7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Turiu skubėti

Man 72-eji ir esu įsitikinęs, kad kinas miršta. Todėl skubu paminėti pačius garsiausius jo atstovus. Sergejus Eizenšteinas – vienas iš jų. Atradau Eizenšteiną septyniolikos. Buvau sukrėstas, kad savo ankstyvuosius kūrinius jis nufilmavo vos dvidešimt kelerių. Viename Londono kino teatrų dar paauglys pasižiūrėjau „Streiką“ ir nuo tada susirgau Eizenšteinu. Bet ar ne visi mes juo persirgome? Turiu galvoje savo režisierių kartą – Francisą Fordą Coppolą, Woody Alleną, Brianą De Palmą. Nuo tada pradėjau pirkti visas knygas apie Eizenšteiną, perskaičiau visas jo biografijas, geras ir blogas, bent jau tas, kurios buvo prieinamos Vakaruose. Ėjau į retas jo filmų peržiūras avangardiniuose kino teatruose, kur vis dar vertinamas tikras menas. Prieš greitą ir dinamišką Eizenšteino montažą, jo įspūdingą intelektą ir vaizduotę nublanksta ašaringos ir naivios Holivudo melodramos, pompastiškai depresyvus vokiečių ekspresionizmas ir intelektualiai literatūriški prancūzų darbai. Eizenšteinas tapo mano pirmuoju kino dievaičiu. Išvykau jo pėdsakais į Maskvą, Sankt Peterburgą, Odesą ir net į Kazachstaną, į Almatą, kur jis buvo evakuacijoje. Norėjau kvėpuoti jo oru, matyti vaizdus, kuriuos matė jis. Galbūt esu jam dėkingas už tai, kad tapau režisieriumi. Regis, tą patį jau kalbėjo Francis Coppola...

Architektūros paveldo tyrinėtoja

Kovo 11 d. Anapilin išėjo žymi architektūros istorikė, architektūros mokslų daktarė,habilituota humanitarinių mokslų daktarė Algė Regina Jankevičienė. Velionės mokslinės kūrybos palikimą sudaro daugiau kaip 280 mokslo studijų apie Lietuvos gotiką, neogotiką, etninę architektūrą. Už nuopelnus mokslui 1980 m. Algei Jankevičienei buvo suteiktas nusipelniusios architektės vardas, 2001–2002 m. paskirta Valstybės mokslo stipendija, o 2003 m. vasario 16 d. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.
Algės Jankevičienės gyvenimas apėmė tris skirtingus ir sudėtingus Lietuvos istorijos laikotarpius. Ji gimė 1930 m. nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostinėje Kaune, gražioje inteligentiškoje šeimoje. Tėvas Stasys Grinevičius buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, mama Regina Fridman-Grinevičienė – odontologė, mokslus baigusi Sankt Peterburge, kur iki revoliucijos gyveno jos tėvai. Algės vaikystė prabėgo Kaune, Aleksote, ramioje, kultūringoje aplinkoje. Karo metai atnešė suirutę, nepriteklius. Grinevičiai persikėlė į būstą senamiestyje – kuklų, tačiau apsuptą paslaptingos sakralinės senųjų amžių architektūros. Veikiausiai šis pokytis ir nulėmė tolesnį gyvenimo kelią, o pokaris ir sovietinė okupacija žymėjo jo pradžią. Algė Grinevičiūtė mokėsi „Aušros“ mergaičių valstybinėje gimnazijoje (dabar Kauno Maironio universitetinė gimnazija). Jau nuo šeštos klasės žinojo, kad studijuos architektūrą. 1949 m. įstojo į Kauno universiteto Architektūros fakultetą. Studentiškas mokslinis darbas, paruoštas kartu su bendrakursiu, vėliau tapusiu žymiu restauratoriumi Antanu Pilypaičiu, buvo skirtas Kauno senamiesčio architektūrai. 1955 m. su pagyrimu ji baigė institutą, o nuo 1956 m. pradėjo dirbti ką tik sukurtame Architektūros ir statybos institute.

