7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie vieną Vilniaus „piktžaizdę“

Viešoji kultūrinė erdvė ir laikinumo dešimtmetis

Skaidra Trilupaitytė
Nr. 12 (1118), 2015-03-27
Tarp disciplinų Dailė
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Sovietmečio kultūrinių erdvių likimai jau seniai tapo žurnalistinio dėmesio objektu. Kartais su apleistu „šiukšlynu“, o kartais ir su urbanistiniu paveldu siejami statiniai šalies sostinėje – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Profsąjungų rūmai, „Lietuvos“ kino teatras, Geležinkeliečių kultūros rūmai ir kt. – sulaukė ne vieno pasiūlymo dėl ateities. Viešojoje erdvėje netolygiai besikeičiantis požiūris į vieną ar kitą opią problemą paprastai nerodo logikos ar nuoseklių visuomenės „sąmonėjimo“ procesų. Turint minty nuolatines manipuliacijas žiniasklaida, nenuostabu, jog įsivaizdavimas apie sovietinės praeities ženklus kinta, nors statinių istorijos neretai panašios. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viešosios erdvės – pastatai arba juose esančios patalpos – buvo perduoti (dažniausiai itin pigiai parduodant) privačiam sektoriui, šį veiksmą aiškinant tuo, jog naujas savininkas („investuotojas“) sugebės „kur kas geriau“ tvarkytis su tokių erdvių valdymo problemomis.
 
Kone fatališkas viešojo turto privatizacijos motyvas („kitaip neįmanoma“) buvo ideologinės prigimties. Panašiai kaip ir „investicijų“ mitas bei su juo susiję pasakojimai apie miesto prisikėlimą. Efektingos vizualizacijos ir praktiniai sprendimai neretai „įstringa“ tarp būtojo ir būsimojo laiko. Tai, žinoma, nereiškia, jog nieko nevyksta. Su „praeities monstrais“ kultūrinėje vaizduotėje besiasocijuojantis gelžbetonis vis labiau nusidėvi. Bėgant metams keičiasi miesto valdžia, įstatymai ir savininkai; keičiamos ir vystytojų vizijos, kaip ir „monstrų“ vietoje ateityje neva iškilsiančių statinių paskirtys. Šiame laikinumo kontekste maga dar sykį pažvelgti į buvusio „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje situaciją. Galime trumpai prisiminti, jog statinys privatizuotas 2002 m., o 2005 m. (paskelbus apie paties kino teatro uždarymą) prasidėjo gana įvairius reikalavimus kėlę protestai. Uždarytame kino teatre ir šalimais susibūrė ligi tol precedentų neturėjusi visuomeninė iniciatyva – pro-testo laboratorija, signalizavusi aktyvesnių visuomenės grupių pasipriešinimą neskaidriai politikai. Pasipiktinimą čia inspiravo ne meilė praeičiai, o rūpestis ateitimi. Mat sklypą itin pigiai įsigijusi bendrovė siekė pasitvirtinti detaliojo planavimo sąlygas, leidžiančias nugriauti kino teatrą, o atsilaisvinusią vietą (taip pat ir aikštę) užstatyti daugiabučiu daugiaaukščiu gyvenamuoju namu. UAB „Rojaus apartamentai“ projekte buvo numatytos ir dvi nedidelės kino salės (deja, nepaisant to, jog valstybinė žemė nuomos sutartimi tuo metu buvo išnuomota „veiklai, susijusiai su kinu“, teisinių garantijų dėl kino veiklos būsimajame daugiabutyje nebuvo)[1].
 
Žvelgiant į platesnį urbanistinės plėtros kontekstą, viskas vyko kaip įprasta. Privatizacijos procesas atkartojo bendrą prieš tai privatizuotų kino teatrų „nusavinimo“ schemą, nes strategiškai patraukliuose sklypuose esantys kultūrinės ar visuomeninės paskirties objektai (panašiai kaip ir seni gyvenamieji namai Šnipiškių, Žvėryno bei kituose sostinės mikrorajonuose) masino nekilnojamojo turto vystytojus. O dešimtmečio senumo įvykiai, kai 2005 m. pavasarį (ŠMC rengiant parodą „Populizmas“) prasidėjo pilietinio aktyvizmo akcijos, neturėjo tokio masto precedentų ir daug kam buvo nelaukti. Menotyrinėse publikacijose šios akcijos vėliau vertintos specifiniu performatyvumo aspektu; anuometinės kolektyvinės kūrybos formos paskatino šiuolaikinio meno bendradarbiavimo ir autorystės strategijų konceptualizavimą (minėtini Linos Michelkevičės, Gintauto Mažeikio, Audronės Žukauskaitės ir kt. tekstai).
 
