Kovo 27 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera – Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“. Spektaklį režisuoja vienas garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierius, grafikas ir scenografas, dramaturgas ir vertėjas Krystianas Lupa. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Kostiumus šiam spektakliui kuria nuolatinis K. Lupos bendražygis Piotras Skiba. Vaidina Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė. Apie būsimą premjerą kalbamės su pagrindinio, profesoriaus Roberto Šusterio, vaidmens atlikėju Valentinu Masalskiu.
Esi suvaidinęs ne vieną Bernhardo personažą. Kuo ypatingas šis vaidmuo?
Bet kokioje klasikinėje dramoje vaidmenys evoliucionuoja, kinta, kažką „supranta“, praturtėja, pagerėja... O Bernhardas yra grynas absurdistas, sakyčiau, „sielos absurdistas“. Ne veltui jis vadinamas „Alpių Beckettu“. Jo kūryba panaši į muziką. Pavyzdžiui, Maurice’o Ravelio „Bolero“ pradžioje skamba viena tema, kurią „veda“ mušamieji, palaipsniui juos ima „sodrinti“ kiti instrumentai, tema virsta ne nauja tema – ji tiesiog turtėja, gilėja, didėja. Panašiai ir su absurdistais. Jie sukuria terpę ir būtent joje tu maudaisi. Nesuprantu žmonių, tiesiogiai suprantančių Bernhardo posakį, kad austrai yra šlykštūs. Taip sako ne Bernhardas, o viskuo nusivylęs žydas Robertas Šusteris, personažas, kurio negalima tapatinti su autoriumi. Bernhardas viską sodrina, savo personažą „pakeldamas kvadratu“. Jo personažai neevoliucionuoja: žiūrėdami spektaklį, evoliucionuoja žiūrovai.
Kurios Bernhardo mintys Tau artimos, kurioms prieštarauji?
Neseniai skaičiau labai įdomų norvego Finno Skårderudo tekstą. Akivaizdu, kad jis nėra Bernhardo gerbėjas, nes šio tekstai jam per juodi, bet Skårderudas labai tiksliai išanalizuoja, kuo skiriasi neapykanta nuo paniekos. Ir jis, kaip psichologas, labai gražiai pasako: Bernhardo personažai maudosi toje neapykantoje ir paniekoje. Anot Skårderudo, panieka yra negatyvi, o neapykanta – kūrybinga, nes objektas dar garbinamas. Pavyzdžiui, dažnai sakoma: „Šūdas tas teatras“, bet taip sakoma tik dėl to, kad norisi jį padaryti geresnį. O panieka daugiau susijusi su abejingumu ir cinizmu. Ši mintis labai padeda kuriant naują Bernhardo personažą profesorių Robertą Šusterį.
Kaip su jumis, aktoriais, dirba Krystianas Lupa?
Jis siekia, kad aktorius būtų apsėstas, pamišęs ir kad iš tam tikros būsenos transliuotų tą „beketišką“ žodžių srautą, minčių monologus, muziką. Per Lupą pamilau Bernhardo personažus. Anksčiau man jie buvo tik juokingi ir aš juos versdavau dar juokingesniais. Manau, kad režisuodamas „Įpročio jėgą“ ar „Pasaulio gerintoją“ aš juos nuskurdinau: paimdavau tik vieną spalvą ir ją vystydavau.
Repetuodamas „Didvyrių aikštę“, Lupa aktoriams duoda tokias užduotis, kurios jų personažus daro ne banalius ir lėkštus, bet brandžius ir ieškančius, nors jie ir kalba banalybes. Besigilindamas į Bernhardą supratau, jog reikia be galo mylėti žmones, kad parašytum taip piktai, kaip rašė jis.
Lupa yra aukštojo pilotažo menininkas, su juo dirbti – vienas malonumas. Jis myli Bernhardą, myli temą, myli tai, ką daro, ir myli aktorius. Jis moka džiaugtis, kai mes vaidiname, ir „užkaifuoti“, kai mes gerai vaidiname... Jeigu aktoriui pavyksta, jis labai džiaugiasi. Tai ypač reta tarp šiandieninių režisierių. Jis ne pasipūtęs, ne garbėtroška, jis siekia būti lygus su aktoriumi, siekia būti paniręs į medžiagą – tai brangiausi Lupos bruožai.
Jeigu aktorius pasako kokią nors nesąmonę, neteisingai pakomentuoja arba supranta visai kitaip, nei reikėtų, Lupa labai atsargiai paima ir „nuveda“ jį teisingu keliu. Paprastai režisieriai būna labai tiesmukiški.
