Pašėlusios itališkos kelionės

Nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamų garsiausių pasaulio orkestrų koncertų seriją kovo 5 d. tęsė Milano „Filarmonica della Scala“. Muzikos profesionalams ir mėgėjams žodis „La Scala“ iki šiol tebėra magiškas, tad nereikia stebėtis, kad visi brangūs bilietai į koncertą buvo išpirkti, o dideliam būriui nesuspėjusių laiku to padaryti teko tenkintis stovimomis vietomis. Kad ir kas ką sakytų, vis dėlto malonu, kad pasaulio garsenybių jau galime pasiklausyti namuose ir kad turime pakankamai žmonių, šią galimybę vertinančių ir, kas be ko, už ją sumokančių.

 

Iš anksto skelbtas koncerto dirigentas Myung-Whun Chungas dėl ligos negalėjo atvykti, tad Varšuvoje, Vilniuje ir Amsterdame suplanuotas orkestro gastroles perėmė įžymusis Christophas Eschenbachas. Šis puikus maestro, kaip ir svečių orkestras, Vilniuje lankosi trečiąsyk. Norintiems sužinoti jo biografiją, siūlau atsidaryti jo asmeninį puslapį internete, ten rasite tikrai detalų pasakojimą su labai įdomiomis nuotraukomis.

 

Šiek tiek pakoreguotą koncerto programą sudarė XIX a. simfoninė muzika, sukurta maždaug keturių dešimtmečių laikotarpiu. Chronologiškai tai – 1833 m. parašyta Felixo Mendelssohno Simfonija Nr. 4 („Itališkoji“) A-dur, op. 90, 1844 m. – Hectoro Berliozo uvertiūra „Romos karnavalas“, op. 9, ir po trijų dešimtmečių, 1876 m., užbaigta Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 1 c-moll, op. 68. Taigi italų kompozitorių programoje nebuvo, juos pakeitė itališkos tematikos vokiečių ir prancūzų kūrėjų veikalai. Mendelssohnas, kaip ir Berliozas, žavėjosi Italija ir beveik tuo pat metu po ją keliavo. Romoje kompozitoriai buvo susitikę. Berliozas, laimėjęs 1830 m. Romos premiją, joje praleido beveik dvejus metus, gyveno Medici viloje. Uvertiūra „Romos karnavalas“ kaip tik ir atspindi patirtus įspūdžius, nors sukurta kiek vėliau Prancūzijoje, panaudojus dvi temas iš savosios „Benvenuto Cellini“ operos pirmojo veiksmo.

 

Šia spalvinga uvertiūra ir buvo pradėtas koncertas. Teatro sceną užpildęs didžiulis orkestras ją grojo ne tik pakiliai ir vaizdingai, bet taip pat – subtiliai, netriukšmaudamas. Netgi lėkščių dūžiai didžiausio dinaminio pakilimo metu skambėjo kažkaip minkštai. Malonu buvo klausytis laisvai, be įtampos muzikuojančio kolektyvo, prikišamai nedemonstruojančio savo garsinio potencialo. Uvertiūra, kaip ir visa atlikta programa, atskleidė geriausius orkestro bruožus: juvelyriškai tikslų visų narių grojimą, styginių ir pučiamųjų skambesio balansą, aiškiai girdimus instrumentų derinius, paslankią solo ir tutti kaitą, laisvai skrendantį minkštą garsą. Visi solo partijas groję orkestrantai atskleidė aukštą meistrystę. Tai pirmasis smuikas, mediniai pučiamieji, valtorna, trimitai ir trombonai. Pats pirmasis puikiai solavo anglų ragas, gražiai išdainavęs Berliozo uvertiūros lėtąją temą. Antroje uvertiūros padaloje, atskleidusioje siautulingą karnavalo atmosferą, kompozitorius panaudojo judrią šešių aštuntinių metro italų šokio saltarella temą, linksmai ir tiksliai atliktą smuikų ir kitų instrumentų. Uvertiūros kulminacijoje orkestras žaižaravo spalvomis.