Tačiau šiuo atveju man įdomesni ne tiek radikalūs meniniai iššūkiai, kiek protestą supę viešosios erdvės diskursai. Dešimtmečio proga svarbu paneigti ir kai kuriuos įsigalėjusius mitus. Pavyzdžiui, pro-testo laboratorija nebuvo vien kelių „nuradikalėjusių“ menininkų saviraiška[2], nes 2005 m. balandžio 9 d. susikūręs neformalus visuomeninis judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“ demonstravo būtent kolektyvinį apsisprendimą. Apie grėsmes viešajam interesui prabilo didelis būrys miesto gyventojų[3], nepritaręs nekilnojamojo turto plėtros bendrovės siūlymui eliminuoti didžiausią mieste kino salę ir aikštę. Dar prieš susikuriant pro-testo laboratorijai ir judėjimui „Už Lietuvą be kabučių“, 2005 m. kovo 11 d. šimtai su nevyriausybinėmis organizacijomis susijusių jaunuolių minėjo Nepriklausomybės dieną taikiai protestuodami prieš bendrovės „Vilniaus prekyba“ planus (akcija prie prekybos centro „Maxima“). Tik kai kurie iš šių žmonių prisijungė prie vėlesnių renginių uždarytame kino teatre, kur rinkosi dailininkai, architektai, miesto planuotojai, paminklosaugininkai, žaliųjų atstovai, anarchistai ir kitokios nekonvencionalios grupės, aptarinėjusios aktualius miesto plėtros klausimus. Žiniasklaidos diskusijose, nukreiptose prieš viešųjų erdvių komercializaciją, dalyvavo ne vienas skirtingų pažiūrų intelektualas ir politikos apžvalgininkas (iš aktyvesnių minėtini Gintautas Mažeikis, Tomas Bakučionis, Karolis Klimka, Gediminas Urbonas, Andrius Navickas). Šias diskusijas provokavo ne nostalgija sovietinės architektūros „balvoninei“ estetikai, kaip kad mėgo teigti buvusio kino teatro gynėjų kritikai, bet pasipiktinimas viešąją erdvę palaipsniui nusavinančia finansine galia[4].
 
Būtent „viešojo intereso“ klausimas tapo reikšminga anuometinės politikos dalimi[5]. Gintautas Mažeikis nagrinėjo pilietinio gyvenimo viešumoje nesėkmes demokratinėse visuomenėse, kai dėl politinės apatijos ir susvetimėjimą skatinančių biurokratinių politinio dalyvavimo mechanizmų buvo prarastos viešųjų erdvių funkcijos. Jis teigė, kad tokių erdvių nykimą lėmė „susitelkimas tik dėl privačių gerovės interesų, visų svarbiausių funkcijų delegavimas korumpuotai valdžiai ir ją aptarnaujančiam biurokratiniam aparatui“ („Alternatyvus pilietinis ugdymas ir socialinė propaganda“, Problemos, 2006, p. 63). Diskusijose dalyvavęs Karolis Klimka ne sykį siūlė „pasižvalgyti anapus formalios biurokratinės politikos“, atkreipiant dėmesį į legitimuotą politinį veiksmą įgalinančią ideologiją. Anot Klimkos, viešosios erdvės užgrobimo procesai „būtų neįmanomi, jei įsigalėjusios jėgos nebūtų pasirūpinusios teisinėmis, administracinėmis ir propagandinėmis sąlygomis savo verslams“ („Kas nužudė pieno barą?“, www.delfi.lt,2008 07 18).
 