Kai kuri personažą, žodžiai yra tik tam tikri instrumentai. Mintis išreiškiama per būvį, energetiką, per aktorinį pamišimą, susiliejimą su tuo personažu. Lupa prašo, kad aš, stovėdamas avanscenoje ir žiūrėdamas tiesiai į salę, maudyčiausi savo egoistinėje garbėtroškoje: „Pasaulis – po mano kojomis, svarbus tik aš.“ Anksčiau mintį „paimdavau“ iš partnerio ir ją plėtodavau. Visą laiką prašydavau, kad partneris man ją duotų. Atrodė svarbu, kad „susigrotų“ abu instrumentai. O Lupa prašo daugiau, kad būčiau instrumentas ir gročiau sau vienas. Taip ir darau, nors tam tikra prasme prieš savo valią.
Lupa mums, aktoriams, priminė vaidmens esmę. Paprastai vaidmuo turi savo energijos šaltinį. Egzistuoja neapykantos, meilės, kaltės šaltiniai. Iš šių šaltinių (knygų ar asmeninės patirties) sužinai apie kaltę, neapykantą, meilę. Lupa papildo: dar vienas šaltinis – publika. Jai transliuoji mintis ir sykiu jas iš jos gauni.
Repetuodamas labai daug mokausi: ir aktorinės, ir režisūrinės tolerancijos. Man patinka ir tai, kad jis nesiekia jokių hipertrofuotų sprendimų, interpretacijų, kas labai paplitę jaunatviškame teatre, kai režisūrinė interpretacija tampa svarbesnė už dramaturgą, už aktorių bendravimą. Lupa daugiau siekia muzikavimo, grojimo.
Lietuvoje esi akyliausias Bernhardo tyrinėtojas praktikas. Ką naujo atradai „Didvyrių aikštėje“?
„Didvyrių aikštė“ yra pati politiškiausia Bernhardo pjesė. Jau dabar laukiu susitikimo su publika. Man įdomu, kaip ji „valgys“ šią medžiagą? Lenkiu galvą prieš Lupą: anksčiau „kaldavau“ publikai, kad yra būtent taip, o jis siekia, kad ji pati suprastų, kodėl taip. Ar taip ir bus – pažiūrėsim. Ar tai bus paveiku šiandieniniam žiūrovui? Juk „Didvyrių aikštė“ mažai atpažįstama. Mes šią medžiagą stengiamės priartinti.
Kai perskaičiau „Didvyrių aikštę“, labai nustebau: toks jausmas, kad austrai nežino, kas yra Bernhardas, jie įsižeidę. Bernhardas visai nesišaipo. Jis paprasčiausiai kalba apie žmogaus ydas: ne apie žydus, ne apie antisemitizmą, ne apie blogus austrus. Jis kalba apie žmogaus sugedimą.
Kiek šiandien aplink mus yra nusivylusių žmonių, kuriems viskas yra šūdas... Jie klausia: „Ar yra kokia salelė, kurioje būtų gerai?“ Bernhardas savo pjesėje būtent apie tai ir kalba. Paėmęs antisemitinę temą, kuri Austrijoje opi, susilaukė neįtikėtinos reakcijos. Jie nesuprato Bernhardo metaforų. Meninio teksto negalima priimti tiesmukai.
(Pjesę „Didvyrių aikštė“ Thomasas Bernhardas parašė 1988 m. anuometinio Vienos „Burgtheater“ direktoriaus Clauso Peymanno užsakymu 100-osioms teatro metinėms, ir ji sukėlė didžiausią teatrinį skandalą Austrijos istorijoje. Premjera įvyko 1988-ųjų lapkričio 4 d. – tais metais, kai buvo prisimenamas prieš 50 metų įvykęs Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos. 1938 m. kovo 15-ąją Adolfas Hitleris, audringai džiūgaujant susirinkusiems miestiečiams, Vienos Didvyrių aikštėje paskelbė apie Austrijos anšliusą – prijungimą prie Vokietijos. Po 50 metų bute netoli Didvyrių aikštės susirenka Šusterių šeima. Profesoriui Šusteriui, mąstytojui, filosofui, priverstam bėgti nuo nacių, šeštajame dešimtmetyje Vienos burmistro kvietimu grįžusiam iš Oksfordo į savąjį universitetą, į savo katedrą, vis dėlto nebuvo kitos išeities kaip savižudybė. Nes padėtis dabartinėje Austrijoje yra „daug blogesnė nei prieš penkiasdešimt metų“. Šusterio likimas politinėje dramoje akivaizdžiai parodo politinę, moralinę ir dvasinę Austrijos situaciją, – D. Š.)