Grįžtamasis ryšys

„Vienos kompozicijos rečitalis“, prasidėjęs kovo 26 d. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje, pristato Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomo džiazo pianisto bei pedagogo Egidijaus Buožio kūrybinę kelionę. Unikali improvizacija be pauzių klausytoją kviečia pakeliauti įvairiais džiazo evoliucijos keliais nuo klasikinio džiazo iki spontaniškų autorinių potėpių bei savos kūrybos fragmentų, prisiliesti prie Lietuvos džiazo istorijos. Prasidėjus šiam unikaliam projektui, kalbiname jo sumanytoją Egidijų Buožį.

Kino naujienos trumpai

Paskelbta oficiali 68-ojo Kanų kino festivalio, kuris vyks gegužės 13–24 d., afiša. Šiemet joje pavaizduota besišypsanti Ingrid Bergman (1915–1982). „Kasablankos“ žvaigždė, Roberto Rossellini mūza buvo viena didžiųjų Holivudo legendų, sujungusių Europos ir Holivudo kiną. Amerikos kino instituto 100 didžiausių kino žvaigždžių reitinge Bergman užima 4 vietą. Jos vaidmenys įvertinti „Oskaro“, „Auksinio gaublio“, „Emmy“, „Tony“ premijomis. 1973 m. aktorė vadovavo Kanų žiuri, tada „Auksine palmės šakele“ buvo apdovanotas Jeano Eustache’o filmas „Mamytė ir kekšė“. Kitas šių metų Kanų pagarbos ženklas Bergman – „Kanų klasikos“ programoje rodomas Stigo Bjorkmano dokumentinis filmas „Ingrid Bergman savo žodžiais“ („Ingrid Bergman, In Her Own Words“).
 
Kitas menininkas, kurį šiemet pagerbs Kanai – kinų režisierius Jia Zhangke. Šiemet jam bus įteiktas prancūzų kino režisierių asociacijos SRF (Société des Réalisateurs de Films) apdovanojimas „Auksinė karieta“ („Le Carrosse d’Or“), teikiamas nuo 2002-ųjų už „novatorišką filmų kokybę“. Laiške, kurį asociacija parašė režisieriui, teigiama: „Jūsų filmai yra vizualūs eilėraščiai. Kiekvienas preciziškas jų kadras rodo minties eigą.“ 2013 m. Kanų konkurse rodytas Jia Zhangke filmas „Nuodėmės prisilietimas“ pelnė prizą už geriausią scenarijų. Iškilmingame vakare bus parodytas Jia Zhangke filmas „Platforma“, taip pat bus surengta režisieriaus meistriškumo pamoka.
Režisierius Abderrahmane’as Sissako, kurio filmą „Timbuktu“ rodo „Kino pavasaris“, šiemet Kanuose vadovaus Cinéfondation ir trumpo metražo filmų žiuri. Didžiojo konkurso žiuri šiemet vadovaus broliai Ethanas ir Joelis Coenai.

Netekome Klaipėdos dramos teatro vadovo Gedimino Pranckūno

 Skaudi ir netikėta žinia – kovo 29 d. netekome Klaipėdos Dramos teatro vadovo Gedimino Pranckūno. Mirusį savo lovoje G. Pranckūną rado žmona, norėjusi tradiciškai pažadinti vyrą su verbomis... 

 

Aktorius, režisierius Gediminas Pranckūnas Klaipėdos dramos teatro aktoriumi tapo 1967 m. Nuo to laiko sukūrė apie šimtą vaidmenų teatro scenoje. Tarp ryškiausių vaidmenų – Isidoras (K.Goldonis „Kjodžos kivirčai“), Antrasis Dievas (B.Brechtas „Geras žmogus iš Sezuano“), Mėnulis (F.Garsija Lorka „Kruvinos vestuvės“), Teisėjas (Č.Dikensas „Pikviko klubo užrašai“) ir kt. 
 
Gediminas Pranckūnas suvaidino daugiau nei trisdešimtyje kino ir televizijos filmų. Tarp jų ir filmai, tapę lietuviškojo kino klasika - „Herkus Mantas“, „Velnio nuotaka“, „Ilga kelionė prie jūros“, „Elzė iš Gilijos“. 
 