 

Šią itališką nuotaiką pratęsė F. Mendelssohno „Itališkoji“ simfonija, atspindinti kompozitoriaus įspūdžius, patirtus keliaujant po Italiją. Labai greito tempo pirmoji dalis (Allegro vivace) taip pat juda šešių aštuntinių metru. Džiaugsmu tryško nuostabi pavasariška pirmųjų smuikų tema, virtuoziškai akompanuojama pulsuojančių pūtikų. Pavasarišką linksmybę antroje dalyje pakeitė rimtis ir susimąstymas, perteiktas archajiška minorine melodija, jautriai atlikta medinių pučiamųjų. Vieni muzikos istorikai rašo, kad kompozitorius šioje dalyje vaizduoja Neapolyje matytą procesiją, kiti, kad procesija vyko Romoje. Menuete įsiminė Trio dalis, kurią raiškiai ir melodingai pagrojo pūtikų kvartetas. Simfoniją užbaigė greito tempo finalas, kaip ir Berliozo karnavalas lekiantis saltarellos ritmu. Triolėmis judančią temą pasigėrėtinai lengvai, gražiu piano atliko fleitos, paskui kitos orkestro grupės, grojusios juvelyriškai tiksliais štrichais. Paslaptingas tylus, virpantis šios muzikos skerciškumas primena kito Mendelssohno kūrinio, „Vasaros nakties sapno“, atmosferą. Subtilūs dinaminiai niuansai ir ugningi vikrūs epizodai kūrė skirtingus nuotaikų atspalvius. Mendelssohnas šią simfoniją laiške iš Romos pavadino vienu linksmiausių iš jo iki tol sukurtų kūrinių, tačiau vėliau buvo kūriniu nepatenkintas ir jį taisė. Prasidėjusi šviesiu mažoru (A-dur tonacija), ji užbaigiama vienvardžiu minoru (a-moll tonacija), sakytum, atvirkščiai nei daugelis klasikinių simfonijų, kad ir po to skambėjusi Brahmso.

 

Antrąją dalį orkestras paskyrė Brahmso Pirmajai simfonijai, įžymaus vokiečių dirigento Hanso von Bülowo pavadintai „Beethoveno dešimtąja“. Mat pirmojoje dalyje išreikšta artima Beethoveno „Penktajai“ kova su likimu, naudojamas panašus ritminis motyvas. Simfonijos finalo tema primena Beethoveno IX simfonijos finalo temą. Labai ieškant atrandama ir kitų asociacijų, ypač varinių pučiamųjų motyvuose, artimų Carlui Maria von Weberiui, Franzui Schubertui. Prisiminiau šviesaus atminimo muzikologą Adeodatą Tauragį, kuris mėgo pastebėti artimas temas ir motyvus skirtingų kompozitorių kūriniuose, ir ieškodavo jų. Į tokias paieškas įsitraukus, ko gero, pabaigos nėra.

 

Vis dėlto Brahmso muzika smarkiai skiriasi nuo Beethoveno. Kitoks jos emocionalumas, kita muzikinė kalba. Chromatiškų slinkčių prisodrinta muzika kažkur veržiasi arba neramiai murma kaip galinga artėjanti banga. Net klausantis ramios lyrikos junti, kad čia pat greta virpa skausminga neramybė ir įtampa. Susitelkęs ties kiekviena kompozitoriaus mintimi svečių kolektyvas įtikinamai perteikė šią išgyvenimų dramą. Ch. Eschenbachas visą dėmesį skyrė prasmingam muzikos vyksmui. Mums liko tik dėmesingai sekti ryškiai brėžiamas šių minčių trajektorijas. Gal kam nors pritrūko efektingesnių, triuškinamų forte, bet man ši interpretacija buvo labai priimtina.

 

Po ilgų karštų aplodismentų suskambėjo ir itališka muzika. Orkestras atliko Gioacchino Rossini operos „Vilhelmas Telis“ uvertiūrą ir leido pasigrožėti puikiu violončelininkų epizodu, jų koncertmeisterio solo, vaizdingu audros epizodu ir virtuozišku baigiamuoju, pašėlusiai tiksliai šokinėjant smuikų strykams.