Jaunosios lietuvių dirigentės Mirgos Gražinytės tarptautinė sėkmė – džiugus reiškinys Lietuvai. Tarp orkestrų, su kuriais menininkei teko dirbti, patenka ne tik Lietuvos nacionalinis simfoninis, bet ir „Kremerata Baltica“, Mahlerio, Vienos, Lozanos kameriniai orkestrai, MDR Leipcigo Radijo simfoninis orkestras. 2011-aisiais ji dirbo antrąja kapelmeistere Heidelbergo teatre, o 2013–2014 m. sezoną buvo pirmoji kapelmeisterė Berno operos teatre. 2012-aisiais laimėjusi prestižinio Zalcburgo festivalio jaunojo dirigento prizą, šiuo metu M. Gražinytė stebina Los Andželą, kur dirba miesto filharmonijos orkestro vyriausiojo dirigento asistente, o 2014–2015 m. sezonui ji buvo paskirta ir Zalcburgo teatro pagrindine dirigente. Lietuvoje praėjusių metų kovą menininkė pasirodė diriguodama Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui Johanneso Brahmso, Ramintos Šerkšnytės ir Ludwigo van Beethoveno kūrinius, o rugsėjį po kelių dienų darbo su Klaipėdos kameriniu orkestru ir choru „Aukuras“ interpretavo Broniaus Kutavičiaus ciklą „Jeruzalės vartai“.
Neseniai nepaprastą įspūdį jaunoji dirigentė paliko diriguodama Los Andželo filharmonijos orkestrui „Disney“ salėje – jos batutai pakluso Wolfgango Amadeus Mozarto, Igorio Stravinskio ir Ludwigo van Beethoveno kūriniai (beje, dirigentės debiutas su šiuo orkestru įvyko praėjusį rugpjūtį „Holywood Bowl“ salėje). Skaitytojų dėmesiui siūlome „Los Angeles Times“ (2015 03 02) spausdinto kritiko Marko Swedo atsiliepimo fragmentą.
„Hollywood Bowl“ scenoje atsitiktinio triumfo nebūna: dėl riboto repeticijų laiko, vasaros ir kitų kliūčių nepasiseka tiek daug dalykų, kad net puikiausias dirigentas gali palikti prastą pirmą įspūdį. Taigi, kai jauna dirigentė, vos 28-erių patvirtinta Los Andželo filharmonijos vyriausiojo dirigento asistente, sugebėjo pritrenkti savo debiutu – tai jau nepaprastos naujienos. Žinia greitai pasklido, bilietai buvo išparduoti. Prodiuseriai iš Čikagos, Niujorko ir kitų vietų atvyko dar kartą su ja susipažinti, o dabar „Mirgos manija“ jau gali prasidėti oficialiai.
Sekmadienio dienos koncerte atliktas tradicinis repertuaras – Mozartas, Beethovenas, Stravinskis.
Nors pasirengta kur kas geriau nei prieš koncertą „Holywood Bowl“, padėtis vis vien netenkino. Dirigentė turėjo vos savaitę repeticijų (per tą laiką atlikta bene kaprizingiausio šio sezono amerikiečių orkestro projekto – Unsuk Chin opera „Alisa Stebuklų šalyje“).
M. Gražinytės-Tylos programoje – orkestrui gerai žinomos partitūros. Bet ir tokiu atveju Mozarto operos „Pagrobimas iš Seralio“ uvertiūra, Stravinskio „Petruška“ ir Beethoveno Septintoji simfonija atskleidė M. Gražinytės-Tylos stipriąsias savybes, ypač jos gebėjimą ritmu sukelti jaudulį. Taip puikiai grojant itin gyvybingam Los Andželo filharmonijos orkestrui, nebereikėjo jokių paaiškinimų. Šių trijų kūrinių dirigentė nepradėjo – ji juos įskėlė kaip ugnį. Diriguodama atmintinai, ji mojavo savo ilgomis rankomis su įtaigiu gyvybingumu, ne tik formuodama frazes ar duodama ženklus atlikėjams, bet ir išmušdama bet kokį pasipriešinimą muzikinei tėkmei. M. Gražinytė-Tyla „įšoko“ į „Pagrobimo iš Seralio“ uvertiūrą, susidomėjusi ne komiškomis operos potekstėmis, bet inovatyviu Mozarto siekiu pažinti turkų muziką. Taip pat pademonstravo savo gebėjimą išlieti nuostabias melodines linijas bei parodyti vidines detales.
„Petruškoje“ M. Gražinytė-Tyla ne tiek stengėsi papasakoti jaudinančią atgimstančios lėlės istoriją, kiek nupiešti patrakusių Rusijos gatvių ir teatro gyvenimo scenas. Pučiamieji „čiauškėjo“ su chuliganiška piktdžiuga, o puikus Thomo Hooteno trimito solo buvo sutelktas į individualų savo partijos charakterį. Žėrinčios Joanne Pearce Martin fortepijono solo spalvos sukūrė kažką dar labiau intriguojančio nei paprasčiausios linksmybės. Nors detalės atrodė įdomios, M. Gražinytės-Tylos „Petruškoje“ nebuvo kada ties jomis apsistoti. Pabaigoje dėl vargšės lėlės dirigentė neišliejo nė vienos ašaros – ji tiesiog padarė išvadas.
Aistra buvo ir pagrindinis kvapą gniaužiančios Beethoveno Septintosios simfonijos elementas. Taškuoti ritmai, kurie šiai simfonijai suteikia šokio pobūdį, buvo tas tikėtinas, nepailstantis atlikimo variklis. Vis dėlto M. Gražinytė-Tyla netikėtai susitelkė į harmoninį intensyvumą. Ji sumažino orkestrą ir įkvėpė jį giliai kapstydamasi atskiruose faktūros akorduose. Kiekvienas jų tapo cheminio junginio ingredientu, kuris sukelia sprogimą įpylus paskutinį lašą. Į tokį sprogimą M. Gražinytė-Tyla ir nuvedė beveik nesustojančią Septintąją simfoniją. Mažieji, epochą atitinkantys timpanai, kuriais Nicholasas Stoupas grojo ir Mozarto uvertiūrą, ir Beethoveno simfoniją, kūrė čiauškantį garsą, kitaip nei didesni modernūs timpanai, skleidžiantys dundesį. Gyvybinga pirmoji dalis attacca išsiliejo į gūdesnę antrąją, pereidama iš šviesos į tamsą tarsi per tunelį, kurio gale regime šviesą. Scherzo dėl savo ritmo skambėjo it Stravinskio, nors M. Gražinytė-Tyla aiškiai išskyrė vidurinę trio dalį. Finalą M. Gražinytė-Tyla pradėjo apgaulingai švelniu teiginiu, negrėsmingu išdykavimu, o didžiausia jėga pasirodė tuomet, kai Beethoveno partitūroje lyg ir turėjo būti tiesiog nerūpestingas dundėjimas.
M. Gražinytė-Tyla buvo trečioji išskirtinė moteris, dirigavusi Los Andželo filharmonijos orkestrui vos per savaitę. Xian Zhang vadovavo orkestrui švenčiant kinų Naujuosius metus; Susanna Malkki dirigavo „Alisos“ spektakliui. Visoms pasisekė. Mes dar neturėjome galimybės pajusti viso Gražinytės-Tylos muzikinio diapazono. Bet jeigu niekas nesustabdo jos Beethoveno, niekas nesustabdys ir jos. Labai greitai visi žinosime, kaip tarti jos vardą, – šią vasarą M. Gražinytė-Tyla sugrįš į „Hollywood Bowl“.