Žmonės ir eksponatai

Jau ne pirmus metus lietuviška „Kino pavasario“ programa – rojus kino grafomanams. Viena vertus, tai, be abejo, programos sudarytojų bėda, bet kartu ir patvirtinimas, kad lietuvių kinas sukasi užburtame rate. Grafomanų gausa rodo, kad profesionalumas lietuvių kūrėjams jau nėra garbės reikalas. Per šešių trumpo metražo filmų programos pristatymą praėjusį šeštadienį „Forum Cinemas Vingis“ salėje skambėjo absurdiški terminai, pavyzdžiui, „audiovizualinis filmas“, o vieno premjerinio filmo autorius, regis, pasijuto lyg vakarėlyje ir dovanojo kitiems druskos maišelius. Beje, žiūrovai taip pat privertė pasijusti nejaukiai – audringa reakcija į kiekvieną banalų juokelį buvo akivaizdžiai neadekvati.
 
Filmo kokybę dažniausiai liudija jo kūrėjo požiūris į filmuojamus žmones, nesvarbu, ar tai dokumentinis, ar vaidybinis filmas. Ar režisierius rodo gyvus žmones, ar tik savo tezių iliustraciją, juoko ar užuojautos objektą, ar jis moka prakalbinti, atskleisti savo herojų unikalumą ir bent trumpam priversti pažvelgti į pasaulį jų akimis. Gyvi žmonės jau beveik išnyko iš lietuvių kino, liko tik tam tikrų socialinių sluoksnių „atstovai“, nors, paradoksas, sociumo permainos visai nedomina lietuvių kūrėjų. Todėl toks netikėtas Audriaus Antanavičiaus filmas „Mėgėjai“. Jo herojai – du kino mėgėjai iš Kėdainių: gydytojas Vitolis Laumakys ir inžinierius Adolfas Morėnas, 7-ajame dešimtmetyje įkūrę kadaise garsią kino studiją „Mėgėjas“. Tikiuosi, kad jų filmai pagaliau sulauks ir retrospektyvų, ir rimtų monografijų, nes tai vienas ryškiausių sovietmečio Lietuvos subversyviosios kultūros fenomenų, ir „Mėgėjai“ prie to prisidės, nors Antanavičius į šį fenomeną nesigilina, ir gal net gerai, nes tam reikėtų tikrai ne 20 filmo minučių, o daug daugiau. Bene įspūdingiausi „Mėgėjų“ kadrai, kai abu filmo herojai salėje žiūri senus savo filmus, iš kurių žiūrovams leista pamatyti Laumakio „Paukščio, kuris tupėjo“ fragmentus. Spindinčios filmo herojų akys paverčia ir žiūrovus tų nematomų kadrų liudininkais.

Modernumo atodangos

Skoninga muzika – programa ir atlikėjais – priviliojo Thomo Manno XVIII festivalio atgarsių koncertas, vykęs kovo 20 d. Vilniuje, Chodkevičių rūmuose. Praeitais metais festivalis pradėjo naują temų ciklą „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“. Intelektualine žaisme besivadovaujantis festivalis kiekvieniems metams yra numatęs ir potemes. 2014 m. atspindėta „Šimtmečio vasaros“ idėja. Šįmet laukia potemės „Sąžinės proveržis“ įžvalgos. Festivalio rengėjai po truputį jau rikiuoja jubiliejinį, XX festivalį, įvyksiantį 2016 metais. Thomo Manno kultūros centras savo 20-metį švenčia šiemet. „Atgarsių“ koncertas prasidėjo oficialia – bet ne sveikinimo, o prisistatymo ir padėkos – kalba, kurią pasakė Thomo Manno memorialinio muziejaus direktorė, pirmoji Th. Manno kultūros centro direktorė Vitalija Teresė Jonušienė. Ji dėkojo centro bei festivalio rėmėjams ir globėjams, iš kurių didžiausias – Vokietijos Federacinė Respublika. Tačiau kalbą pradėjo nuo idėjos, akcentuodama centro vardo misiją: Europos Rytuose skleisti laisvą mintį. Sėkmingiausiu centro projektu V.T. Jonušienė įvardijo Th. Manno festivalį. Koncerte, kaip patikslino jo vedėja Vytautė Markeliūnienė, skambėjo pernykščio festivalio trijų koncertų „konspektas“.

