7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Turime suprasti, kas yra tikra laisvė

Pokalbis su Vladimiru Tarasovu

Nr. 10 (1116), 2015-03-13
Dailė Tarp disciplinų
Vladimiras Tarasovas. K. Pleitos nuotr.
Vladimiras Tarasovas. K. Pleitos nuotr.
Vilniaus dailės akademijos dailėtyros II ir III kursų studentai pasikvietė žymų džiazo muzikantą, perkusininką, kompozitorių ir audiovizualinių instaliacijų kūrėją Vladimirą Tarasovą pasikalbėti apie kūrybą, meno studijas, sovietmečio dailės gyvenimą ir šiuolaikinį meną. Tuo įkvepiančiu pokalbiu dalijamės su skaitytojais.

Papasakokite apie save.
Esu būgnininkas. Labai paprastai – būgnininkas. Būgnai – mano mylimiausias instrumentas. Kiekvienas muzikantas turi savo vidinę energiją, sielą. Jeigu jis tiki tuo, ką daro, jeigu jis yra dalis to, ką daro, galima valandų valandas groti. Aš dažnai groju solo koncertuose, manęs klausia: iš kur ta energija? Sugroti valandą ar dvi... Na, pabaigus koncertą, man iš karto norisi kitą groti. Viskas ok.

Muzikantai sako: jeigu tu grojai, darei viską, o žiūrovas tavęs nesuprato – tai jo asmeninė problema. Menininkas neturi pataikauti žiūrovui. Jeigu pažiūrėsite į meno istoriją, niekas nežinojo Giotto. Paskui po keturių šimtų metų jį atrado... Jeigu kažką darai, kažką kuri, viskas gerai. O jei bandai pataikyti į kažkokį skonį, parodyti techniką – nieko nebus. Nuolat visiems sakau: yra trys laipsniai – amateur, professional ir master. Amateur (mėgėjas) – čia viskas aišku. Professional – mokame groti pagal natas, atpažįstame kompozicijas, spalvas. Tai pagrindai, kuriuos turėdami galime tapti meistrais – master. Tai labai svarbu. Negalima praleisti nė vieno iš tų trijų žingsnių. Negalima tapti meistru, nebuvus profesionalu.
Reikia labai rimtai į tai žiūrėti. Pedagogas turi parodyti jums kryptį, kad galėtumėte surasti patys save. Kopijuotojų – milijonai, bet kam jie reikalingi? Aš laimingas, kad aš esu aš, ir mane pažįsta kaip mane. Prieš porą metų mane pakvietė į jūsų tapytojų parodą, o aš atėjęs pasakiau, kas kieno studentas. Profesūrai turi būti gėda kopijuoti patį save per studentą. Tai kriminalas, sodinti į kalėjimą iš karto! Esame šeši su puse milijardo ir kiekvienas individualus. Todėl, kad visa yra nuo Dievo, kaip sakoma, Love Supreme. Todėl reikia išnaudoti tą viduje esantį potencialą. Mes turime būti atviri, turime atidaryti save tam, ko dar niekas nežino. Labai lengva kopijuoti – įeini į „Google“ ir gali paskaityti kokią tik nori paskaitą. Tačiau tai neturi nieko bendro su menu. Internete tėra informacija. Pasižiūrėjai ir po dviejų minučių užmiršai. Reikia eiti giliau, skaityti knygas. Norite gyventi, norite kažką surasti – tuomet reikia ieškoti.
 
Jūsų posūkis į instaliacijos meną irgi buvo žingsnis į nežinomybę?
Aš tai vadinu garso žaidimais. Visas gyvenimas pilnas garso – tylos nėra, tyla irgi skamba. Pavyzdžiui, Muncho „Šauksmas“ – koks ten garsas! Žiūrėjau į jį ir dėl garso net atšokau nuo paveikslo.
 
Šiuolaikinio meno centre buvo mano instaliacija „Vandens muzika“ – nežinau, ar matėte. Ją sudarė kibirai su skylutėmis ir vanduo, natūralus garsas. Instaliacijoje būtinai turi būti kažkas tikro. Pirmą kartą ją rodžiau Niujorke su Ilja Kabakovu. Ateina žurnalistai ir mano, kad visa tai įrašyta. Kolega sako: pasižiūrėkit. Jis paima kibirą ir apsilieja vandeniu. Nagi tai – natūralus garsas! Buvo ir toks nutikimas. Ruošėmės atidarymui Čikagojе, Šiuolaikinio meno muziejuje. Žiūrim – nėra nė vieno kibiro! Sako, valytoja atėjo iš ryto ir viską sutvarkė. Na, aišku, visiems šokas. Valytojos yra didelis instaliacijas kuriančių menininkų priešas.
 
