Krzysztof Warlikowski; „Pabaiga“, M. Hueckel nuotr.
Kasmet Tarptautinę teatro dieną į pasaulinę teatro bendruomenę kreipiasi kuris nors žinomas teatro kūrėjas. Tokius tekstus rašė Jeanas Cocteau, Peteris Brookas, Vaclavas Havelas, Dario Fo ir daug kitų teatro klasikų. Šiemet ši garbė teko lenkų režisieriui, Varšuvos Naujojo teatro (TeatrNowy) meniniam vadovui Krzysztofui Warlikowskiui.
Tarptautinė teatro diena 2015
Teatro meistrų lengviau rasti toli nuo teatro. Tai žmonės, kurių nedomina teatras kaip klišių ir konvencijų dauginimo mašina. Būtent jie aptinka trykštančius šaltinius ir gyvas upių vagas, kurios dažniausiai aplenkia teatrų sales ir jose kasdien susirenkančius nesuskaičiuojamus būrius žmonių, bandančių mėgdžioti kitų pasaulius. Mėgdžiojame, užuot kūrę savus pasaulius, nutaikytus į žiūrovą, priklausomus nuo diskusijos su žiūrovais ir gilių jausmų, kurie būna nematomi ir kuriuos būtent teatras sugeba apnuoginti geriausiai.
Tokius vedlius dažniausiai randu prozoje. Kasdien vis mąstau apie rašytojus, kurie maždaug prieš šimtą metų pranašiškai, nors dar atsargiai, aprašė Europos dievų saulėlydį, panardinusį mūsų civilizaciją iki šiol neišsisklaidžiusion tamson. Turiu galvoje Franzą Kafką, Thomą Manną ir Marcelį Proustą. Dabar prie šių pranašų priskirčiau dar ir Johną Maxwellą Coetzee.
Jų kūrybai bendra neišvengiamos pasaulio pabaigos – ne planetos, o žmonių tarpusavio santykių, santvarkų ir maištų pabaigos modelio – nuojauta neapleidžia mūsų iki šiol. Mūsų, gyvenančių po pasaulio pabaigos, supamų nusikaltimų ir konfliktų, įsiplieskiančių vis kitose pasaulio vietose net greičiau, nei apie juos praneša visažinė žiniasklaida. Tačiau tie gaisrai greit nusibosta ir negrįžtamai dingsta iš spaudos pranešimų. Jaučiamės bejėgiai, išsigandę ir pakliuvę į spąstus. Jau nebesugebame statyti bokštų, o sienos, kurias vis dar užsispyrę renčiame, nuo nieko mūsų nebeapsaugo. Atvirkščiai, joms pačioms reikia apsaugos, ir tai suryja didžiąją mūsų gyvenimo energijos dalį. Ir jau nebeturime jėgų pabandyti išvysti tai, kas yra už vartų, už sienos. Tačiau būtent dėl to ir turi egzistuoti teatras, iš to jis turi semtis jėgų. Žiūrėdamas ten, kur žiūrėti draudžiama.
„Mitas bando paaiškinti tai, kas nepaaiškinama. Mito pradžia slypi tiesos gelmėse, tad jis turi baigtis tuo, kas nepaaiškinama“, – žodžiai, kuriais Kafka aiškino Prometėjo mito metamorfozes, tinka ir teatrui. Tokio teatro, kuris prasideda tiesos gelmėse ir baigiasi tuo, kas nepaaiškinama, iš visos širdies linkiu visiems jo darbininkams, tiems, kurie scenoje, ir tiems, kurie žiūrovų salėje.
Krzysztof Warlikowski
Daugiau informacijos apie kreipimosi autorių ir jo tekstą 22 Europos kalbomis galima rasti Tarptautinio teatro instituto tinklalapyje: http://www.world-theatre-day.org/
