Man 72-eji ir esu įsitikinęs, kad kinas miršta. Todėl skubu paminėti pačius garsiausius jo atstovus. Sergejus Eizenšteinas – vienas iš jų. Atradau Eizenšteiną septyniolikos. Buvau sukrėstas, kad savo ankstyvuosius kūrinius jis nufilmavo vos dvidešimt kelerių. Viename Londono kino teatrų dar paauglys pasižiūrėjau „Streiką“ ir nuo tada susirgau Eizenšteinu. Bet ar ne visi mes juo persirgome? Turiu galvoje savo režisierių kartą – Francisą Fordą Coppolą, Woody Alleną, Brianą De Palmą. Nuo tada pradėjau pirkti visas knygas apie Eizenšteiną, perskaičiau visas jo biografijas, geras ir blogas, bent jau tas, kurios buvo prieinamos Vakaruose. Ėjau į retas jo filmų peržiūras avangardiniuose kino teatruose, kur vis dar vertinamas tikras menas. Prieš greitą ir dinamišką Eizenšteino montažą, jo įspūdingą intelektą ir vaizduotę nublanksta ašaringos ir naivios Holivudo melodramos, pompastiškai depresyvus vokiečių ekspresionizmas ir intelektualiai literatūriški prancūzų darbai. Eizenšteinas tapo mano pirmuoju kino dievaičiu. Išvykau jo pėdsakais į Maskvą, Sankt Peterburgą, Odesą ir net į Kazachstaną, į Almatą, kur jis buvo evakuacijoje. Norėjau kvėpuoti jo oru, matyti vaizdus, kuriuos matė jis. Galbūt esu jam dėkingas už tai, kad tapau režisieriumi. Regis, tą patį jau kalbėjo Francis Coppola...
![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
„Vienos kompozicijos rečitalis“, prasidėjęs kovo 26 d. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje, pristato Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomo džiazo pianisto bei pedagogo Egidijaus Buožio kūrybinę kelionę. Unikali improvizacija be pauzių klausytoją kviečia pakeliauti įvairiais džiazo evoliucijos keliais nuo klasikinio džiazo iki spontaniškų autorinių potėpių bei savos kūrybos fragmentų, prisiliesti prie Lietuvos džiazo istorijos. Prasidėjus šiam unikaliam projektui, kalbiname jo sumanytoją Egidijų Buožį.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Skaudi ir netikėta žinia – kovo 29 d. netekome Klaipėdos Dramos teatro vadovo Gedimino Pranckūno. Mirusį savo lovoje G. Pranckūną rado žmona, norėjusi tradiciškai pažadinti vyrą su verbomis...
![]() |
![]() | ![]() |
Skoninga muzika – programa ir atlikėjais – priviliojo Thomo Manno XVIII festivalio atgarsių koncertas, vykęs kovo 20 d. Vilniuje, Chodkevičių rūmuose. Praeitais metais festivalis pradėjo naują temų ciklą „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“. Intelektualine žaisme besivadovaujantis festivalis kiekvieniems metams yra numatęs ir potemes. 2014 m. atspindėta „Šimtmečio vasaros“ idėja. Šįmet laukia potemės „Sąžinės proveržis“ įžvalgos. Festivalio rengėjai po truputį jau rikiuoja jubiliejinį, XX festivalį, įvyksiantį 2016 metais. Thomo Manno kultūros centras savo 20-metį švenčia šiemet. „Atgarsių“ koncertas prasidėjo oficialia – bet ne sveikinimo, o prisistatymo ir padėkos – kalba, kurią pasakė Thomo Manno memorialinio muziejaus direktorė, pirmoji Th. Manno kultūros centro direktorė Vitalija Teresė Jonušienė. Ji dėkojo centro bei festivalio rėmėjams ir globėjams, iš kurių didžiausias – Vokietijos Federacinė Respublika. Tačiau kalbą pradėjo nuo idėjos, akcentuodama centro vardo misiją: Europos Rytuose skleisti laisvą mintį. Sėkmingiausiu centro projektu V.T. Jonušienė įvardijo Th. Manno festivalį. Koncerte, kaip patikslino jo vedėja Vytautė Markeliūnienė, skambėjo pernykščio festivalio trijų koncertų „konspektas“.
![]() |
Sovietmečio kultūrinių erdvių likimai jau seniai tapo žurnalistinio dėmesio objektu. Kartais su apleistu „šiukšlynu“, o kartais ir su urbanistiniu paveldu siejami statiniai šalies sostinėje – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Profsąjungų rūmai, „Lietuvos“ kino teatras, Geležinkeliečių kultūros rūmai ir kt. – sulaukė ne vieno pasiūlymo dėl ateities. Viešojoje erdvėje netolygiai besikeičiantis požiūris į vieną ar kitą opią problemą paprastai nerodo logikos ar nuoseklių visuomenės „sąmonėjimo“ procesų. Turint minty nuolatines manipuliacijas žiniasklaida, nenuostabu, jog įsivaizdavimas apie sovietinės praeities ženklus kinta, nors statinių istorijos neretai panašios. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viešosios erdvės – pastatai arba juose esančios patalpos – buvo perduoti (dažniausiai itin pigiai parduodant) privačiam sektoriui, šį veiksmą aiškinant tuo, jog naujas savininkas („investuotojas“) sugebės „kur kas geriau“ tvarkytis su tokių erdvių valdymo problemomis.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |