vėliau išplėtota judesio tematika. Lyginant su toliau matomais naujesniais, eskiziškais kūriniais, pirmieji atrodo aiškesni ir konkretesni, padedantys suvokti menininkės kūrybos evoliucinį kelią abstraktumo link. Linija Stauskaitei buvo svarbi nuo pat diplominio darbo – iliustracijų Hanso Christiano Anderseno pasakai „Undinėlė“ – sukūrimo. Linijos santykis su plokštuma, laisvos, neapibrėžtos juodos dėmės ima ryškėti oforto, akvatintos ir sausos adatos technikomis 1984–1996 m. sukurtoje darbų serijoje „Rytinė mankšta“, vaizduojančioje akrobatę, darančią įvairius pratimus. Vis dėlto sportininkės pastangų rezultatų nematau, tad man kūrinys nejučiomis ima panėšėti į užguitos moters gyvenimą, jos begalinius bandymus „prasimušti“ į idealų lygių teisių pasaulį. Žiūrėdama į šią darbų seriją prisimenu panašios tematikos Ksenijos Jaroševaitės skulptūrėles „Rytas“ ir „Vakaras“ (1979 m.), kuriose moterys pasyvesnės, nebandančios pakeisti savo būties.
 
Išgirdusi salėje tyliai skambančią Maurice’o Ravelio „Bolero“ melodiją, traukiu muzikos šaltinio link ir pradedu jaustis lyg stebinti spektaklį, kurio kulminacija nenumaldomai artėja. Melodija skamba iš Eglės Lekevičiūtės filmo, sukurto pagal Jūratės Stauskaitės piešinių ciklą „Bolero“: grafikės piešiniai juda tarsi greitai verčiant čia pat eksponuojamos dailininkės knygos, kurioje įamžintas „Bolero“ ciklas, puslapius. Filme baleto artistai bendrauja, šoka, atsiduoda muzikai ir plaukia pasroviui su ja. Šis tarpdisciplininis sprendimas, perkeliantis grafiką į kitą mediją, suardo stereotipą, kad tradicinės dailės rūšys negali peržengti savo ribų, kviečia permąstyti grafikos sampratą ir jos galimybes.
 
Jūratės Stauskaitės paroda džiugina ir kitais aspektais. Menininkės kūryboje susiliejantys, lietuvių dailėje dar pernelyg neišplėtoti atsitiktinumą branginantys dadaizmo, abstrakčiojo ekspresionizmo, netgi fluxus principai kūrybos procesą padaro atvirą visiems norintiems. Kiekvienas parodos lankytojas su dailininkės darbo metodais gali  susipažinti žiūrėdamas 2009 m. „Aido“ galerijoje vykusios Stauskaitės parodos filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuota grafikė piešia ar leidžiasi apvyniojama drobe, kuri čia pat bendruomeniškai išmarginama parodos svečių. Parodos-akcijos principas naudojamas ir šį kartą, atviri piešimo seansai su šokio teatru „Airos“ vyks dar du kartus – kovo 18 ir 25 dienomis. Galbūt kaip tik jiems palikta magiška devynių baltų lapų kompozicija bei tuščia ant molberto stovinti drobė. Parodoje ši tuštuma neatrodo nykiai, netgi priešingai, perfrazuojant Sergejaus Kozlovo „Ežiuką rūke“, balta spalva tik paryškina kitų kompozicijų gyvumą.
 
Aktyvų santykį su žiūrovu dailininkė bando užmegzti pateikdama ne vieną ant sienų užrašytą mintį apie kūrybą. „Mane tiesiog užburia tobulas kūno neišsemiamumas. Pastangos visa TAI sustabdyti – egocentriška pastanga TAI turėti“, – sako Stauskaitė. Tačiau geriausia, jog tai nėra tik tušti žodžiai, jie čia pat argumentuojami meistriškai ant daugiametrinio vyniojamojo balto popieriaus ištaškytu tušu. Taip meistriškai, kad norėčiau dailininkei atiduoti visas baltas „Titaniko“ sienas – tegu daro su jomis, ką tik nori. Šie kūriniai pasižymi gaivališka, jaunatviška energija, kuri brandžios išminties tikslingai nukreipiama ten, kur gali geriausiai pasireikšti.  
 
Daugelyje Stauskaitės darbų pastebiu vieną motyvą – dviejų priešingų pradų susidūrimą. Kartais tai lengviau įvardijamas vyriškasis ir moteriškasis pradas, kartais – abstraktesni, nepasiduodantys apibūdinimams poliai. Visgi piešiniuose nuosekliai vystoma sunkiai nupasakojama istorija – pavyzdžiui, trijų darbų tušu atliktame cikle vienis suskyla, kaunasi tarpusavyje ir galiausiai susitaiko. Susivienijimo akimirką būtybių priekaištaujantys žvilgsniai nukreipti į mane; darbas toks intymus, jog susigėstu į jį žiūrėdama – stebėtojai čia nereikalingi.
 
Minėtuose didelės apimties tušo piešiniuose susikryžiuoja vertikalės ir horizontalės. Horizontalėje, tolumoje vis dar tyliai skambant „Bolero“, tęsiasi šokio tema. O gal tai psichologinis testas, skirtas patikrinti žiūrovo vaizduotę? Tad geriau jau nesugadinsiu Jums progos pamatyti savąją versiją.
 
Atskirai noriu paminėti be galo elegantišką parodos eksponavimą – tai Sauliaus Valiaus nuopelnas. Jo dėka kiekvienas Stauskaitės kūrinys suvokiamas išgyvenant didžiausią estetinį malonumą. Tik lankydamasi šioje parodoje supratau, ko jau seniai, nė pati to nesuvokdama, ilgėjausi – gerai apgalvotų parodų architektūros sprendimų. Nemažas Stauskaitės piešinių skaičius buvo sumaniai paskirstytas įvairiame aukštyje, sukabinant darbus taip, jog retkarčiais jie dengia vienas kitą, išnaudojant ne vien sienų plokštumas, bet ir papildomus stendus, stalus, lentynėles. Visur vyraujančios balta, juoda ir raudona spalvos – nemari klasika – pailsina pavargusias nuo populiariosios vizualiosios kultūros akis.
 
Negaliu susilaikyti dar kartą nepacitavusi dailininkės: „Gyvenimas tiesiog eina. Jis vedasi mane – aš tik stebiu jį ir stebiuosi.“ Stebėjimų rezultatus Jūratė Stauskaitė pateikia žiūrovams. Patikėkite – jie nenuvils.
 
Paroda veikia iki kovo 28 d.
VDA ekspozicinės salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

 

Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.
Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.
Jūratė Stauskaitė, „Rytinė mankšta“. 1984 – 1996  m. D. Žuklytės nuotr.
Jūratė Stauskaitė, „Rytinė mankšta“. 1984 – 1996 m. D. Žuklytės nuotr.
Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.
Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.
Jūratė Stauskaitė, „Arlekinas“. 1984 m. D. Žuklytės nuotr.
Jūratė Stauskaitė, „Arlekinas“. 1984 m. D. Žuklytės nuotr.
Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.
Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.
Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.
Jūratės Stauskaitės parodos vaizdas. D. Žuklytės nuotr.