Visos mano instaliacijos susijusios su garsu, išskyrus „Kalėdų vainiką“. Mums pereinant iš XX amžiaus į XXI, apstačiau žvakėmis septynias Vilniaus bažnyčias – kad būtų ratas. Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių stovėjo. Tai buvo galima pamatyti tik skrendant iš Paryžiaus ar Frankfurto. Tuomet visos bažnyčios buvo labai apleistos, pavyzdžiui, Šv. Kotrynos – ten dar nevyko jokie koncertai. Tuo norėjau pasakyti, kad kažkas vis dėlto ten yra, kažkas ten gyvena ir gyvuoja.
 
Papasakokite, kaip muzikantai gyveno sovietmečiu?
Mes, džiazmenai, nieko neklausėme. Gyvenome kitame pasaulyje, nors ir buvo Sovietų Sąjunga. Mūsų niekam nereikėjo. Buvo menininkų, kurie norėjo gauti butus, prizus ir nuolat paišė visokius leninus. Juos mes vadinome nomenklatūra, su menu tai neturi nieko bendro. O mane išmetė iš Leningrado konservatorijos tik dėl to, kad grojau džiazą. Man buvo paskirta groti ksilofonu. Sakau jiems: nenoriu ksilofonu groti, noriu būgnais. Jie man: „Pas mus nėra tokio instrumento.“ Paklausė, kokią muziką noriu groti. Atsakiau – džiazą. Pasakė, jog manęs ten nebereikia. Džiazas buvo „amerikonų propaganda“.

Tai jūs ir nebaigėte mokslų?
Nebaigiau. Paskui, kai grojau simfoniniame orkestre, vienas pedagogas, kuris tada mėgino mane ginti, atėjo pas mane ir sako: „Vladimirai, atsiprašau, nieko negalėjau padaryti.“

Bet vis tiek į orkestrą jus priėmė.
Na taip, paskui dar dirbau „Trimito“ būgnininkų koncertmeisteriu. Slava [Viačeslavas Ganelinas] dirbo dramos teatre, irgi rašė muziką. Be to, buvo sixties. Dvidešimtas amžius kruvinas. Pirmasis pasaulinis karas, Antrasis, bolševikai, Kambodža, Vietnamas, Afganistanas, karas po karo. Bet buvo ir sixties, 7-asis dešimtmetis, dovana menui. Kai gyvenome Sovietų Sąjungoje, nebuvo jokių paryžių. Niekas nieko neišleidžia, niekas nieko neįleidžia. O mums vis tiek norisi kažką daryti. Tai mes ir grojam. Dieną ir naktį grojam. Nueinam, pavyzdžiui, pas Valentiną Antanavičių į dirbtuvę, ir grojam ten koncertą, žiūrim paveikslus. Važiuojam į Maskvą, į Taliną. Ratas buvo siauras, uždaras, visi vienas kitą pažįsta. Visi mes klausėme Amerikos balso, knygų užsakydavome per užsieniečius. Prisimenu, kai man buvo keturiolika metų, Maskvoje pirkau Jacksono Pollocko knygą. Man jau tada buvo įdomu. Turėjau keturiasdešimt šešis rublius. Pollockas kainavo keturiasdešimt penkis. Turėjau bilietą į lėktuvą, bet liks tik rublis ir neturėsiu autobuso bilietui į oro uostą. Pirkti – nepirkti... paskui pagalvojau: ai, nusipirksiu. Pirkau knygą ir be bilieto važiavau autobusu. Buvau raudonas! Man buvo gėda. Nors turiu gerą knygą, vis vien kažkaip nesmagu. Bet niekas nepatikrino. Nuvažiavau, išlipau, atsidusau... Tokie laikai buvo. Viską turėjom, visą poeziją...

Vėliau atsidarė „Neringa“. 1970–1971 m. grodavom kiekvieną vakarą. Būdavo, pradedam groti kokią septintą valandą ir grojam iki vienuoliktos ar dvyliktos. Šokti ten niekas nešokdavo, mes tiktai grojome džiazą. Mūsų ratą sudarė poetai, rašytojai ar muzikologai, menotyrininkai kaip jūsų Alfonsas Andriuškevičius. Tomas Venclova ten kiekvieną vakarą sėdėdavo su penkiasdešimt ar šimtu gramų konjako. Juokaudavome, kad KGB būtų galėję visą inteligentiją iššluoti vienu sykiu.

O kodėl „Neringa“ įsileido džiazą?
Įsileido todėl, kad KGB tai buvo labai patogu. Ten juk renkasi visi juos dominantys personažai, visur mikrofonai. Visi šneka, mes grojam. Net prašo – jūs grokit tyliau. Jeigu jums įdomu, „Baltos lankos“ išleido mano knygą rusų kalba „Trio“. Ten yra visa istorija apie „Neringą“. Paskui pradėjo eiti ir disidentai. Tada vyko kažkoks tų laikų ansamblių konkursas ir mes užėmėm pirmą vietą. Lygiai po savaitės mus išmetė. Motyvacija buvo absurdiška. Toks Sakalauskas mane išsikvietė ir pasakė: „Daugiau toje kavinėje jūs nebegrojat.“ Parašė, kad aš – narkomanas, alkoholikas. Nors visą gyvenimą esu abstinentas. Niekada negeriu alkoholio, skonio nežinau. Na, taip parašė, ir viskas. Išmetė mus. Buvo toks staliukas, kur mūsiškiai sėdėdavo. Po truputį, po truputį jis ištuštėjo.
Bet, nepaisant draudimų, jūsų „Trio“ juk išgarsėjo...
Koncertuoti nebūdavo kur. Rusijoje niekas neįsileisdavo. Filharmonija ėmė įsileisti, kai apie mus jau pradėjo kalbėti BBC, „Amerikos balsas“. 1971 m. mus pakvietė Vakarų Berlyno filharmonija. Mes, jauni, grosime viename koncerte su meistrais? Mūsų kultūros ministras (jo vardo nesakysiu) atsakė: „Pas mus tokie neegzistuoja, jokio „Trio“nėra.“ Mes sakėm: „Kaip nėra? Mes gi esam čia!“ O jie – nėra, ir viskas. Vėliau prasidėjo kvietimai iš Londono, o Lietuvos kultūros ministerija atsakydavo, jog Ganelinui skauda galvą arba Čekasinui su ranka kažkas. Jie meluodavo, tie komuniagai. Tai katastrofa. Mes juos vadindavom paltuotais.
 
Tai jūsų taip ir neišleido į užsienį?
Ne, tada neišleido. Bet paskui, kai jau išėjo mūsų plokštelė, pirma Lenkijoje, vėliau Anglijoje, tada mus leido į Varšuvą – 1976 metais. Paskui buvo Bulgarija, Suomija, Vakarų Berlynas, Londonas, Amerika – iki 1986 m. nuolat keliavome po pasaulį.
 
Gal dar galite ką nors papasakoti apie savo santykius su dailininkais, minėjote, kad su Antanavičiumi bendravote. Kokį įspūdį jums tai paliko?
Labai didelį. Ta dailininkų karta bandė kažką surasti. Antanavičius nebijojo nieko, jis ir dabar nieko nebijo, nors dabar jo toks amžius, kad bijoti nebėra ko. Bet tada... dar turiu keletą jo asambliažų, tokį triptiką su sovietiniu rusų kareiviu. Padarytas 1974-aisiais, tada būtų jį pasodinę. Negalėjome niekur išvažiuoti ir Antanavičius negalėjo rodyti savo paveikslų. Jo pirma paroda buvo konservatorijoje, koridoriuje. Vėliau Menininkų rūmuose, kur dabar prezidentūra, buvo labai graži Eugenijaus Cukermano paroda. Algimantas Kuras, Algimantas Švėgžda, Kostas Dereškevičius ir Arvydas Šaltenis – jų ketveriukė darė parodą Fotomenininkų sąjungos galerijoje, senamiestyje, kur dabar Kuro dirbtuvės. Ta grupė, kaip ir Antanavičius, nėjo į jokius kompromisus. Nors visada galėjai dirbti kombinate, gauti užsakymų, Lietuvos muziejus pirko jų darbus – komisijoje buvo Antanas Gudaitis, protingas žmogus. Tada Lietuvoje buvo laisviau nei Maskvoje ar Leningrade. Ten menininkai buvo disidentai, tokie kaip Kabakovas, Erikas Bulatovas. Jie nieko nebijojo ir atvirai konfrontavo su valdžia. Dabar jie visi žvaigždės.
 