Tai, jog „teisinėmis, administracinėmis ir propagandinėmis sąlygomis“ buvo susirūpinta itin aktyviai, rodė tuo metu Lietuvoje (kaip ir Vakarų šalyse) prasidėję vadinamieji „strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą“ priimant sprendimus dėl aplinkos. Tokiu būdu siekta įbauginti pavienius aktyvistus. Pavyzdžiui, UAB „Rojaus apartamentai“ 2007 m. pateikė civilinį ieškinį keturiems judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ dalyviams, teisinėmis priemonėmis pradėjusiems kvestionuoti valdininkų veiksmus detaliojo planavimo ir kt. procedūrose. Ideologinį ginčą dėl viešos erdvės neblogai iliustravo ir tai, jog viešąjį interesą tuo metu ėmė ginti net ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atstovai (!). Viešasis interesas pastarųjų, žinoma, suvoktas tik kaip „ilgalaikė, prognozuojama privačios nuosavybės apsauga“, mat kuo valstybėje „saugesnė nuosavybė, tuo turtingesnis ir ramesnis žmogus“ (Giedrius Kadziauskas,„Lietuva“ – viešojo intereso falsifikacija“, www.delfi.lt, 2006 08 18). Remiantis šia logika, svarbiausia tampa privataus savininko teisė daryti, ką nori, o miesto tapatumo kaita paklūsta „natūraliems“ miesto raidos dėsningumams. Deja, laisvos rinkos gynėjų svarstymai apie individo (t.y. privatininko) laisvę niekaip nepadėjo suprasti, kodėl realybėje kultūrinės viešosios erdvės plotų Vilniuje greit mažėjo, o ankstesnės jų funkcijos drastiškai kito.
 
Apeliuodami į urbanistinės kaitos realijas judėjimo nariai, beje, paradoksaliai pritarė neoliberaliai nuostatai bet kokius „nesusipratimus“ spręsti teisminiu keliu; niekas pernelyg neprieštaravo ir klasikinei LLRI atstovų skelbiamai „tiesai“, jog būtent valdžia, o ne verslas lemia galimai korupciniais ryšiais paremtus sprendimus. Mat, kitaip nei teigė protesto priešininkai, kino teatro gynėjai savo pasipiktinimą nukreipė ne į statinį privatizavusią privačią bendrovę, bet į ydingais sprendimais pasižyminčias valdžios institucijas (tai buvo kartojama ir viešai). Tiesiog prieš galimai korumpuotus valdininkus nusistatę LLRI atstovai šioje (kaip ir bet kokioje kitoje) situacijoje siūlė vienintelį „teisingą“ ir „paskutinį“ valdžios žingsnį – besąlygišką privatizaciją. O savivaldybei oponavusių judėjimo dalyvių prioritetu tapo ne privatininko gerovė per se, bet skaidresnės ir demokratiškesnės miesto valdymo procedūros. Protestai suaktualino kai kurių svarbių direktyvų įgyvendinimą, ir tai nutiko piliečiams pradėjus rimtai traktuoti teisę į kokybišką aplinką. Tais pačiais 2002 m., kai buvo privatizuotas „Lietuvos“ kino teatras, šalyje formaliai įsigaliojo ir Orhuso konvencija, suteikianti visuomenei teisę gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti sprendimų priėmimo dėl aplinkos procesuose ir taip pat teisę aplinkos klausimais kreiptis į teismus. Tačiau praktikoje ši konvencija buvo nuolat pažeidinėjama, o kiek vėliau teismai pripažino, jog mūsų šalyje vadovautasi klaidingu šios konvencijos vertimu. Taigi naujas požiūris į visuomenės interesą atsirado būtent tada, kai buvo pasipriešinta kasdieninei politikai, kurioje galiojo pragmatiškas „sveiko proto“ skatinamas suvokimas, jog visi idealai realybėje vienaip ar kitaip „korumpuojasi“ (ir todėl nė neverta pernelyg rimtai vadovautis „popierinėmis“ konvencijomis ar įstatymais).
 
Protestuotojų siekiai kirtosi ir su oficialia kultūrinės demokratijos samprata, kurią neblogai iliustravo ne vienus metus trukusios kultūros šventės – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio – šūkiai. 2009 m. Vilniuje šia proga buvo ruošiamasi įgyvendinti „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) programą, todėl jau nuo pirmojo dešimtmečio vidurio šalyje aktyviai skelbti europiniai kultūrų įvairovės bei skirtingų bendruomenių sambūvio tikslai. Vis dėlto optimistiniai taikaus miesto įvaizdžiai nesutapo su kritinėmis nepriklausomo meno iniciatyvomis; tą rodė smulkūs incidentai. Pavyzdžiui, 2007 m. rudenį VEKS projekto „Menas netikėtose erdvėse“ metu nebuvo įgyvendintas Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos planuotas projektas „Meno mašina“ („artcar: protesto dainų ir šokių sunkvežimis“). Rugsėjo 22 d. muzikinis sunkvežimis turėjo sustoti prie uždaryto „Lietuvos“ kino teatro, kur buvo ruošiamasi piketui „Neleisime suvalgyti Lietuvos“ (pastarąjį renginį organizavo judėjimas „už Lietuvą be kabučių“), tačiau valdžios struktūros perspėjo akcijos dalyvius nevažiuoti į numatytą vietą, kitu atveju jiems pagrasinta sankcijomis (jomis pagrasinta ir prie „Lietuvos“ besibūriuojantiems žmonėms, todėl planuotas piketas čia taip pat neįvyko). VEKS vadovybė savo ruožtu atsiribojo nuo piketo organizatorių. Šios organizacijos pareiškimas apie „nesikišimą“ į politiką iš pažiūros atrodė gana logiškas, nes juk ir pačios programos vadovus netrukus pradėjo persekioti ne kas kitas, o savanaudiškų interesų turintys politikai. VEKS, beje, atsiribojo ir nuo bendrovės „M2 Invest“ manipuliacijų – ši bendrovė naujame statinyje ruošėsi kurti nedidelę kino teatro salę, o savo užmojus platesnėje visuomenėje mėgino legitimuoti prisidengdama populiaria kultūros sostinės simbolika.
 
