7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tikiu kino autoriais

Pokalbis su lenkų kinotyrininku Andrzejumi Pitrusu

Ieva Kotryna Skirmantaitė
Nr. 10 (1116), 2015-03-13
Kinas
„Pelenai ir deimantas“, rež. Andrzej Wajda
„Pelenai ir deimantas“, rež. Andrzej Wajda

 

Vasarį Lietuvoje viešėjo lenkų kinotyrininkas Andrzejus Pitrusas. Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje skaitė paskaitą apie šiuolaikinį lenkų kiną, studijų mugėje Vilniuje pristatė žaidimų ir reklamos kūrėjų specialybes. Vizito tikslas taip pat buvo aptarti „Erasmus“ sutarties pasirašymo galimybes tarp Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Krokuvos Jogailos universiteto. Su svečiu kalbėjomės apie dabartinę kino ir su juo susijusios veiklos situaciją.
 
Kalbėdamas apie šiuolaikinį lenkų kiną, kaip vyraujančią jūs pabrėžėte tapatybės temą. Manau, ji visada buvo svarbi lenkų kine, kad ir prisimenant kultinį Andrzejaus Wajdos filmą „Pelenai ir deimantas“. Tačiau koks yra jaunų kino kūrėjų požiūris į lenkų kino istoriją? Ar režisieriai ją reflektuoja?
Nesu tuo tikras. Daugiausia dėstau lenkų kiną studentams iš užsienio, todėl neturiu daug galimybių kalbėtis apie lenkų kiną su lenkų studentais. Manau, yra pora filmų, kurie vis dar svarbūs ir jauniems žmonėms, o „Pelenai ir deimantas“ – vienas iš jų. Jis gana universalus ir vis dar atrodo naujas, nors sukurtas 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Bet iš tiesų abejoju, ar jauni kino režisieriai skiria daug dėmesio lenkų kino tradicijai. Keli mano draugai dėsto Lodzės kino mokykloje, jie sako, kad būsimi kino režisieriai nelabai domisi kino istorija ir nežiūri kino, jie tiesiog nori kurti filmus tučtuojau. Manau, kad jie nori kalbėti apie universalius dalykus, būti kuo tarptautiškesni.

Pats Wajda po sovietų bloko griuvimo sukūrė filmą, kuris turėjo tam tikrų sąsajų su „Pelenais ir deimantu“, – tai „Žiedas su karūnuotu ereliu“. Bet tai nėra pats geriausias Wajdos filmas. Manau, dabar jis įgavo antrą, nors gal jau ir kokį penktą, kvėpavimą, ir tai prasidėjo „Katyne“.

 
Kodėl, Jūsų manymu, „Ida“ sulaukė tokios sėkmės? Juolab sakėte, kad JAV nespalvotas kinas nėra labai populiarus.
Filmas patiko tik specifiškai auditorijai (pokalbis vyko prieš „Oskarų“ apdovanojimus, – red. past.). Bet, žinoma, kaip lenkų filmas, jis nepaprastai sėkmingas. Pawełas Pawlikowkis užaugo ir karjerą pradėjo D. Britanijoje, jis kūrė filmus Anglijoje, Prancūzijoje, išmano platesnius kontekstus, todėl „Ida“ kalba ir apie universalius dalykus, nors yra itin lenkiška. Manau, pasaulį sudomino ne istorinė filmo tema, nes režisierius pabrėžtinai jos neplėtoja, bet žmonių santykiai, jų problemos.
 
Skaičiau porą recenzijų „The New York Times“: viena buvo labai nebloga, parašyta kritiko, kuris tikrai suprato filmą, tačiau iš kitos supratau, kad rašantysis visiškai nesigaudo Lenkijos ir, sakyčiau, visos Europos istorijoje.
Manau, tai amerikiečių kritikos problema. Jie pripratę prie kino, kaip produkto, skirto labai plačiai auditorijai. Net jei kuria filmą apie Amerikos istoriją, jie stengiasi kalbėti ir kitur lengvai suprantama kalba, ir tai veikia kritiką, ši kartais tampa juokinga, net kvaila.
 
O ką manote apie Europos kino padėtį? Daug kas kalba apie krizę, bet gal reikėtų sakyti, kad esame ant tektoninio lūžio tarp postmodernizmo ir...
... metamodernizmo, tai taip pat įdomu. Manau, klausimas gana sudėtingas – nesu tikras, ar Europos kinas apskritai egzistuoja. Tai gana paradoksalu: pavyzdžiui, aš esu lenkas, to nesigėdiju, kartais didžiuojuosi, kartais ne, bet kai iš ryto atsikeliu, tai nėra pirmas dalykas, apie kurį pagalvoju. Pirmiausia jaučiuosi europietis, o tik tada lenkas. Tačiau kai žiūriu į Europos kiną, matau atskirų tautų kiną. Pavyzdžiui, jei lyginsime rumunų ir Didžiosios Britanijos filmus, tarp jų nebus jokių panašumų.
 
Kaip vertinate vis gausesnes kūrybines dirbtuves ir juose bendrai vystomus scenarijus?
Mes tai perėmėme iš amerikiečių, jie turi šitą bendradarbiavimo sistemą. Amerikos mene ne viskas yra taip asmeniška kaip Europos. Kartais tai tampa pagrindine problema, ne tik kine, bet ir kitose meno srityse, nes amerikiečiai siekia, kad kūrinys taptų visiškai tobulas. Susirenka grupės žmonių, jie aptarinėja ir sprendžia, kaip pasiekti kuo geresnį rezultatą, bet toks kūrinys praranda asmeniškumą. Tai vyksta ir Europoje, bet tik tam tikru laipsniu. Pavyzdžiui, Lenkijoje autoriai, kad gautų finansavimą, turi pateikti savo scenarijų komisijai, kurią sudaro menininkai ir kritikai. Todėl režisieriai, scenaristai stengiasi rašyti kuo individualesnius scenarijus, nes tik taip jie gali pasirodyti įdomūs.
 
Kai kalbėjote apie reklamą, prisiminiau: šiandien labai daug kino kūrėjų dirba su reklama, ir dažnai atsitinka taip, kad į jų filmus pereina reklaminė vaizdo stilistika. Bent pas mus taip atsitinka.
Taip, tas pats yra ir Lenkijoje. Tai nėra gerai, tai tampa problema. Tačiau yra režisierių, kai kuriuos aš pats pažįstu, kurie stengiasi griežtai atskirti šiuos dalykus. Juokingiausia, kai tie režisieriai, kurie kuria reklamas, tarsi nepripažįsta, kad jas daro. Jie nori jas daryti, tai yra geras uždarbis, tačiau kartu tarsi nenori to pripažinti, nes laiko save menininkais.
 
Gal pastebite šių dienų kine kokius nors judėjimus?
Netikiu judėjimais, nes jie atsiranda tik kaip pasekmė. Tikiu individualiais kūrėjais, tai ir yra būtent tai, ko ieškau. Toks mąstymas dabar nėra populiarus, nes dabar populiari „naujoji kino istorija“ (new film history), tai tarsi mokykla, kurią iš dalies sukūrė kino istorikas ir teoretikas Thomas Elsaesseris. Šios mokyklos istorikams nėra šedevrų, nėra autorių, tik žiūrovai ir technologijos. Nemanau, kad tai tiesa, nors, viena vertus, toks požiūris įdomus, nes leidžia pažvelgti kitaip, pavyzdžiui, patyrinėti, kaip technologijos veikia kiną. Bet aš tikiu, kad yra šedevrai ir dideli vardai, kad yra kino autoriai, nes būtent to ieškai kine – gerų filmų. Taigi aš tikiu žmonėmis, kuriančiais individualų stilių, pavyzdžiui, tokiais kaip prancūzų režisierius Bruno Dumont’as. Kartais jis pavadinamas naujuoju Bressonu, bet, žinoma, tai nieko nesako. Tačiau jis tikrai įdomus, nes sugeba sukurti atpažįstamą stilių: praėjus vos dviem jo filmo minutėms, žinai, kad tai jo filmas.
 
Gal gerų filmų yra sukuriama tiek pat, kiek ir seniau, tik apskritai filmų sukuriama daug daugiau, todėl pakito gerų ir blogų filmų santykis. Neseniai išgirdau sakant, kad nors raštingumo lygis kyla, tai nereiškia, kad atsiranda daugiau gerų rašytojų, tik daugiau grafomanų.
Taip, pavyzdžiui, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Kažkada nusprendžiau paskaityti ir pasiaiškinti, kodėl ši knyga tokia populiari. Bet po kokių trijų ar keturių puslapių ją numečiau, nes tai visiška nesąmonė. Tai toli gražu ne literatūra, ir kai sakoma, kad žmonės vis daugiau skaito, tai nieko nereiškia, jei jie skaito tokias knygas.
O dėl filmų gausos, tai taip, nors girdėjau, kad pas jus Lietuvoje išeina vos ne du ilgametražiai filmai per metus.
 
