Lietuviškos tekstilės absoliutas

Jei išgirdus žodžius „lietuviška tekstilė“ jums vaizduotėje iškyla kilimai, matyti močiučių miegamuosiuose ant sienų, lininės servetėlės ar austos juostos, tuomet pats laikas atrasti, kas iš tikrųjų yra ta lietuviška profesionalioji tekstilė. Panašu, kad tokį tikslą turėjo ir parodos „Absoliuti tekstilė“ kuratorė, menininkė Eglė Ganda Bogdanienė. Todėl neatsitiktinai parodos pavadinimas žada, kad ekspozicijoje galima tikėtis absoliučiai visko: nuo konceptualių mini tekstilės ieškojimų iki senųjų gobelenų.

 

Simboliškai žengiant į parodą pasitinka, o gal iš jos išlydi Gabijos Kuzmaitės kūrinys „Absolut Textiles“, primenantis liturginę vėliavą, kuri procesijų metu nešama aplink bažnyčią. Raudonas auksu siuvinėtas audinys atrodo iškilmingai, tik jo centre – ne šventojo portretas, o užrašas „Absolut Textile“, atkartojantis vienos garsios degtinės logotipo stilistiką. Tokia skirtingų kontekstų konfrontacija tarsi atvaizduoja ir situaciją retrospektyvinėje ekspozicijoje, kurioje kyla diskusija apie masiškumą ir unikalumą, pramoninę gamybą ir autentiškumą, istoriją ir dabartį.

 

Parodos sudarymo schema grįsta chronologiniu principu. Tai leidžia aiškiai pajusti, kaip per ilgą laiką Lietuvos teritorijoje kito profesionalioji tekstilė. Ekspozicija prasideda nuo XVI a. dailiosios tekstilės pavyzdžių, kuriuose atsispindi kokybiška meistrystė. Vis dėlto parodoje ši senosios tekstilės dalis yra labai negausi, tačiau primena, kokia svarbi tekstilė buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams. Pavyzdžių trūkumą iš dalies kompensuoja Ievos Kuizinienės tekstas, pasakojantis, kaip XVI–XIX a. mūsų šalies teritorijoje klestėjo ir vystėsi dailiosios tekstilės tradicija.

 

Palikę praeities amžius už nugaros, atsirandame priešais Vitos Gelūnienės darbą „Vienaragio medžioklė“, kuris suardo chronologinę parodos seką, bet sujungia senąjį tekstilės amatą su šiuolaikine tekstilės samprata. Daugiasluoksniame kūrinyje XVI a. tapiserijų motyvai persipina su XXI a. kasdienybės atspindžiais. Kad tekstilės amatas buvo svarbus kasdienės buities atributas, jus įtikins parodos dalis, pristatanti XX a. pirmosios pusės tekstilę: nuo tautiškumo apraiškų, liaudies kultūros tradicijų puoselėjimo iki Antano Tamošaičio kilimų bei jo svaraus indėlio į lietuviškos tekstilės tradicijų puoselėjimą.

 

Sovietmečio tekstilę pristato dvi ekspozicijos dalys: pirmoji – pokario ir persiorientavimo laikotarpis, antroji – XX a. antrosios pusės modernizmas. Pirma dalis įkomponuota juodoje erdvėje, taip sustiprinant to laikotarpio kultūrinės situacijos tamsos pojūtį. Šis kambarys patvirtina, kad lietuvių tekstilė nebuvo išimtis – jai irgi teko prisitaikyti prie ideologinių žaidimų. Todėl matome, kad idėjiškai angažuotuose kilimuose audžiami realistiniai siužetai, politiniai veikėjai, nusipelnę artistai ar kolūkio darbuotojai. Vis dėlto tamsiosios salės gale yra šviesos iš XXI a. – tai hipnotizuojančiai žėrintis Barboros Gediminaitės kūrinys „Šviesos dialogas – daiktai. II“. Iš veidrodžio gabaliukų sukomponuota plokštuma tampa simboliniu sugertuku, kuriame atsispinti visi salėje esantys ideologiškai sudėtingo laikotarpio darbai. Tai tampa aliuzija į lietuviškos tekstilės raidą ir primena, kad dabartiniam tekstilės pavidalui padėjo susiformuoti gabaliukai iš praeities. Vieni menininkai bandė jų atsikratyti, juos „pamesti“, kiti juos ėmė ir perdėliojo savaip.