Sakėte, kad esate visiškas abstinentas. Kartais menininkams dėl alkoholizmo kildavo didelių problemų.
Aš – retas atvejis, nes visi gėrė. Mano draugai per visus priėmimus norėdavo sėdėti kartu su manimi. Iš pradžių nesupratau kodėl, bet vėliau paaiškėjo – todėl, kad negeriu. Žinot, kaip būna – kiekvienam po stiklinę ir, kaip sako, „už save ir už draugą“. Turėjau zaporožietį. Kai visi prisigerdavo, veždavau namo žmonoms atiduoti. Kartais, būdavo, taip prisigeria, kad žmonos į namus nenori įleisti. Bet alkoholizmas nebuvo piktybinis, kad rankos drebėtų. Viską menininkui galima atleisti, jei jis ką nors gera padaro. Neužmirškit, kad tai vyko Sovietų Sąjungoj – ten nuolatinis teroras, spaudimas. Jaunimas turėdavo kažkur išeiti. Dabar jums gerai – sėdote į „Wizzair“ ir jau Paryžiuje, Londone.
 
Kaip jūs vertinate šiuolaikinį meną? Dažnai iš vyresniosios kartos menininkų girdime gana kritiškus atsiliepimus.
Yra labai daug gerų menininkų ir absurdas sakyti, kad nieko nėra. Aišku, mes maža šalis, negalime turėti tiek menininkų kaip Paryžiuje ar Niujorke. Neseniai grįžau iš San Fransisko – įdomu, kad ten jaunimas nebevertina fotošopo, muzikantai naudoja tik akustinį garsą, norisi vadinamojo personal touch. Manau, dabar sunku realizuoti kūrinius, nes viskas yra labai komercializuota. Dabar menininkui parduoti savo darbą (juk gyventi iš kažko reikia) arba groti nestandartinį popsą labai sunku... Tai pasaulinė problema. Kuratoriai lygiai tokie pat. Gal matėte filmą apie Lietuvos meną „Chebriarchatas“? Tai mano žodis – kai manęs paklausė, kokia sistema yra Lietuvoje, atsakiau: „Chebriarchatas.“ Turi priklausyti chebrai, jeigu nori kažką padaryti, vadinasi, reikia blato arba pažįstamų. Anksčiau tai buvo vadinama sovietine nomenklatūra.
 
Man gėda, kad valdžia absoliučiai neskiria pinigų menui. Tas pats Šiuolaikinio meno centras – jie priversti dirbti ne kaip muziejus, o kaip edukacinė institucija. Jie fiziškai neturi pinigų pakviesti tikrai extra klasės menininko ir padaryti parodą. Ir jie dėl to nekalti. Netiesa, kad šiuolaikinio meno nėra, tai nesąmonė. Jo yra daug, tačiau mūsų – tik du su puse milijono, nes daugelis išvažiuoja. Ir teisingai daro, nes jei nėra sąlygų, tai ką daryti? Man, kaip džiazmenui, tas pats, kur gyventi… ar San Fransiske, ar Vilniuje... Gyvenu ten, kur yra darbo – sakau jums tiesiai šviesiai. Jeigu šalis neprižiūri savo kultūros, ta šalis kaip šalis neegzistuoja. Jei čia nėra darbo ir žmogus negali savęs realizuoti, tuomet reikia išvažiuoti.
 
O kas bus, jei visas jaunimas išvažiuos?
Jis grįš. Jaunimui reikia išvažiuoti į Ameriką, kad suprastų, kas yra tikra laisvė. Čia mes to nesuprasime. Čia laisvė turi ribas – tai savotiškas kalėjimas, nes tau sakoma, kad negali daryti šito ir ano. Bet Biblijoje parašyta, ko tikrai negalima daryti, ir jei to nedarysi, viskas bus tvarkoj.
 
Ko palinkėtumėte menotyrininkams?
Jums, menotyrininkams, sunkiau nei menininkams. Turi surasti kelią ir savo požiūrį, bet likti ištikimas kūriniui. Skaičiau kažkieno tekstą apie E. Cukermaną: Jėzau, juk tai ne apie Cukermaną parašyta, o apie kažką kitą! Menotyrininkas yra kaip klasikos atlikėjas – jis profesionalesnis nei džiazmenas, bet jam improvizuoti sunkiau, nes groja pagal natas tą patį kas antrą vakarą. Jis turi parodyti save, bet viskas, absoliučiai viskas yra surašyta natose. Muzikoje yra aklas testas – skamba kokia nors muzika ir turi atpažinti, kas groja. Taip ir kritikoje – nematai pavardės po straipsniu ir turi atpažinti, kas parašė. Tai daug sunkiau nei muzika. Rašydamas tekstą negali fantazuoti, esi pririštas prie to, apie ką rašai. Turi ištraukti dvasią iš meno ir kartu parodyti save.
 
Klausinėjo studentai, parengė Karolina Gavelytė, Justina Došaitė ir Agnė Narušytė

 

Vladimiras Tarasovas. K. Pleitos nuotr.
Vladimiras Tarasovas. K. Pleitos nuotr.