Urbanistinių erdvių gaivinimo strategijos nėra lengvai įgyvendinamos dėl pačių įvairiausių priežasčių. Todėl ir tipiškai „veksiška“ tokio gaivinimo iniciatyva – „meno netikėtose erdvėse“ žanras – pasiteisino tikrai ne visada. Tamsieji „laukinio kapitalizmo“ privatizacijos herojai pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu nebuvo suinteresuoti greito pelno nežadančia kultūros plėtra. Panašiai ir vėlesni trumpalaikiai meniniai veiksmai apleistose miesto erdvėse neišsprendė valdymo ir pastatų priežiūros problemų ir dažniausiai nepritraukė taip laukiamų „ilgalaikių“ investicijų. Kadaise „Rojaus apartamentų“ bendrovė naujo komplekso būtinumą motyvavo tuo, jog 2009-aisiais planuojamų kultūrinių renginių metu mieste labai trūks nekomercinių kultūros erdvių kino demonstravimui. Pasak apgaulingą planuotojų viziją demaskavusių pilietinio judėjimo atstovų, „šią paradokso logiką padiktavo viešųjų ryšių akcijoms būdingas mąstymas. Kaip ir visi reklamos produktai, ji yra menkai susijusi su tikrove ir į ją perkelta turės neigiamų pasekmių“ („Lietuva“ kviečia: ne griauti, o kurti Europos kultūros sostinę“, www.vilma.cc, pro-test lab,2007 05 02). Ir iš tiesų, kaip parodė laikas, komercinis-gyvenamasis kompleksas su dviem nedidelėmis kino salėmis nebuvo įgyvendintas „pritempiant“ jį prie didžiausios šalyje kultūrinės programos ne tik dėl užsitęsusių teisinių kazusų, bet ir dėl „staiga užklupusio“ ekonominio sunkmečio, ką jau kalbėti apie skandalų laviną, nuo 2008 m. pabaigos užgriuvusią pačią VEKS programą.
 
Ne sykį kalbėta ir apie tai, kad radikalios meninės akcijos prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro atbaidė bet kokias investicijas. Tačiau meninis radikalizmas čia buvo gana trumpalaikis, nors tam tikrų protesto gestų matėme ir vėliau. Lietuvos kairieji aktyvistai, prisijungdami prie Europoje vykstančių „Skvotų ir autonominių erdvių dienų“ minėjimo, 2008 m. balandžio 12-ąją šalia „Lietuvos“ kino teatro surengė akciją „Laisva erdvė – laisvam žmogui!“. Organizatoriai teigė, jog „ši vieta mums primena kapitalistiniam merkantilizmui nepasiduodantį žmogiškąjį išdidumą ir ryžtą kovoti dėl viešosios erdvės“. Kaip žiniasklaidai tuo metu sakė vienas pagrindinių renginio dalyvių Kasparas Pocius („Skvotų ir autonominių erdvių dienų“ renginius traktavęs kaip alternatyvą VEKS renginiams), „menas viešose erdvėse įmanomas, kai jį kuria laisvi žmonės, kai iniciatyvos gimsta ne biurokratų, o tikrų menininkų – kiekvieno iš mūsų – galvose, kitaip tokie renginiai tampa sovietinių paradų atmaina, nuleista iš aukščiau“ („Akropolis“ nėra viešoji erdvė“,Kasparą Pocių kalbino Jurijus Dobriakovas, www.balsas.lt, 2008 04 16).Nors tuo metu apleistas „Lietuvos“ pastatas vizualiai buvo tapęs asocialia „niekieno zona“, tikri jo savininkai baiminosi net ir simbolinių pareiškimų. 2008 m. gegužę policija aiškinosi, kas ant uždaryto kino teatro fasado užrašė frazę „Lietuva visiems“ (dėl pastatui neva padarytos materialinės žalos ir didelėmis raidėmis išpurkšto užrašo – „vandalizmo akto“ – į policiją kreipėsi pastatą valdanti bendrovė; netiesiogiai buvo įtarti bei apklausti akcijos „Laisva erdvė – laisvam žmogui!“ dalyviai). 2012 m. „Rojaus apartamentai“ bankrutavo, o statinys taip ir liko „apsėstas“ teisinių nesėkmių ir nelegalumo bacilų. Skandalas dėl fasado „subjaurojimo“ kilo ir 2013 m., kai pirmajam gatvės meno festivaliui „Vilnius Street Art“ sukurtą Ernesto Zacharevičiaus spalvotą piešinį po keleto savaičių slapta užpurškė anoniminiai grafitininkai, kas sukėlė netgi miesto mero pasipiktinimą (tai iliustravo ir vadinamosios andergraundinės raiškos ambivalentiškumą).
 