Mūsų situacija kiek kita, esame gana maža šalis, bet gal tai ir stiprios mokyklos stoka...
Kino mokyklos negali išmokyti būti geru menininku, bet gali išmokyti tam tikrų techninių dalykų ir, pavyzdžiui, Lenkijoje geriausi ir populiariausi dėstytojai dažnai nėra garsūs kūrėjai.
Mano nuomone, vienas įdomiausių filmų kūrėjų yra lietuvis. Tai Jonas Mekas, aš pažįstu jį asmeniškai ir tuo džiaugiuosi. Kadaise diskutavome, paklausiau jo eksperimentinio kino apibrėžimo ir jis atsakė, kad toks dalykas neegzistuoja – eksperimentai priklauso mokslui, o kine yra autoriai, ir ši jo pozicija man labai artima. Mekas sakė tikįs, kad nėra didelio skirtumo tarp naratyvinį kiną kuriančio režisieriaus, tokio kaip Bernardo Bertolucci, ir, tarkime, Stano Brakhage’o, kurio kinas visiškai nenaratyvinis, nes jie abu turi asmeninį, individualų stilių. Man tai svarbiausias aspektas. Kalbant ir apie lenkų, ir lietuvių kiną, tai – vienintelis dalykas, kuris gali tave padaryti įžymų ir turtingą, nes niekada negalėsi varžytis su industrija. Tai, kas Lenkijoje atrodo dideli pinigai, Amerikoje gali būti nepriklausomo filmo biudžetas.
 
Ką manote apie šiuolaikinę kino teoriją? Manau, šioje srityje taip pat daug kas pasikeitė.
Taip, žinoma. Mano žmona buvo kino teoretikė, bet dabar nebe. Ji pasakė, kad didžiųjų kino teorijų laikai pasibaigė ir dabar užsiima daugiau kritika, žinoma, visada galvoje turėdama ir kino teoriją. Manau, kad dabar akademinėje sferoje labiau randasi ne teorijos, bet nauji požiūriai į kino istoriją, naujos jos traktuotės, nors dažnai tai tampa itin ginčytina. Man atrodo, svarbiausia aptarti ir paaiškinti mažus dalykus. Iš tiesų visų didžiųjų teorijų – struktūralizmo, kognityvinės, psichoanalitinės ir pan. laikai praėjo, todėl dabar, bent jau man, įdomiau aiškinti tam tikrus fenomenus, konkrečius atvejus, o ne į viską žvelgti tik iš vienos ar kitos teorijos perspektyvos.
 
Kaip tik neseniai skaičiau Jameso Monaco „Kaip suprasti filmą“ („How to read a film“) ketvirtą leidimą ir jis rašo, kad nebėra gyvos diskusijos, ryšio tarp kritikų ir režisierių, tokio, koks jis gal buvo anksčiau.
Manau, kad šie santykiai visada buvo sudėtingi. Galbūt vis rečiau pasitaiko tokių režisierių, kurie sujungtų abu aspektus, kaip, tarkime, Pieras Paolo Pasolini, kuris buvo kartu ir teoretikas, ir kūrėjas. Arba, pavyzdžiui, Toddas Haynesas, apie kurį esu parašęs knygą. Jis niekad nebuvo teoretikas, bet domisi teorija, skaito daug knygų. Tačiau tokių atvejų nėra daug.
 
Jei teorijų laikai praėjo, koks tada kino teorijų studijų tikslas?
Tai geras klausimas. Ir Lenkijoje, ir užsienyje, kur skaitau paskaitas, matau, kad situacija keičiasi. Pavyzdžiui, viename Londono universitete, su kuriuo bendradarbiauju, anksčiau buvo kino studijos, bet dabar jos sujungtos su vadyba, tam tikrais kino gamybos aspektais. Krokuvoje mes vis dar dėstome teoriją, kuri labiau yra kino teorijos istorija, bet yra ir kultūros vadybos paskaitų. Kinas – gana svarbi verslo atšaka, kultūra tapo pelningu produktu. Lenkijoje daug kino festivalių, ir tai – didelis verslas, nes festivalis – ne tik kultūra, bet ir pinigai. Dauguma tokių festivalių vadovų yra baigę kino studijas. Jos yra įdomios, bet taip pat gali būti praktiškos, todėl mes mokome kino istorijos, estetikos ir panašių dalykų, bet norime, kad studentai tai panaudotų ir praktiškai. Mano studijų metais, 9-ajame dešimtmetyje, Lenkijoje tik 6 procentai žmonių baigdavo universitetus, dabar – 50 procentų. Situacija pasikeitė. Kai aš buvau studentas, studijuoti kiną buvo lengva, turėjau tikslą tapti kino kritiku, turėjau 8 kolegas. Dabar yra šimtai studentų ir tai didžiulis pokytis. Daug žmonių derina kino studijas su medijų ir panašiomis studijomis.
 
Grįžtant prie kino kūrėjų, ar svarbu, kad režisierius išmanytų kino istoriją?
Svarbu, bet svarbiausia, kad jis būtų talentingas, o to niekas neišmokys.
 
Kalbėjosi Ieva Kotryna Skirmantaitė

 

„Pelenai ir deimantas“, rež. Andrzej Wajda
„Pelenai ir deimantas“, rež. Andrzej Wajda
„Kamilė Klodel, 1915“, rež. Bruno Dumont
„Kamilė Klodel, 1915“, rež. Bruno Dumont