Apie vieną Vilniaus „piktžaizdę“

Sovietmečio kultūrinių erdvių likimai jau seniai tapo žurnalistinio dėmesio objektu. Kartais su apleistu „šiukšlynu“, o kartais ir su urbanistiniu paveldu siejami statiniai šalies sostinėje – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Profsąjungų rūmai, „Lietuvos“ kino teatras, Geležinkeliečių kultūros rūmai ir kt. – sulaukė ne vieno pasiūlymo dėl ateities. Viešojoje erdvėje netolygiai besikeičiantis požiūris į vieną ar kitą opią problemą paprastai nerodo logikos ar nuoseklių visuomenės „sąmonėjimo“ procesų. Turint minty nuolatines manipuliacijas žiniasklaida, nenuostabu, jog įsivaizdavimas apie sovietinės praeities ženklus kinta, nors statinių istorijos neretai panašios. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viešosios erdvės – pastatai arba juose esančios patalpos – buvo perduoti (dažniausiai itin pigiai parduodant) privačiam sektoriui, šį veiksmą aiškinant tuo, jog naujas savininkas („investuotojas“) sugebės „kur kas geriau“ tvarkytis su tokių erdvių valdymo problemomis.

Kaip pradėti iš naujo

Gerai suprantu Beno Whatley’io filmo „Turistai“ (LRT Kultūra, balandžio 2 d. 21 val.) personažus – nevykėlius Tiną ir Krisą: mane taip pat erzina triukšmingi sektantai, ant autobuso grindų besivoliojantys popieriai, atsitiktinių pažįstamų pasipūtimas. Tina ir Krisas išsirengė į sentimentalią kelionę po rudeninę Angliją, tačiau džiaugtis gyvenimu ir vienas kitu kiekviename žingsnyje jiems trukdo siaubingi, nemandagūs, pasipūtę chamai (visai kaip „Kino pavasario“ žiniasklaidos eilėse įsikūrę spragėsių ir mobiliųjų telefonų gerbėjai). Todėl filmo veikėjai jaučia pareigą išvalyti pasaulį nuo žmogiškosios bjaurasties.
 
Sanitarinis Tinos ir Kriso reidas po Anglijos Šiaurę visai galėtų vykti ir pas mus, juolab kad ne tik absurdiškų provincijos muziejų, bet ir tragikomiško liaudies žmonių demonizmo pas mus – nors karučiu vežk. Jo pasitaiko ir Seime. Todėl verta įsiklausyti į Tinos argumentus, kai ji gina mylimą vyriškį – serijinį žudiką: „Mažindamas žmonių skaičių, tu rūpiniesi ekologiją.“

Kreipimasis Tarptautinės teatro dienos proga

Teatro meistrų lengviau rasti toli nuo teatro. Tai žmonės, kurių nedomina teatras kaip klišių ir konvencijų dauginimo mašina. Būtent jie aptinka trykštančius šaltinius ir gyvas upių vagas, kurios dažniausiai aplenkia teatrų sales ir jose kasdien susirenkančius nesuskaičiuojamus būrius žmonių, bandančių mėgdžioti kitų pasaulius. Mėgdžiojame, užuot kūrę savus pasaulius, nutaikytus į žiūrovą, priklausomus nuo diskusijos su žiūrovais ir gilių jausmų, kurie būna nematomi ir kuriuos būtent teatras sugeba apnuoginti geriausiai.

Tokius vedlius dažniausiai randu prozoje. Kasdien vis mąstau apie rašytojus, kurie maždaug prieš šimtą metų pranašiškai, nors dar atsargiai, aprašė Europos dievų saulėlydį, panardinusį mūsų civilizaciją iki šiol neišsisklaidžiusion tamson. Turiu galvoje Franzą Kafką, Thomą Manną ir Marcelį Proustą. Dabar prie šių pranašų priskirčiau dar ir Johną Maxwellą Coetzee.
PUSLAPIS
IŠ
1003