Galiausiai naujieji savininkai griuveną nutarė paversti biurų ir Modernaus meno centro (MMC) kompleksu. 2014 m. balandžio mėn. įvyko architektūrinis konkursas, tačiau būsimo pastato kontūrai ir toliau liko neaiškūs – konkurse pirmos vietos laimėtojo nebuvo (antrąja premija apdovanoti du projektai), o Architektų sąjunga vėliau pareiškė nepasitenkinimą procedūriniais dalykais, ryškėjo projektus vertinusių ekspertų, savivaldybės bei užsakovų nesutarimai. Tačiau š. m. kovo mėn. sklypą ir pastatą įsigijusios bendrovės „MMC projektai“ įkūrėjas Viktoras Butkus žiniasklaidai prasitarė, jog kino teatro vietoje „bus statomas tik muziejaus pastatas“, taigi anksčiau planuotų biurų ar kitos paskirties patalpų nebeliks. Naujieji valdytojai simboliškai perprogramavo būsimo statinio funkciją, kartu pakoreguodami ir su šia vieta susijusius lūkesčius, netgi pačią kadaise ne itin „švariai“ privatizuoto objekto reputaciją. Todėl greičiausiai netrukus išgirsime ir apie naują konceptualų architektūrinį sprendimą; galbūt išvysime netgi tikrąją sėkmės istoriją.
 
Vis dėlto šiandien svarbu kalbėti ne tik apie neišvengiamai artėjantį įvykių „išrišimą“ – jau dabar galime permąstyti ir „neapibrėžtumo politikos“ rezultatus. Dar pirmojo dešimtmečio vidury kultūros kritikas Vaidas Jauniškis ironizavo minėtąjį investicijomis sukuriamos ateities mitą, kurį atspindėjo ir anuometinis projekto šūkis „Vakar – „Lietuvos“ kino teatras – rytoj daugiafunkcinis pastatas su kino centru“. Pasak Jauniškio, „Dabarties, kaip suprantate, nėra, nes uždarytoji „Lietuva“ yra tarp vakar ir rytoj, t.y. nesvarumo būklėje“ („Šalia kino meno. Vargas dėl „Lietuvos“, www.lfc, 2006 06 29). Ši nesvarumo būklė – metaforinis dešimtmečio įtrūkis mieste – netapo visiškai bergždžiu laiku. Anuometinis pilietinis judėjimas gal ir nepakeitė įprasto „reikalų tvarkymo“ didžiojoje politikoje, tačiau provokavo jaunus vilniečius susirūpinti gyvenamąja aplinka ir padėjo susitelkti „kritinei masei“. Teisinėje praktikoje buvo aktualizuotas viešojo intereso gynimo klausimas, ginčai žiniasklaidoje išjudino žinomus filosofus ir teisininkus. Galų gale „piktžaizde“ tapusi apleista vieta vis dar yra svarbus derybų dėl miesto kultūrinės erdvės objektas. Atrodo, jog būtent tos laikinosios „kabutės“ tapo prasmingu iššūkiu netgi nekilnojamojo turto vystytojams, nes vietoj dar vieno miesto centre išdygsiančio komercinio biurų ar daugiabučių statinio Lietuvos sostinė jau galės didžiuotis ir kai kuo daugiau.