 

Kiek gausiau pristatytas XX a. antrosios pusės modernizmas, kuris tuo metu neaplenkė Lietuvos tekstilininkų dirbtuvių ir tekstilės pramonės fabrikų. Tai to meto tekstilės žvaigždžių kūriniai: nuo Minos Levitan-Babenskienės, Marijos Švažienės, Vladislovo Daujoto iki Kazės Zimblytės, Zinaidos Vogelienės ir Felikso Jakubausko. Eksponuojami darbai puikiai atspinti to laikotarpio Lietuvos gobeleną, kuriam įtaką padarė užsienyje vyravusios tendencijos bei pačių menininkų noras ieškoti naujumo. Tuo metu gobelenas išgyveno pakilimą: jis keitė ne tik savo faktūrą, tekstūrą, turinį, bet ir pačią formą – atitrūko nuo sienos ir tapo savarankiškesniu objektu. Tai tekstilininkams atvėrė daugiau galimybių savo idėjas realizuoti kuriant interjerus. Ne veltui daugelis šį laiką prisimena kaip tekstilininkų aukso amžių visais požiūriais, nes būtent tuomet glaudus bendradarbiavimas su architektūra davė įdomių rezultatų, kurie, deja, ne visi išliko iki šių dienų. Ekspozicijoje galima pamatyti ir keletą išlikusių eskizų bei pavyzdžių, sukurtų fabrikuose masinei tekstilės gamybai. Gal atpažinsite užuolaidas ar kilimą, kuris buvo jūsų ar draugų namuose? Artėjant prie šiuolaikinės tekstilės klodų, verta atkreipti dėmesį, kaip įdomiai pateikta ir Juozo Balčikonio kūryba – šį kartą ją permąsto jo vaikaitis Julius Balčikonis, pasitelkęs ne tik tekstilininko palikimą, bet ir legendinius Jono Prapuolenio baldus bei šiuolaikiškas medijas.

 

Pastaroji interpretacija liudija šiuolaikinės lietuvių tekstilės atvirumą intervencijoms. Ne veltui Virginija Vitkienė, pristatydama XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių tekstilę, klausia: ar tai tekstilės pabaiga? Lietuvių tekstilė visiškai išsilaisvino iš taikomojo meno apibrėžimo ir tapo viena dinamiškiausių šiuolaikinio meno šakų, taip pat ieškanti konceptualumo, tarpdiscipliniškumo ir neįprastų formų. Naujausiam tekstilės gyvenimo laikotarpiui atstovauja šių dienų tekstilės guru darbai, kuriuos galima vadinti jos aukso fondu: Ingos Likšaitės „Raudona užuolaida“, Linos Jonikės „Rūpintojėlis I–II“, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės „Skladukas“, Severijos Inčirauskaitės- Kriaunevičienės „Rožėm klotas kelias“, Laimos Oržekauskienės „Moterys arhatos: Danutė, Lina, Violeta, Kristina“, Eglės Gandos Bogdanienės „Saldžių sapnų, Judita“, o iš parodos palydi „Baltų kandžių“ veltinio instaliacija „Šventė“. Šis darbas – dar vienas simbolinis akcentas, vainikuojantis dabar išgyvenamą lietuviškos tekstilės šventę.

 

Paroda „Absoliuti tekstilė“ turėjo ambicingą tikslą – atspindėti ilgą ir margą lietuvių tekstilės raidą. Nors iš pirmo žvilgsnio ekspozicija gausi, likę šiek tiek spragų. Greičiausiai tam turėjo įtakos ir mūsų kultūros politikos problemos, nes kūriniai, kurie galėtų papildyti šią ekspoziciją, yra tiesiog dingę. Vis dėlto parodą gausiai papildo išsamūs tekstilę tyrinėjančių menotyrininkių tekstai, kurie žiūrovui leidžia suprasti lietuviškos tekstilės kūrimo ir kaitos aplinkybes. Lieka pasidžiaugti, kad tokia paroda įvyko, ir smalsiai laukti, kuo ši ekspozicija prasitęs ar pasipildys dar po dešimtmečio. Gal tai jau bus „Daugiau nei tekstilė“?

 

Taikomosios dailės muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val., sekmadieniais 11–16 val.