Labai įdomios jūsų repeticijos: jūs nieko nevaidinate tariamai. Kiekviena jūsų repeticija – atskiri spektakliai. Tvyro susikaupimas ir rimtis. Kalbant Lupos žodžiais, vyksta „verksmas gulint pievoje“.
Lupa daug kalba. Jis užkuria, užveda aktorius. Mes noriai ruošiame namų darbus, nors mūsų niekas neverčia. Juk paprastai aktoriai nemoka repetuoti po vieną. O tai – privaloma. Mano idealas – aktorius-muzikantas, kuris turi „groti“ kiekvieną dieną. Pirmiausia, aš turiu susitikti su vaidmeniu, jį „groti“ ir „groti“. Visi aktoriai – atskiri instrumentai, kurie savo partijas groja idealiai. Vėliau Lupa, kaip dirigentas, bando sujungti tuos instrumentus, sakydamas, pavyzdžiui: „Per daug smuiko, per garsiai, susilygink.“ Repeticijoje svarbu išmokti „muzikuoti“, o ne kurti vaidmenį. Aišku, režisierius daug ką pataiso pagal visumą.
Lupa džiaugiasi matydamas, kad šiuos dalykus pastebiu. Iš to galima suprasti, kad jis dažnai susiduria su aktoriais, kurie nemato, kas yra už vaidmens, už medžiagos. Nustebau aktorių paklausęs, kaip jie dirba su tekstu. Dažnas atsakymas: „Išmokstu jį.“ Man įdomu, ant ko tuomet „dedamas“ tas tekstas? Aš, pavyzdžiui, jį „dedu“ ant emocijos.
Ką Tau reiškia sugrįžimas į Nacionalinį dramos teatrą, kuriame Tu dar vaidini „Nuolankiojoje“, kuriame dar rodomas Tavo režisuotas „Grybų karas“?
Džiaugiuosi, kad mane pakvietė, kad galiu pabandyti, kad vėl susitikau su kolegomis. Džiaugiuosi, kad gavau padirbti su režisieriumi, kurį labai gerbiu. Pasitikiu juo, matau, kaip jis valdo medžiagą, ko jis nori, ko siekia. Aš jau daug metų su niekuo taip nedirbau. Pačioje darbo pradžioje panašiai bendravome su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Tai truko apie penkerius metus, kai pasitikėjau jo konstrukcija.
Lupa – gražus, šiltas žmogus; jis nepiktas, ne cinikas. O ydų turi kiekvienas. Svarbiausia, Lupa yra didžiulis menininkas, kuris puikiai jaučia Bernhardą. Nuo pat pradžių man buvo svarbu, kiek Lupa suteiks erdvės, kurioje galės skleistis mano personažas, ir kokiomis priemonėmis mes visa tai įgyvendinsime.
Vis dėlto, ką skleidžia Tavo profesorius Robertas Šusteris?
Daug ką: neapykantą, panieką, pasipūtimą, garbės troškimą. Nesuvokiama: tik prieš tris valandas mirė brolis, o niekas apie jį nekalba, negedi jo. Kalba apie kažkokį antisemitizmą, apie tai, kad viskas griūva, kalba apie laikraščius, apie bet ką, tik ne apie tai, kad mirė žmogus. Vyksta snobų puota. Tai yra mirštanti šeima, kuri puotauja, bet puotauja ne liūdesiu, o arogancija, pasipūtimu, išvedžiojimais, sofistikomis, demagogijomis, begaliniu egoizmu, asmeniškumu. Robertas Šusteris yra egoistinis žmogaus kompleksas. Itin svarbu, kad šį personažą kuriame iš pustonių.
Kodėl Tu, iki kaulų smegenų būdamas teatro žmogumi, kadaise išėjai iš teatro?
Man atsibodo, kad režisieriai repetuoja tik su pagrindinių vaidmenų atlikėjais. Kiti jų praktiškai nedomina. Vien dėl to dingsta visuma. Išėjau iš teatro dėl to, kad tekstas dažniausiai buvo „spardomas“ kaip tik nori, kaip kam paranku. Jis nespiriamas partneriui. Tarp partnerių dingo bet kokia alchemija. Dėl to dabar, mokydamas jaunus aktorius, pirmiausia juos mokau bendrauti, konfliktuoti tarpusavyje. Aš privalau „apvaidinti“ partnerį, o ne daryti personažą iš savęs. Šiandien Krystianas Lupa sustyguoja mus visus. Repetuojant jis stabdo veiksmą ir viską smulkmeniškai išaiškina.