[1] Plačiau apie Lietuvos kino teatro privatizavimo istoriją, protesto renginių chronologiją, teisinių procesų eigą, žiniasklaidos reakcijas ir kitas iniciatyvas žr.: http://www.vilma.cc/LIETUVA/en_index.php.
 
[2] Pro-testo laboratorijos iniciatoriai buvo Gediminas ir Nomeda Urbonai, jų meninės praktikos tuo metu išsiskyrė mikrosocialiniais bendruomeniniais tyrimais, o 2007 m. už reikšmingą indėlį į medijų meną (ir ilgiau nei metus veikusią pro-testo laboratoriją) jie buvo apdovanoti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.  
 
[3] Žinomų kultūros žmonių pasirašytoje peticijoje (kurią patvirtino ir 7 tūkstančiai Lietuvos gyventojų parašų) teigta, jog „komerciniu sprendimu privatizuoti „Lietuvos“ kino teatrą buvo pasikėsinta sunaikinti unikalų miesto kultūrinio savitumo elementą ir nuskurdinti miestiečių gyvenimą, paneigiant viešąjį interesą turėti europine tradicija išsiskiriančią kino kultūros erdvę“. Plačiau žr.: Peticija. 2006 07 11. http://www.culture.lt/peticija/
 
[4] Vieno iš protesto dalyvių, teisininko ir kultūros publicisto Tomo Bakučionio žodžiais tariant, kino teatras „Lietuva“ tapo chrestomatiniu pavyzdžiu „proceso, kurio esmę suvokėme per vėlai, o ji negailestinga ir žiauri – viešosios gėrybės pusvelčiui atiduodamos į turtingųjų ir galingųjų rankas, tokiu būdu jiems įgaunant dar daugiau galios“ („Kino teatras „Lietuva“: nugriauti negalima išsaugoti“, www.bernardinai.lt, 2007 08 13).
 
[5] 2007 m. į politikos lygmenį iškelta ir LR Seimui ne kartą siūlyta svarstyti viešojo intereso įstatymo idėja susiformavo padedant judėjime dalyvavusiems teisininkams (viešąjį interesą tuo metu gynė tokie žinomi Lietuvos teisininkai kaip Kęstutis Čilinskas). Teismuose padaugėjo bylų, susijusių su viešojo intereso gynimu.

 

Žymos:
Skaidra Trilupaitytė, sovietmečio kultūrinės erdvės, Vilniaus Koncertų ir Sporto rūmai, Profsąjungų rūmai, „Lietuvos“ kino teatras, Geležinkeliečių kultūros rūmai, viešojo turto privatizacija, viešas interesas, pro-testo laboratorija, UAB „Rojaus apartamentai“, Šiuolaikinio meno centras, Populizmas, šiuolaikinio meno bendradarbiavimo ir autorystės strategijos, Lina Michelkevičė, Gintautas Mažeikis, Audronė Žukauskaitė, neformalus visuomeninis judėjimas, Už Lietuvą be kabučių, Gediminas Urbonas, Nomeda Urbonienė, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, UAB „Vilniaus prekyba“, Tomas Bakučionis, Karolis Klimka, Andrius Navickas, Alternatyvus pilietinis ugdymas ir socialinė propaganda, Kas nužudė pieno barą?, Kino teatras „Lietuva“: nugriauti negalima išsaugoti, Kęstutis Čilinskas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Giedrius Kadziauskas, „Lietuva“ – viešojo intereso falsifikacija, Orhuso konvencija, Lietuvos vardo paminėjimo Tūkstantmetis, Vilnius – Europos kultūros sostinė, VEKS, Menas netikėtose erdvėse, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Meno mašina, artcar: protesto dainų ir šokių sunkvežimis, Neleisime suvalgyti Lietuvos, M2 Invest, „Lietuva“ kviečia: ne griauti, o kurti Europos kultūros sostinę, Skvotų ir autonominių erdvių dienos, Laisva erdvė – laisvam žmogui!, Kasparas Pocius, „Akropolis“ nėra viešoji erdvė, Jurij Dobriakov, Lietuva visiems, Vilnius Street Art, Ernestas Zacharevičius, Modernaus meno centras, MMC, Lietuvos architektų sąjunga, Viktoras Butkus, Vaidas Jauniškis, Vakar – „Lietuvos“ kino teatras – rytoj daugiafunkcinis pastatas su kino centru, Šalia kino meno. Vargas dėl „Lietuvos“
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.
Kino teatras „Lietuva“ dabar. A. Narušytės nuotr.